Tuo metu, kai iš Briuselio grįžusiam šalies Prezidentui Žemės ūkio ministerijos atstovai už sėkmingas derybas dėl Europos Sąjungos (ES) biudžeto įteikė ąžuolo lapų vainiką, Lietu-vos žemdirbiai nedžiūgavo dėl objektyvių priežasčių. Pirma, šiuo metu jiems rūpi derliaus nuėmimas, antra, išmokos žemės ūkiui didės tik po poros metų.

Apie tai, kaip šalies žemdirbiai vertina ES šalių vadovų derybų rezultatus dėl išmokų Lietuvos žemdirbiams, prasidėjusią javapjūtę ir grūdų supirkimo kainas, kalbamės su Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) administracijos vadovu Ignu Jankausku.

I. Jankauskas.

Priežastys akivaizdžios

– Žemės ūkio ministerijos teigimu, Lietuvai pavyko išsikovoti didesnes tiesiogines išmokas žemdirbiams – 2021 m. jos sudarys 178 Eur už hektarą, o 2022 m. pakils iki 200 Eur už hektarą, kol 2027 m. pasiektų 215 Eur už hektarą. Šiuo metu tiesioginės išmokos Lietuvos ir Baltijos šalių ūkininkams siekia apie 170 Eur už hektarą. Kaip vertinate tokius derybų rezultatus?

– Nors šalies Prezidentas Gitanas Nausėda grįžo su dideliu džiaugsmu, tačiau mūsų reikalavimai yra gerokai kitokie. Lietuvos grūdų augintojų asociacija kartu su Lietuvos ūkininkų sąjunga, bendrovių ir pienininkų asociacijomis daugiausiai kovojo dėl išmokų žemdirbiams. Labai smagu, kad kėdainiečiai ūkininkai yra labai aktyvūs reikalaujant mūsų išmokų suvienodinimo su kolegomis iš kitų ES šalių.

Šių metų pradžioje iš Lietuvos į Briuselį taikiai akcijai vyko apie du šimtus ūkininkų. Tąkart mus palaikė ir kolegos žemdirbiai iš kitų ES šalių. Tada skandavome, kad mes siekiame 100 proc. praėjusių metų ES vidurkio – 260 Eur už 1 ha.

Taigi, Prezidento suderėtas pasiūlymas toli gražu nėra arti to mūsų pageidavimo. Taip, žinoma, kad priartėta.

Manau, kad dėl išmokų suvienodinimo kovosime toliau, nes matome, jog mūsų tikslas nėra pasiektas.

– Kodėl jūsų netenkina pasiektas susitarimas?

– Dar tvirtinant 2014–2020 metų ES finansavimo programą Lietuvos žemdirbiams buvo pažadėti 196 Eur už 1 ha. Jeigu ES vidurkis yra 260 Eur už 1 ha, tai dabar mums pasiūlyti 200 Eur atrodo kaip paguoda. Mes matome, kad su papildomu dviejų metų atidėjimu senas pažadas bus įgyvendintas tik nauju 2021–2027 metų ES finansavimo laikotarpiu. Tad didelio džiaugsmo nėra.

Žinoma, negalima skųstis, kad viskas blogai. Gerai, kad išmokos padidėjo, tačiau matome ir papildomų rizikų.

Apie riziką ir „žirkles“

– Kokias rizikas galėtumėte išskirti?

– Kadangi daugelis ūkininkų nuomojasi žemę, todėl iš anksto paskelbtas išmokų padidinimas ir užfiksuota 200 Eur suma, kuri mus galimai pasieks tik po poros metų, gali dirbtinai sukelti žemės nuomos kainas. Išmokomis džiaugtis per anksti, tačiau yra kitų gerų dalykų. Tai reiškia, kad žmonių sąmonėje įsitvirtino nuostata, jeigu ūkininkas už nuomojamos žemės hektarą gauna 200 Eur išmoką, vadinasi, už nuomojamos žemės hektarą reikia prašyti tų 200 Eur ir ne mažiau, o gal net ir daugiau. Taip gaunasi vadinamosios „žirklės“.

– Kaip veikia šių „žirklių“ mechanizmas?

– Mūsų rajone vyrauja augalininkystės ūkiai, gaunantys gerokai mažiau tiesioginių išmokų. Kodėl taip yra? Išmokų vidurkis yra skaičiuojamas iš viso tiesioginio išmokų voko, kuriame yra daug jų rūšių: bazinė išmoka, sertifikuotų sėklų programos išmoka, išmoka baltyminių augalų augintojams ir daugybė kitų. Tad bendras išmokos vidurkis susideda iš kelių priemonių, priklausomai nuo ūkininkavimo pobūdžio. Kėdainių rajono augalininkystės ūkiams skiriamos išmokos geriausiu atveju susideda tik iš dviejų ar trijų išmokų rūšių. Ir mes skaičiuojame, kad apie du šimtus hektarų turinčio ūkio tiesioginių išmokų vidurkis siekia apie 130 Eur.

Šioje vietoje mes matome didelę riziką, nes žemės savininkai žino, kad ES ūkininkui „duoda“ 200 Eur, tai reiškia, jog nuomotojas ir norės tokios sumos, o realiai ūkininkas gauna tik 130 Eur, taip pat turi sumokėti privalomus mokesčius. Todėl „žirklių“ svyravimo amplitudė išeina labai didelė – pradedant nuo 70 Eur.

Kova tęsis toliau

– Padidinus išmokas, ūkininkus užklupo ir kiti rūpesčiai. Ką ketinate daryti?

– Dėl aukščiau išvardintų priežasčių baiminamės, kad artimiausiu metu, tiksliau rudenį, kai prasidės pagrindinis žemės nuomos sutarčių sudarymo metas, jose jau atsispindės Prezidento džiūgavimai dėl padidintų išmokos. O 200 Eur išmokas, apie kurias dabar daug kalbama, Lietuvai numatyta skirti tik po dviejų metų ir tai dar nežinia kuo čia viskas baigsis.

Tiesa, tvirtinant ES finansavimo programos priemones bandoma slėptis už įvairių skaičių. Aną savaitę buvau Seimo Kaimo reikalų komitete. Lietuvos žemės ūkiui ES skirta suma yra 50 mln. didesnė, nei praėjusiame 2014–2020 metų laikotarpyje. Tačiau praėjusiame programavimo laikotarpyje buvo gauta 50 mln. eurų mažiau. Todėl augimas yra pakankamai juokingas, nes pats biudžetas nelabai didėja, kadangi lėšos tiesiog perskirstomos tarp eilučių.

– Galbūt pamažu didinant išmokas žemės ūkiui jums nebereikės imti įvairių akcijų, kad atkreiptumėte ES ir šalies valdžios dėmesį?

– Mūsų šalies Kaimo plėtros programos įgyvendinimo biudžeto augimas, apie kurį dabar daug šnekama ir dėl ko džiūgauja Prezidentas, susidarė dėl kovai su COVID-19 skiriamų priemonių ir ES šalių atsigavimo plano. Tad prie standartinės Lietuvai skirtos sumos pridėta dalis skolintų lėšų, kurias reikės anksčiau ar vėliau grąžinti, ir dalis subsidijos, kuri bus susieta su efektyvumo didinimu.

Svarstome ir jaudinamės, kaip su šiais pinigais bus susitvarkyta mūsų šalyje, nes diskusijų yra labai daug, deja, jos vyksta už uždarų durų. Taip pat viešojoje erdvėje pasipylė ir populistinių pasisakymų ir siūlymų tuos pinigus tiesiog išdalinti po lygiai visiems kaimo gyventojams ir pan. Todėl mūsų ūkininkų darbas pasiekti ES vidurkį tęsiasi. Manau, kad kovosime, nes matome, jog mūsų tikslas vis dar nėra pasiektas.

„Žiūrim į dangų“

– Pakalbėkime apie smagesnius dalykus. Pirmieji javapjūtės rezultatai džiugina žemdirbius?

– Iš tiesų, pirmieji javapjūtės rezultatai džiugina. Šiųmetė javapjūtė prasidėjo truputėlį vėliau, nes pernai liepos 20 dieną rapsų kūlimas buvo baigtas, o šiemet jis neseniai prasidėjo. Skaičiuojame, kad ši javapjūtė dviem savaitėm yra vėlesnė, nei ankstesniais metais.

Derliaus nuėmimas prasidėjo lietumi, tačiau po to buvo sausesnė savaitė, suteikusi galimybes visiems ūkininkams savo technika pajudėti į laukus. Tad per pora savaičių javapjūtė visame rajone, ir Lietuvoje įsibėgėjo.

Nuogąstavome, kad šiemet derliaus nuėmimas bus sudėtingas, nes kai kur išgulė dideli javų plotai, kuriuos peržėlė žolė. Ūkininkams tai kėlė nerimą. Laimė, kad tokių laukų buvo nedaug, todėl padėtis nėra kritinė. Be to, žemdirbiai, apsidraudę pasėlius, gaus draudimo išmokas dėl išgulimo, žala skaičiuojama.

– Gal skaičiuojate prikulto derliaus rekordus?

– Jau nukulti žieminiai miežiai, dabar – žieminių rapsų eilė. Nuimtų kultūrų derlingumai reikšmingai didesni, nei praėjusius pora metų, kai rajoną kankino sausra. Šiemet iš vieno hektaro prikuliama keturios ir daugiau tonų rapsų. Toks rodiklis tikrai yra neblogas. Tikėtina, kad šiais metais grūdų derlius bus apie 15 proc. didesnis nei pastaruosius kelerius metus.

Didelių rekordų nėra, nes tam įtakos turėjo ir gegužę iškritęs sniegas, pridaręs netikėtų nuostolių, ir pavasario pradžioje buvę vėsūs orai, pristabdę augalų vegetaciją. Visa tai atsiliepia, bet tikrai padėtis nėra bloga.

Dabar didžiausias jaudulys – drėgni orai ir javų išgulimas. Jeigu lietus tęsis, tai natūralu, kad grūdų kokybė bus prastesnė. Tačiau tai labiau bus susiję su kviečiais, kuriuos netrukus pradėsime kulti. Žiūrim į dangų ir tikimės, jog lietingų orų bus mažiau ir nereikės skaičiuoti dėl to padarytų nuostolių.

Grūdų kainų šuolis?

– Kokios šiemet yra grūdų supirkimo kainos, lyginant su ankstesniais metais? Ar joms įtakos turi pasaulį ištikusi COVID-19 krizė?

– COVID-19 išplitimo pradžioje matėme kainų šuolį. Grūdų prekeiviai grūdų atsargomis suskubo pasirūpinti gerokai anksčiau, nei įprasta. Taip pat iškilo logistikos grandinės sutrikimų grėsmė, tačiau krizei įsibėgėjus ir baimėms sumažėjus kaina pakrito.

Šiuo metu biržose grūdų supirkimo kainos pakankamai geros, tačiau prekybininkai Lietuvoje naudojasi grūdų pardavimo sezono piku ir moka ženkliai mažiau. Kaip pavyzdį galiu pateikti žieminius miežius: ūkininkams siūloma 130–135 Eur, kai pagal biržą kaina turėtų siekti bent 140–145 Eur.

Šie metai pasaulyje yra derlingesni, todėl ir kaina yra mažesnė nei praėjusiais metais, atitinkamai 185 ir 195 Eur  toną MATIF biržoje.

Ką augina kėdainiečiai?

– Kokios grūdinės kultūros populiarios Kėdainių krašte?

– Kėdainių rajono ūkininkai neišsiskiria iš Lietuvos vidurį apimančio augalininkytės ruožo, kur  auginamos pagrindinės grūdinės kultūros. Didžiąją dalį sudaro kviečiai, rapsai. Šiemet reikšmingai yra padidėję rapsų plotai, nes tai pakankamai patraukli kultūra, puikiai tinkanti ir sėjomainai. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo žieminiai ir vasariniai miežiai, kurių plotai padidėjo. Galbūt tai lėmė salyklo perdirbėjai, pasiūlę geresnes sąlygas ir užsakantys didesnius šių javų kiekius. Tai anksčiau nebuvo įprasta, nes miežių augino gerokai mažiau, o dabar ūkininkai ieško alternatyvų ką būtų galima auginti.

Kėdainių rajone bandyta auginti pluoštines kanapes, tačiau nesėkmingai, nes jų perdirbimo fabrikas susidūrė su sunkumais. Dėl šios priežasties nesusiformavo pirkimo rinka, todėl ūkininkai nusigręžia nuo šios kultūros, kaip alternatyvos. Jeigu artimiausiu metu situacija nepasikeis, tai pluoštinių kanapių niekas nebeaugins.

Gyvulininkytės ūkiai dar augina kukurūzus, tačiau jų plotai yra gerokai mažesni. Taip pat auginami žirniai ir pupos, kurių ypač padaugėjo pastaruoju metu. Šios kultūros duoda naudą dirvožemiui, todėl tinka sėjomainai.

Kaip kėdainiečiai atrodo bendrame šalies kontekste?

–  Šalies ūkininkai ieško įvairių naujų technologijų. Kėdainiečiai tikrai neatsilieka šioje srityje. Ir posėlis atsirado, nes dabar vyrauja nauja tendencija nepalikti plikos juodos dirvos arba dirvos su minimaliu įdirbimu. Siekiama, kad nuolat kažkas laukuose žaliuotų, nes tokiu būdu yra fiksuojamas azotas, kitos išmetamosios dujos, keliaujančios iš dirvožemio į vandenis. Tokia naudinga ūkininkavimo praktika vis labiau įsibėgėja Kėdainių rajono ūkiuose. Tai džiugina

Pabaigai apie gyvenimą

– Lietuviai vis niurzga, kad ūkininkams visuomet ir viskas blogai – geras ir blogas oras, sausra, liūtis, mažos išmokos, brangi nuoma, tačiau žmonių akimis jie gyvena gerai – gražios sodybos, brangūs automobiliai, technika, kelionės. Ką atsakytume į tokius priekaištus?

– Kaip ir kiekviename versle yra lyderiai, vidutiniokai ir sunkiau besiverčiantys. Nežinia kodėl, bet visada pirštu duriama į tuos, kurie yra labai sėkmingi ir nemato, kad už jų yra ir gerokai sunkiau besiverčiančių. Kai kalbama apie ūkininkus dažnai pabrėžiamas „džipas“ ir didžiulis traktorius. Tikriausiai nė vienas sėkmingai veikiančios statybų bendrovės savininkas savo nuosavu automobiliu neveža cemento maišų į statybvietę, tačiau ūkininkas veža – gabena virš šimto kilogramų sveriančią padangą į laukus, degalų talpą ir pan.

Ar sutiktumėte savo nuosavu automobiliu per dieną nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų žvyrkeliu? Nemanau. Taip pat visiems suprantama, kad metalo apdirbimo įmonės įsigytas brangus robotas nėra skirtas įmonės savininko vaikams žaisti. Reikia suprasti, kad ūkininkas perka traktorių ne į Palangą nuvažiuoti. Tai – gamybos priemonės.

Lietuvos žemės ūkis yra labai jaunas, ūkiai vis dar išgyvena kūrimosi stadiją. Neretai matome, kaip iš kitų sektorių į žemės ūkį atėję investuotojai bando kurti verslą, tačiau taip ir neperpratę sektoriaus ypatumų žlunga. Kaip bebūtų, šis verslas labai rizikingas. Koks jausmas turi apimti, kai visus metus puoselėtą pasėlį likus trims dienoms iki kūlimo iškula kruša?