Naktigonė Isos slėnyje, tarp laimingų karvių

Praėjusio trečiadienio popietę iki vėlaus vakaro Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo išgarsintame mūsų rajono kampelyje Isos slėnyje, Šeteniuose, vyko atviro ūkio renginys ,,Naktigonė Isos slėnyje 2023“. Būta konferencinių pranešimų, muzikos, vaišių, bičiuliško bendravimo, o viso to fone – laisvai besiganančios ir kaip patikino jų šeimininkė ūkininkė Vilma Živatkauskienė – laimingos karvės.

Vyko konferencija

Atviro ūkio renginio programa prasidėjo konferencija ,,Ar augindami mėsinius galvijus gelbstime Baltijos jūrą ir padedame išsaugoti biologinę įvairovę…“

Kaip sakė renginio organizatorė netoliese, Gineitų kaime savo galvijų ūkį turinti Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė, norėjosi pristatyti ne vien tik ūkį, bet ir parodyti, kad ūkininkai nori bendrauti, dalintis kuo turi, parodyti savo ūkį, nori kalbėti apie galvijininkystę, kad yra skirtingos ūkininkavimo formos ir pan.

Parodyti, kad dvarus žemdirbystė ir išlaikė.Parašyta, kad turėjo savo produktus, aprašyta ir apie varškę grietinę yra apie gaspadinę ir grietinę.

Pasak V. Živatkauskienės, aplink Isos slėnį esančio lankos visą laiką buvo naudotos ganymui. O garsiajame ,,Isos slėnyje“ pasakojama, kad aplink esančius dvarus žemdirbystė ir išlaikė, kad šie turėjo savo produktus, aprašyta ir apie varškę, grietinę ir gaspadinę. Česlovui Milošui dar esant jaunam amžiui ar iškeliaujant į mokslus, buvo įprasta matyti pievoje besiganančias karves. Jau būdamas brandžiame amžiuje, Č. Milošas kėlė klausimą, ar Lietuvoje karvės laimingos – vadinasi, kad žemdirbiška kultūra buvo labai svarbi.

Praėjusių metų Č. Milošo festivalio baigiamajame renginyje vienas iš lektorių paminėjo tuos žodžius, kad Č. Milošui tai buvo svarbu.

,,O kokios karvės yra laimingos?“ – klausiu pačios ūkininkės.

,,Tai karvės, besiganančios pievose,“ – atsako nedvejodama Vilma Živatkauskienė.

Kalbama apie naktigonę ir kerdžių

Ūkininkės teigimu, dar yra atsimenančių pasakojimai, kad iš Gineitų kaimo, kur buvo 23 gryčios, iš visų išgindavo karves į slėnį ir paskui pargindavo. Sovietmečiu ganyti kolūkio gyvuliai, o kiekvienas asmeniškai gyvulius pradėjo rišti, o ta rišimo istorija, galvijų ,,laisvių“ suvaržymo ne tokia ir sena. Dabar vėl gi viskas pasikeitė.

V. Živatkauskienės teigimu, augalininkystės ūkiams iš valstybės pusės uždedama kaip prievolė išlaikyti pievas, bet jos manymu neturėtų taip būti. Reikėtų skatinti ekstensyvesnę gyvulininkystę, nes tai prisideda prie pievų bioįvairovės ir tau nereikia sukti galvos, kur ,,padėti“ tą pievą.

Tie gyvulininkystės ūkiai, kurie yra mažesni, gauna mažesnes ir išmokas. Pagal tai, kiek tu gauni pajamų ir kiek įdedi darbo, gyvulių laikyti tiesiog neapsimoka. Yra lengviau pereiti į augalininkystę. Žingsnis po žingsnio einama link ūkių stambinimo – kasmet po 2 tūkst. smulkesnių ūkių ,,išstumiama“ iš rinkos.

Pačios Vilmos ir Valdo Živatkauskų ūkyje – Gineitų, Šetenių kaimuose auginama 50 mėsinių galvijų. Didžioji ūkio dalis – prancūziškos veislės grynaveisliai mėsiniai galvijai aubrakai.

Tądien, kai vyko renginys, 35 galvijai ganėsi Isos slėnyje. Tai buvo grynaveisliai mėsiniai aubrakų veislės galvijai, viena švicų veislės, Tirolio pilkieji, kiti – mišrūnai.

Dar 15 galvijų, kurie jauno amžiaus – telyčaitės ir buliukai, ganėsi prie ūkininko namų.

Rašo mokslinį darbą

Vilma Živatkauskienė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre (LAMMC) studijuoja doktorantūroje (šiuo metu akademinėse atostogose – A. R. ). Savo moksliniame darbe ji tyrinėja, pievų bioįvairovę, lygina, kuo skiriasi grūdais bei žole šertų gyvulių mėsa ir pan.

Lietuvoje mėsinių galvijų skaičius artėja prie 200 tūkst., melžiamų karvių – apie 400 tūkst.

Skaitė pranešimus

Pranešimą apie ,,Natura 2000“ tinklo plėtrą, ūkininkų reikšmę, užtikrinant šių vietovių priežiūrą, parengė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Mindaugas Kirstukas.

Apie žydinčių pievų projektą, gyvulininkystės reikšmę bioįvairovės išsaugojime kalbėjo Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.

Nevėžio slėnio pievų rūšinę sudėtį, pievų bendrijas nagrinėjo LAMMC vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaclovas Stukonis.

Apie mėsinių galvijų sveikatingumo užtikrinimą naudojant natūralios kilmės preparatus kalbėjo įmonės Josera GMBH&CO KG atstovė Lietuvai dr. Edita Petkutė.

Prarandama pieva prilygsta Kaunui

Žymantas Morkvėnas pasakojo apie esminį gamtinį procesą, kuriame formuojasi atviro kraštovaizdžio sistema. Pastebėjo, kad ūkininkas šiandien yra tas subjektas, kuris užima labai svarbią vietą ekosistemoje kaip gamtinis procesas, užtikrinantis pievų egzistavimą. Parodė, kokia yra pievų dinamika Lietuvoje.

,,Maždaug nuo Lietuvos įstojimo į ES, mes praradome daugiau negu ketvirtį Lietuvos pievų, kiekvienais metais stabiliai prarandame pievų plotą, kuris maždaug prilygsta Kauno miestui – šios pievos virsta arimais,“ – teigė pranešėjas.

Vieni gyvuliai laikomi fermose, kiti – ganosi laukuose. Didžioji dauguma gyvulių auginami fermose, nes taip labiau apsimoka. Bet kai mes kalbame, kad gyvuliai yra svarbūs ekosistemos dalyviai ir jie padeda mūsų biologiniai įvairovei, mes kalbame apie laukuose besiganančius galvijus.

Gyvuliai formuoja kraštovaizdį

Kuo tie guvuliai tokie geri ir ką jie čia gero padaro?

Pasak pranešėjo, skirtingi gyvulių tipai – avys, ožkos, karvės, arkliai, jų selektyvus rupšnojimas, kai ne viskas nuėdama, formuoja labai specifinę pačios pievos struktūrą – vienur lieka trumpa, kitur aukšta žolė, dar kitur – kupstai. Tai tinkama teritorija vabzdžiams, paukščiams veistis.

Gyvuliai trypdami kanopomis, sukuria puikią nišą sėklų dygimui, ir botanikai neleistų sumeluoti – ten, kur prasideda gyvulių ganymas, augalų įvairovė iš karto pagyvėja – ganyklų vietose atsiranda rūšinė bioįvairovė. Gyvuliai, aišku, stabdo krūmų, medžių augimą ir leidžia pievai išlikti pieva.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į laisvai besiganančius gyvulius, kurių elgsena taip pat formuoja mikro buveines. Ž. Morkvėnas pateikė pavyzdį, jog gyvulių mėgstamiausios vietos, kur jie gali atsigerti, būna daugiausiai sutrypiamos, ten formuojasi atviras dumblas, kuris puikiausia terpė tilvikinių šeimos paukščiams. Arba jautis, kuriam reikia parodyti savo hierarchiją, iškapsto, išvolioja smėlio duobę, kuri yra atvira kokiems nors vabzdžiams veistis. Tokių mikro buveinių įvairovė yra labai svarbi. Jis tą aiškiai mato savo ūkyje.

Pranešėjo žodžiais tariant, už lietuvišką kraštovaizdį, kuriuo mes taip didžiuojamės, kuris piešiamas paveiksluose, apie kurį kalba ir apdainuoja visa kultūra, reikia dėkoti gyvuliams.

Nevėžio slėnis ir jo žmonės

Pranešimą apie Nevėžio slėnį ir jo žmones istorijos tėkmėje skaičiusi Kėdainių daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė pasakojo, kiek jis yra susijęs su Česlovu Milošu, apie šalia esančius dvarus, apie kaimus, apie Apytalaukio bažnyčios atlaidus, kur susirinkdavo daug ubagų ir jie kovodavo dėl vietos prie bažnyčios šventoriaus durų.

Kalbėjo apie didžiuosius potvynius, kurie apsemdavo ir Kėdainių miestą iki pat J. Basanavičiaus gatvės, apie laivybą. Ji pateikė istorinę apžvalgą nuo Nevėžio upės vardo, iki laivybos, uosto Kėdainiuose ir, aišku, apie tai, kaip amžių bėgyje keitėsi kraštovaizdis. Pasak istorikės, istorija tam turi didelę įtaką. Ar tai Valakų reforma, ar tai Žemės reforma jau XX a., ar tai kolūkinis laikotarpis – visa tai įtakojo žmonių gyvenimui.

Veikė fotografijų paroda

Česlovo Milošo kultūros centre vyko fotografo Algimanto Lūžos fotografijų parodos ,,Isos slėnio gamta“ atidarymas.

Parodos autorius sakė pristatantis ūkininkės Vilmos Živatkauskienės ūkį – kaip veterinaras, šioks toks gamtos žinovas, fotografas. ,,Fotografija jau man turbūt įaugo į kraują, bet pagrindinis dalykas – supažindinti žmones su atgimstančia Lietuvos gamta. Aš jau galiu konstatuoti tikrai, ypač šiame regione – žmonės tampa supratingesni.

Mes turime nenuperkamą, neišmainomą gamtą. Pastebiu, kad ypač jaunimas susidomėjęs Lietuvos gamta, žemė ūkiu, kurie domisi, analizuoja. Turime gausų būrį jaunų mokslininkų, kurie labai padeda žemės ūkio specialistams ir ūkininkams, todėl mes turime puikius rezultatus. Mes galime rankomis ploti ir džiaugtis, kad dar visiems būtų sveikatos ir optimizmo, gerinant visus tuos rezultatus ūkiuose,“ – teigė meniškos sielos veterinaras.

Pasak A. Lūžos, jo fotografijose užfiksuota gamta, kas joje vyksta 24 val. per parą. ,,Tai yra mano kaip veterinarijos gydytojo pareiga, bet prie švirkštų yra ir fotoaparatas – jie vienas kitam netrukdo tikrai. Aš patenkintas, kad ir užsienyje atstovauju šitą Isos slėnį. Aš taip ir prisistatau iš Isos slėnio – visa gamta, visa gyvūnija, visos žinios, visas supratimas į pasaulį sklinda Isos slėnio kalba,“ – kūrybišku požiūriu dalinosi A. Lūža.

,,Kėdainių katinai“ – žmonėms ir karvėms

Vakaro intriga buvo ansamblio ,,Kėdainių katinai“ pasirodymas, kuris pasirodo buvo skirtas ne tik renginio dalyviams, bet ir karvėms. Ar pastarosios, šalia besiganiusios ir tikrai turėjusios girdėti ansamblio atliekamas dainas buvo laimingos, jos vienos težino, bet žmonės, klausęsi koncerto, matėsi, jog buvo patenkinti.

Vakaro metu ,,Kėdainių katinai“ – juodai vilkintys skirtingo amžiaus vyrai grojo įvairią muziką – skambėjo lietuviška, žydiška, romų. Po koncerto knietėjo iš arčiau susipažinti su ansambliu, pasiklausti kuo jie yra išskirtiniai.

Pasirodo, tai Kėdainių muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių grupė, susibūrusi prieš 3-4 metus.

,,Kažkiek remiamės Kėdainių istorija, kad Kėdainiai – daugiakultūris miestas. Stengiamės ne tik tą pasakyti, bet ir reprezentuoti kitaip – grojame žydišką, romų, lietuvišką muziką. Mes daugiakultūriškumą parodome per muziką,“ – sako vienas iš ansamblio muzikantų Jonas Stankevičius.

,,O ką bendro turi katinai?“ – klausiu.

,,Katinai, (suprask, ansamblio dalyviai) gali būti ir penki, ir šeši. Visi labai skirtingi. Jie irgi simbolizuoja skirtingą kultūrą, kaip ir patys yra labai skirtingi. Kiekvienas turi savo nuomonę…“ – intriguojančiai kalbėjo Jonas.

,,Nuo senų laikų katinai miestuose reikalingi buvo, kad išnaikintų žiurkes, neleistų plisti ligoms, – priduria kitas ansamblio muzikantas Edvinas Šablevičius, – vienas ,,katinas“ labiau pasišiaušęs, kitas – švelnesnis…“

,,Skirtingi tie katinai ir bandom sugyventi, kaip anuomet Kėdainiuose daugelio kultūrų žmonės sugyveno. Taip mes ieškome tokių sąsajų ir simbolių,“ – paaiškina J. Stankevičius.

,,O kad juodas, tai gerai, juodas katinas laimę neša,“ – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo Edvinas Šablevičius.

Važinėjosi senuoju keliu – senovine brička

Viso renginio metu iš Panevėžio rajono, Navaršonių kaimo atvykęs, žirgus auginantis ūkininkas Audrius Vetska, visus norinčius mielai vėžino nuosava brička istoriniu Kauno-Rygos keliu. ,,Gyvenu ant Nevėžio kranto, turiu žirgyną, 20 žirgų skirti sportui, o ši bėra kumelė Šeiva skirta pramogoms – pasivažinėjimui brička,“ – sakė ūkininkas, prisipažinęs, jog šiose apylinkėse lankosi pirmą kartą.

Kelias tiesėsi Isos slėniu, kurio grožį sunkiai galima apsakyti. Slėnyje besiganančias karves itin domino bričkos ekipažas, o kiekvieną kartą pasižiūrėti kas čia važinėja ir jas apžiūrinėja, jos leisdavosi nuo kalno ir kiek elektrinis piemuo leido, priartėdavo prie žmonių.

Mažieji galėjo pajodinėti poni veislės žirgeliais.

Kitos pramogos

Dar vyko sportinės rungtys, kurias vedė Vaidas Simonavičius su žmona Ugne, suvenyrų iš žolynų gamyba – floristė Sondra Žalakevičienė mokė gaminti karvytes, o tautodailininkė Loreta Steponavičienė kvietė prisijungti pinant tautiškas juostas.

Mažieji renginio dalyviai ant popieriaus piešė jautukus.

Renginio dalyviai buvo vaišinami tiršta jautienos sriuba su džiovintais pomidorais, grybais ir kurios pagrindinis komponentas buvo aubrakų mėsa. Šį gardėsį gamino Šventybrasčio medžiotojų būrelio nariai, su kuriuo bendradarbiaujama.

Vakarop susirinkusius renginio dalyvius gyva muzika ir užvedančiomis dainomis pamalonino Kėdainių kultūros centro Tiskūnų skyriaus folkloro ansamblis „Žalasys“ (vadovas Vytautas Danauskas) bei Šėtos kultūros centro folkloro ansamblis ,,Sidabrinė gija“ (vadovas Artūras Ruša).

Karves šeria obuoliais

Negalėjau nepakalbinti čia pat besisukinėjančios, vakaro organizatorei talkinusios, čia pat, Šetenių kaime gyvenančios ir jau giliai į šį kraštą šaknis įleidusios Jolantos Donskienės (Leonido Donskio našlės – A. R.).

,,Kai jau tiek metų matai Vilmą kartu su Valdu ir jų meilę tam darbui, kurį jie daro, kai matai, kiek jie stengiasi, kiek jie prisideda prie tos tvarios Lietuvos kūrimo, labai smagu, kad šitas renginys, kuris Vilmai buvo labai svarbus, įvyko. Pranešimai buvo tikrai labai geri, informatyvūs, svarbūs, kurie išlieka. Kiek yra daug žmonių ir kokia puiki organizacija. Yra labai daug džiugesio, gerų emocijų, ją suteikia tiek muzika, tiek žmonių bendravimas, tiek visas kontekstas. Aš labai džiaugiuosi, kad Vilma turi tiek bendraminčių, kad tai yra jos kolegos,“ – su užsidegimu kalbėjo Jolanta.

J. Donskienė prisipažino gyvenanti per du kilometrus nuo Živatkauskų ūkio, iki Isos slėnio – keli šimtai metrų Čia pat ganosi Vilmos ir Valdo karvutės.

,,Aš jau pripratau, kai mano sode, kartais ir iš kaimynų pasiimu, sunoksta obuoliai. Rugpjūtį, rugsėjį, aš juos renku ir einu viena ar su atvykusiais draugais jų maitinti. Turiu daug nuotraukų, filmuotos medžiagos, kai risčia bėga karvės prie manęs, prie mano draugų, nes jos pripratintos.

Vilma labai norėjo, kad karvės būtų arčiau muzikos. Kai koncerto metu aš jas stebėjau iš šono, pamačiau, kad yra pakankamai daug mažų veršiukų, o karvės labai saugo savo mažylius.

Dėl to, kad saugo, jos pačios nesijaučia labai komfortabiliai ir taip nelaksto kur jas pakviečia. Tas jų elgesys yra ypatingas, kiekviena iš jų turi vardus, žinau, kaip tie vardai gimė,“ – pastebėjimais dalinosi Živatkauskų ūkio gerbėja ponia Jolanta.

Mato laimingus gyvulius

Daug žinanti apie Živatkauskų ūkį, Jolanta sako, net lenkų televizijai ji yra pasakojusi apie jų ūkio karves, jos meiliai vadinamas karvytes.

,,Karvytės visą vasarą yra kilnojamos iš vietos į vietą. Dažniausiai jos yra išgenamos ten, priklausomai nuo to, kiek pavasarį yra sudygusios žolės. Gegužės 1- ąją jos jau turėtų būti laukuose, o atgal prie namų sugenamos lapkritį, kur jos gali rinktis ar gyventi tvartuose ar prie tvarto didžiulėje aptvertoje teritorijoje. Vaikelius atsiveda po pastoge, paskui juos išsiveda į lauką,“ – su didele meile pasakojo J. Donskienė.

Pasak Jolantos, kai jos vaikšto tuose aptvertuose dideliuose plotuose, jos yra išdidžios.

,,Šiuo metu jos nereaguoja į žmogų. Kai turi obuolių, jas pripratini, tada jos daugiau tau rodo dėmesį. Kai žiemą jas lankai užtvertas, tada jos stumdosi viena su kita, kad prie tavęs prieitų, kad suvalgytų tą obuolį, kadangi jos jau nėra išlepintos, jos jau nebeturi tos erdvės. Kai kurios duodasi kasomos.

Žiemą jos užsiaugina tokį ilgesnio plauko kailiuką, o pavasarį pradeda šertis. Tada paimu lengvą, ,,švelnų“ lapų grėbimo grėblį, atėjus prie jų pakvieti, jos ateina prie tvoros, paprašai, kad apsisuktų, jos klusniai apsisuka, kartais net nesupranti, kaip jos supranta. Atrodo kaip mažas stebuklas.

Šeimininkas stebisi, kad taip drąsiai einu prie karvių ir net prie buliaus. Aš tikrai nebijau, jie gi neagresyvūs, jie yra nenusakomai draugiški. Matau, kad šie gyvuliai visiškai laimingi,“ – apie karvių įpročius kalbėjo ponia Jolanta.

Piemenėlių pasai iš kerdžius rankų

Jei renginio programoje buvo kalbama apie naktigonę, tai kokia naktigonė be kerdžiaus. Renginio vedėja Daiva Staškuvienė iškilmingai pristatė vyriausiąjį kerdžių Valdą Živatkauską.

Paklaustas, koks buvęs kerdžiaus vaidmuo, V. Živatkauskas atsakė, kad tai buvęs piemenų vyresnysis. ,,Kerdžius turi pasirūpinti karvių aptvėrimu, parūpinti, kad jos turėtų pašaro, vandens ir gerą gyvenimą,“ – nusišypso jis.

Grįžtant į anuos laikus, kai gyvuliai buvo laisvai ganomi, juos ganė net ne vaikai, o suaugę, tik vėliau šis darbas patikėtas vaikams, paliegusiems, kuriems rimtų darbų prie ūkio neduosi.

Nors vakaro vedėja sakė, kad kerdžius nieko nedirbo, tik nurodymus davė, kerdžiumi išrinktas Valdas buvo linkęs prieštarauti: ,,Taip galbūt turėjo būti teoriškai, o praktiškai – viskas atvirkščiai. Dabar viskas jau vėl kitaip – piemenys tapo elektriniai,“

Ar kerdžiui reikėjo rago?

,,Gal ir nebūtinai, bet aš turiu ragą, padarytą iš karvės rago, tiksliau iš buliaus,“ – atsako V. Živatkauskas ir rankoje laikydamas ragą paaiškina, kuo skiriasi vienas nuo kito. Pasirodo, kad buliaus ragas nuo karvės rago skiriasi pločiu. Tarkim, karvės ragas būtų plonesnis ir tolygesnis, o buliaus ragas bus storesnis ir smailės greičiau.

Kantriausiems, išbuvusiems iki pat vakaro ir sulaukusiems naktigonės laužo, vyriausiasis kerdžius Valdas Živatkauskas išdavė Piemenėlio pasus, juk be jo į naktigonę neišeisi. Ar jų kam tą naktį prireikė, o gal dar prireiks, tegu lieka paslaptis. Juk ir pati naktigonė būdavo apgaubta nakties šydu ir paslaptimi…