Search
Pradžia

Ketverių metų emigracijoje kraštiečiui Mindaugui Valantinui (39) užteko, kad jis sukauptų šiek tiek santaupų, prisirinktų įvairios patirties ir išsikristalizuotų savo vertybinę sistemą. „Supratau, kad užsienyje nėra pažadėtų aukso kalnų ir niekas tavęs, svetimšalio, išskėstomis rankomis nelaukia. Dar daugiau: jeigu esi gabus ir darbštus, turi puikiausias galimybes įsitvirtinti Lietuvoje“, – įsitikinęs į Josvainius (Kėdainių r.) prieš daugiau nei dešimtmetį su lagaminais sugrįžęs M. Valantinas.

Krašto ūkininkas savo profesinę ir asmeninę patirtį yra pasiruošęs pritaikyti Kėdainių rajono savivaldybės taryboje.

„Nereikia turėti nepagrįstų iliuzijų, kad Kėdainiai galėtų būti įdomus miestas jaunimui – vyresniųjų klasių moksleiviams, studentams. Juos reikia padrąsinti išvykti iš Kėdainių, ir kuo toliau – pamatyti pasaulio, pakeliauti, savo talentus vystyti, o jau tada – sugrįžti pas mus.

Na, o štai jaunoms šeimoms ir vyresniems žmonėms turime daug potencialo. Tai puikiai įrodo ir mano istorija. Vien kiek dėkinga mūsų lokacija – pats Lietuvos vidurys“, – pastebi M. Valantinas.

Lietuva – visa galva aukščiau už Airiją

Josvainiuose su ūkininkaujančiais tėvais užaugęs Mindaugas stačia galva nepuolė į žemės ūkį.

„Ūkininkų vaikai įprastai renkasi agronomijos ir panašias studijas, tiesiogiai susijusias su žemės ūkiu. Baigęs Josvainių gimnaziją, aš pasirinkau verslo vadybą. Atrodė, kad tai – kur kas platesnė sritis, apimanti daugybę verslo niuansų nuo A iki Ž. Taip ir buvo: mokėmės visko: nuo įmonės kūrimo iki personalo valdymo. Platus panaudojimas“, – pasakoja M. Valantinas.

Po studijų josvainietis pakėlė sparnus į užsienį – trejus metus praleido Airijoje, dar beveik metus – Islandijoje. Dirbo fizinius, bet užtat neblogai apmokamus darbus, daugiausia – statybų sektoriuje.

„Pamačiau Lietuvą kitomis akimis – kaip puikią terpę savo gerovei kurti. Ir kad Lietuva yra „iki negalėjimo“ sava. Kartais skundžiamės, kad Lietuvoje dangus pusę metų cepelinų spalvos, o Airijoje – praktiškai visus metus dargana, drėgna ir niūru. Mes tuo tarpu galime išgyventi visus keturis sezonus kasmet. Dar turime kur pasitempti, viskas įmanoma, bet pokyčiai pirmiausia būtini rajono mastu“, – teigia M. Valantinas.

Pasak Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus kandidato į rajono tarybą, kremtant emigranto duoną, išryškėjo ir kultūriniai lietuvių pranašumai prieš, pavyzdžiui, airius.

„Netgi lietuviškas būdas man artimesnis. Užsienyje pastebėjau, kad žmonės vieni kitiems daug labiau pavydi, šneka į akis viena, o už akių visai ką kita. Lietuviai tuo klausimu tikrai išraiškingesni ir tiesesni, nuoširdesni. Esame labiau linkę vienas kitam padėti. Tikrai išgyvenau didelį kultūrinį šoką: kita kalba, mentalitetas, kultūra, maistas, netgi eismas ne dešine, o kaire puse pradžioje stebino“, – pasakoja M. Valantinas.

Siūlo taikyti „vieno langelio“ principą

Po patirties užsienyje M. Valantinas perėmė šeimos veiklą ir Josvainių seniūnijoje dirba 200 hektarų žemės. Daugiausia kultivuoja grūdines kultūras, augina ir pupas.

„Tiek emigracijoje, tiek sugrįžus į Lietuvą ir pradėjus kurti verslą, teko susidurti su daugybe biurokratinių reikalų. Mums būtina kardinaliai keisti biurokratinius savivaldos procesus“, – pastebi Lietuvos grūdų augintojų asociacijos narys.

Ūkininkas jau ne kartą susidūrė su neracionalaus darbo savivaldybėje planavimo atvejais:

„Daug beprasmybės siuntinėjant žmogų per 10 kabinetų ir renkant parašus, kai tuos procesus būtų galima optimizuoti. Matau nebūtinai aplaidumą ar tingumą, bet pirmiausia – neoptimalų įstaigos darbą. Tikrai įmanoma savivaldybės veiklą efektyvinti taip, kad ji galėtų veikti „vieno langelio“ principu, nes dabar veši biurokratijos džiunglės. Vaikštai per tuos pačius kabinetus pirmyn atgal.“

30 vaikų klasėje – dvigubai per daug

M. Valantino įsitikinimu, siekiant, kad Kėdainių kraštas būtų patrauklus naujakuriams ir savi gyventojai svetur nebėgtų, svarbu užtikrinti kokybišką švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą.

„Savivalda yra pirminis ligoninės ir mokyklų valdytojas, todėl savo žodį turi – ir reikšmingą. Vadinasi, turime kalbėti „su viršumi“, važiuoti į Vilnių ir atstovauti savo interesams. Sunku, bet įmanoma pasiekti“, – įsitikinęs M. Valantinas.

Josvainių seniūnijos ūkininko Mindaugo sūnūs – 11-metis Joris ir 8-metis Linas – lanko mokyklą Kėdainiuose, nors ir kaimynystėje yra gimnazija.

„Mieste vaikai mokosi ne dėl to, kad kvestionuotume Josvainių gimnazijos lygį, bet jau seniai kalbama apie miestelių mokyklų uždarymą, todėl mums su žmona Dovile neramu. Ir čia – kita mūsų krašto problema. Kėdainiuose turime tobulinti švietimo sistemą, modernizuoti klases. Perkrautas 25–30 vaikų klases dalinti pusiau, kad per tas 45 minutes dėmesio gautų kiekvienas vaikas.

Padaryti švietimo pilotinį projektą, išdalinus dideles klases į mažesnes, po ketverių metų pažiūrėjus įsivertinti. Jeigu rezultatai tenkintų, kodėl gi ne – galime ir su Vilniumi vėliau pasidalinti gerąja savo Kėdainių praktika“, – svarsto M. Valantinas.

Tuo tarpu ikimokyklinio amžiaus vaikams, pasak josvainiečio, būtina plėsti laisvalaikio praleidimo pasirinkimus – veiklas ir pramogas:

„Tokiu atveju, kai jaunimas žinos, kad Kėdainiuose gera gyventi ir moksleiviui, ir senjorui, pamatęs pasaulio, jis sugrįš.“

Pasigenda infrastruktūros elektromobiliams

Kėdainių krašte josvainietis pasigenda ir visapusiško infrastruktūros vystymo. Pasak M. Valantino, valdininkai turėtų kreipti daugiau dėmesio į dviračių ir pėsčiųjų takų bei elektromobilumo vystymą.

„Prieš – jeigu neklystu – penkerius metus buvo žadėtas kelias nuo Kėdainių iki Josvainių, bet užsibaigė pusiaukelėje prie fabrikų. O netrūksta žmonių, kurie į darbus norėtų dviračiais važiuoti. Nėra infrastruktūros, todėl norai ir telieka norais.

Tikrai vaizdinga vietovė, galėtum važiuoti, bet kai mini pagrindiniu keliu, o tave lenkdamas sunkvežimis „košia“ pro šoną, nėra labai malonu.

Elektromobilis tampa nebe ateities, o dabarties transportu, todėl privačius operatorius reikia skatinti kurti įkrovimo stoteles“, – įsitikinęs ūkininkas.

Savo svajonių asmeniniame gyvenime josvainietis jau siekia palaipsniui, na, o prie svajonių Kėdainių kūrimo galimai prisidės jau 2023 m. pavasarį:

„Mano svajonių Kėdainiai – modernūs ir žali. Taip, tai suderinama. Daugiau augmenijos – tai viena. Kitas dalykas, kokia mada skubėti pjauti medžius, remontuojant gatves ar aikštes, ir po to jų neatsodinti? Matėte, kokia plika ir beveidė liko Rinkos aikštė, kai joje buvo išpjauti medžiai? Nei vaizdo, nei šešėlio vasarą. O juk medžiai – žemės plaučiai.“

Taip pat, pasak M. Valantino, svarbu atsigręžti į energetiką ir apsvarstyti saulės elektrinių plėtrą daugiabučių, individualių namų bendrijoms.

Nevienadieniai sprendimai ir toliaregiškas požiūris

Bendražygiais LVŽS Kėdainių skyriaus komandą M. Valantinas pasirinko pirmiausia dėl jų skiriamo dėmesio žemės ūkiui, žalinimui bei dėl nevienadienių sprendimų.

„Komandoje taip pat yra nemažai man pažįstamų žmonių, ir tai jau skatina suteikti pasitikėjimo kreditą. Pagarbos verta šios partijos iniciatyva iki antrosios klasės maitinti vaikus nemokamai ir suteikti moksleiviams kultūros bilietus.

Pabūsiu nuoširdus, todėl – nepolikorektiškas: pritariu jiems dėl tvirto vertybinio stuburo, kas susiję su priešinimusi psichotropinių medžiagų dekriminalizavimui ir partnerystės įstatymo projektui“, – teigia M. Valantinas.

M. Valantino teigimu, nors LVŽS Kėdainių rajono savivaldybės taryboje šiuo metu turi tik 3 mandatus, vis tiek kovoja su valdančiųjų cinizmu ir iracionalumu:

„Sąlyginai neseniai valdantieji pradėjo kalbėti apie naują tvarką, pagal kurią įsigaliotų infrastruktūros mokestis – 20 eurų už kvadratinį metrą statantiems kaime namus, jeigu jokios savivaldybės infrastruktūros nereikės nutiesti. Cirkas! Gerai, kad valstiečių žaliųjų ir kitų tarybos narių opozicijoje pagalba užteko jėgų šitokį kaimo žlugdymo buldozerį sustabdyti.“

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 79.

Titulinė nuotrauka:  Mindaugas Valantinas.