Tomas Bičiūnas, Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime narys, Žmogaus teisių komiteto narys

Kalbėdami apie mokytojo specialybę, visi sutariam, kad pirmiausia būtina atstatyti pedagogo profesijos patrauklumą, didinti atlyginimus mokytojams, mokytojus ir mokinius aprūpinti geresnėmis mokymo priemonėmis, mažinti mokinių skaičių klasėse, skirti daugiau laiko ir priemonių mokytojo kvalifikacijos augimui, sudaryti galimybes pedagogams augti ne tik lankant įvairius kursus Lietuvoje, tačiau ir siunčiant juos į tarptautines komandiruotes, ir, žinoma, leisti mokytojams dirbti tiesioginį savo darbą.

Įsivaizdavimas, kad mokytojas mokykloje dirba tik pusdienį, o dar ir ilsisi beveik visus vasaros mėnesius, yra klaidingas ir neteisingas. Pedagogas ne tik veda pamokas, tačiau rūpinasi ir kitais, itin svarbiais dalykais, be kurių ugdymo procesas nebūtų įmanomas.

Mokytojas turi tinkamai pasiruošti kiekvienai pamokai. Nuo jo pasiruošimo priklauso pamokos įdomumas, motyvacija mokytis, galiausiai, pamokai, priklausomai nuo dalyko, gali būti parenkami aktualiausi pavyzdžiai, kurių kai kuriuose vadovėliuose nerasime. Ieškoti informacijos naujuose šaltiniuose taip pat yra darbas, kartais reikalaujantis ne vienos valandos laiko, o kartais net lėšų.

Nuolatinis pasiruošimas pamokoms, mokinių atsiskaitomųjų darbų taisymas yra darbas, užimantis daug laiko ir reikalaujantis didelio bei atsakingo kruopštumo. Sutikime, po ilgos darbo dienos, mokant mokinius klasėje, reikia rasti nemažai naujų jėgų kontrolinių, testų ir kitų darbų taisymui bei vertinimui.

Labai didelę dalį mokytojo laiko atima biurokratija, t.y. įvairiausių ataskaitų, žurnalų, dienynų pildymas, veiklos planų ir kitokių dokumentų rengimas. Dalis jų tikrai reikalingi ir būtini, tačiau nemažai jų – beprasmė biurokratinė našta pedagogui.

Suprantu, kad norint tinkamai vertinti, kaip veikia sistema ar procesai įstaigose, būtina turėti informacijos, kuria remiantis daromos analizės, tobulinami įvairūs dalykai mokykloje. Tačiau informacijos rinkimas ir įvairių ataskaitų pildymas užkariavo mokyklas, ir mokytojas vis mažiau laiko skiria tiesioginiam savo (mokytojo) darbui.

Keisčiausia, kad dalis įvairių ataskaitų tiesiog gula į stalčius ir niekaip nėra panaudojamos mokyklos veiklai tobulinti. Biurokratija, kuri daroma „stalčiui“, turi būti naikinama, o darbuotojai atlaisvinami nuo laiką atimančios administracinės naštos. Prisipažinsiu, nesu sutikęs pedagogo, kuris nesiskųstų beprasmišku biurokratiniu darbu.

Neformaliojo ugdymo, klasės vadovo, metodinių ir kitų veiklos grupių planai, mokinių instruktažų, supažindinimo su tvarkomis ir taisyklėmis pildymas, metodinės tarybos veiklos planai ir ataskaitos, darbo grupių protokolų pildymas, vidiniai įsivertinimo ir savianalizės dokumentai, mokinių pažangumo ir lankomumo analizės, naudingai veiklai naudojamų valandų ataskaita, mokinių pažangos lapai, olimpiadų, konkursų, pasiekimų ataskaitos, klasės socialinis planas, mokytojų darbo grafikų pildymas, visų planų įgyvendinimo ataskaitos ir dar daug kitų dokumentų privalo pildyti pedagogas. Esu įsitikinęs, kad norint gerinti ugdymo rezultatus, daugiau laiko reikia skirti tiesioginiam mokytojo darbui, o ne lentelių pildymui. Nors dalį jau minėtų ataskaitų (kvalifikacijos kėlimo renginių, mokinių mokymosi pažangumo ir kt.) generuoja skaitmeninės platformos ir el. dienynai, tačiau vis dar yra mokyklų, kurios formuoja papildomas popierines šių ataskaitų formas. Labiausiai pedagogus neramina tai, kad dalį brangaus laiko turi skirti tokiems dokumentams (pvz. savianalizės ataskaitos, mokyklos naudingai veiklai skirtų valandų apskaitos ir t. t.), kurie dubliuoja informaciją, esančią kituose mokyklos dokumentuose.

Kiekvienais metais Rugsėjo 1-ąją dieną į mokyklas skuba mokiniai, jų tėveliai, mokytojai bei svečiai. Susirinkusiai bendruomenei svečiai bei mokyklos vadovai linki gero darbo mokytojams, puikių pasiekimų vaikams. Siūlau įvesti naują tradiciją: kiekvienas vadovas, kalbėdamas Rugsėjo 1-osios šventėje, teįvardina, kokių biurokratinei naštai mažinti „popierių“ šiemet bus atsisakyta, kad mokytojas turėtų daugiau laiko vaikui. Na, o jei rimčiau, tai kviečiu mokyklas atsisakyti tų nereikalingų duomenų (pačios mokyklos išgalvotų) kaupimo, kurie niekaip nesusiję su švietimo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir neturi jokios reikšmės nei mokyklos, nei mokinio pažangai.

Na, o visai Kėdainių krašto bendruomenei, kadangi Rugsėjo 1-osios šventė sukirbina širdį kiekvienam mūsų, linkiu šventinės nuotaikos, saugaus kelio, sveikatos, optimizmo ir besąlygiškos meilės bei pagalbos mūsų vaikučiams! Mūsų vaikai – brangiausia, ką turime!

Užs. Nr. 114

Panašios naujienos