Po to, kai rašėme: Neįgaliesiems koją reikia kelti kaip treniruoklių salėje

Perskaičiusi ,,Kėdainių mugėje” straipsnelį apie Kėdainių pašto laiptelius, panorau atsiliepti. Tie laipteliai tikrai ,,ne į temą”, niekur kitur Europoje tokios kvailystės nemačiau. Sunku tiek mamoms su vežimėliais, tiek vyresnio amžiaus žmonėms įveikti tokias valdžios kvailystes.

Aš ir pati gerai prisimenu tuos laiptukus, kur koją jau reikia kelti kaip treniruoklių salėje. Laiptukai turi standartus, o pašte tikras absurdas.

Standartinės laiptų pakopos privalo būti vienodo aukščio, architektūrinis vidaus laiptų standartas yra 17/29, t. y. optimalus pakopos plotis 29 cm, o aukštis 17 cm. Dažnai pagal erdvę laiptai netelpa į tikslų architektūrinį standartą, todėl pritaikomi standartai 18/28, 19/27 ar 20/25 (t. y. ne aukščiau kaip 20-ties centimetrų).

Būčiau Kėdainiuose, tikrai išmatuočiau. Pačiai pasidarė įdomu, nes jie ir man užkliuvo iš karto po pašto renovacijos.

Netgi kaip gym’o instruktorė galiu paaiškinti, kad nesportuojančiam kelti koją ir lenkti daugiau nei 90 laipsnių kampu yra pavojinga dėl raiščių plyšimų (kadangi kūno masė metama ant kelių ir pėdos), dėl to paties stuburo, dėl galimo nugriuvimo (neišlaikius lygsvaros) tiek į priekį, tiek atgal.

Ir čia toks kvailas taupymas, kad didžiajai daliai kėdainiečių sukeltas diskomfortas netgi psichologiniu atžvilgiu. O gal tikrai paštą perkels į patogesnes patalpas?

Dar pridurčiau, kad, kol ką atras geresnio, pašte prie tų laiptelių galėtų pritaisyti bent jau turėklus: argi sunku išgręžti sienoje po tris skyles ir pritaisyti turėklus iš abiejų pusių? Nemanau, kad tai kainuotų daug, bet žmonėms tai būtų bent šiokia tokia paguoda.

Mano gimto miesto valdžia kartais taip nemaloniai nustebina, kad net nežinai, nei kaip elgtis, nei kur dėtis. Mane Kėdainiuose kartais šokiruoja toks nerangus bukumas kaip, tarkim, pėsčiųjų kelias šaligatvyje šalia gatvės.

Niekur toje pačioje Europoje nemačiau, kad pėstysis eitų šalia gatvės, mamos stumtų vežimėlius šalia jos, o dviratininkai važiuotų ta linija, kuri toliau nuo gatvės. Taip kvailai niekas tikrai nedaro, pirmiausia turi būti pėsčiųjų saugumas.

Tose pačiose parduotuvėse pardavėjom duotas toks fizinis krūvis, kad net nesugeba normaliai priimti pirkėjo. Mes, emigrantai, pripratę sveikintis žiūrėdami vieni kitiems į akis bendraudami tiek su pardavėju, tiek su vairuotoju ar valstybės asmeniu, o atvykus į gimtą kraštą sunku yra matyti tuos surūgusius veidus. Kita vertus, aš ir darbuotojus suprantu, juk iš tikro krūviai gan dažnai neatitinka privalomų.

Galbūt man keista, nes gyvenu Suomijos sostinėje ir nežinau, kaip viskas vyksta mažesniuose miestuose, bet čia, pavyzdžiui, neįgaliam žmogui neskirs buto be lifto, lygiai taip pat kaip ir vyresnio amžiaus žmogui neskirs gyventi kartu su jaunimu, mažais vaikais. Man šitas labai patinka.

Ir jau kai būsiu visai vyresnio amžiaus, jei mane pradėtų erzinti tie svetimšalių vaikai, planuočiau gyventi ramiame Helsinkio rajone, kur gyvena būtent vyresni. Yra ir judrūs, gan patogūs rajonai labiau jaunimui, yra atvirkščiai – tylūs, ramūs, kur gyvena tik vyresnioji karta. Kiek girdėjau, tai Suomijoje visur šitaip.

O svarbiausia, kad visur žalia – eglynai, pušynai (pušų, beje, čia, Helsinkyje, mažiau nei eglių) ir netgi rudenį, šalčiui palietus miškų lapuočius, žalio vis tiek išlieka gana daug. 

Ramutė Bechtereva, buvusi kėdainietė, gyvenanti Helsinkyje