Delfi.lt turinis / autorius: Raminta Rakauskė raminta.rakauske@delfi.lt
Didžiausio Baltijos šalyse pagardų gamintojo „Daumantai LT“ bendrasavininkas ir vadovas Saulius Grinkevičius sako, kad Kinijos rinkos eliminavimas įmonei lėmė didžiulius nuostolius, o Taivano rinka niekada nekompensuos patirtų praradimų. Jis atvirauja tiek apie įkurtą imperiją, kuri veikia jau 33 metus, tiek apie kainų ir akcijų karus bei parduotą anksčiau Rusijoje veikusį verslą.
S. Grinkevičius pasakoja, kad tris dešimtmečius vystomą verslą šiandien valdo trys akcininkai.
Kaip patikslina, dviese su Robertu Neimontu jie turi po maždaug 45 proc., likę 10 proc. priklauso trečiajam asmeniui.
„Mes didžiuojamės, kad esame, turbūt, viena seniausių įmonių Lietuvoje, jei žiūrėsime nepriklausomos Lietuvos istoriją“, – atvirai sako vadovas.
Pirmasis bandymas – emaliuotame kibire
Šiandien visiems puikiai žinoma pagardų gamintoja kurtis pradėjo dar 1990 m., tačiau tada, kokio tiksliai verslo imsis, grupelė steigėjų net nežinojo.
„Tais laikais nebuvo tokių dalykų, kaip teisininkai, todėl patys kūrėme įstatus. Mintis buvo, kad darysime verslą, tačiau kokį, nežinojome. Kartais manęs klausia, ar jau 1990-aisiais turėjome verslo planą ir jį vykdėme, tai taip nebuvo. Neturėjome net supratimo“, – juokiasi vadovas ir atsimena, kad ir įmonės pavadinimas buvęs kitoks – ji vadinosi „Veikla“.
„Dirbome, kaip ir visi: pirkome – pardavėme. Tai buvo mediena, metalai, nes čia (Lietuvoje-red.) buvo tuščia. Kainodara buvusi tokia, kad atsiveži armatūros, kurios toną pirkai už 1 tūkst. rublių, parduodi už 2 tūkst. Tokie buvo mūsų pirmi žingsniai, kai pradėjome uždirbti pinigus, nes mūsų įstatinis kapitalas tada tebuvo 800 rublių“, – sako jis.
Vėliau, kaip aiškina, iš Vakarų į Lietuvą buvo importuojami maisto produktai, pradėti gaminti ir tam tikri žuvies gaminiai.
„Norėjome gaminti žuvies produktus su padažais, majonezais ir juos tada vežėmės iš Lenkijos. Tuo metu vairuotojas po tris paras stovėdavo eilėje pasienyje ir supratome, kad ar ilgai čia galima taip kankintis – padažus reikia gamintis patiems. Neturėjome įrengimų, todėl taip išėjo variantas su emaliuotu kibiru ir drėle“, – apie pirmą majonezo užmaišymą kalba vadovas.
„Taip ir pradėjome gaminti majonezus“, – priduria jis. Pirmoji produkcija, anot jo, buvo parduota specialiose 250 g indeliuose.
„Paskui pastebėjome, kad mums pradėjo puikiai sektis. Konkurencijos per daug nebuvo.
Tuo metu buvo tik „Vilniaus“ majonezas, tačiau mes sugebėjome pasidaryti gerą kainodarą, pirmi „metėmės“ į reklamą. Ją televizijoje mums padarė Vytautas Šapranauskas, o pardavimai šoko į viršų“, – atsimena S. Grinkevičius.
Taip, anot jo, prasidėjo ir naujojo fabriko statybos, kuris 2000-aisiais pradėjo veiklą.
„Pirkome įrengimus, turėjome kapitalo. Judėjome į priekį. Buvo atvykęs ir Valdas Adamkus, kuriam viską aprodėme“, – sako jis.
Didžiausi iššūkiai – institucijų reguliavimas
Majonezo gamybai klestint buvo pradėti gaminti ir pomidorų padažai bei kečupai.
„Dabar asortimentas jau stipriai išsiplėtęs. Krepšelį sudaro apie 200 skirtingų gaminių rūšių. Kalbant apie eksportą, vos ne kiekvienas klientas užsienyje nori turėti išskirtinį gaminį su vis kita receptūra“, – užsimena vadovas ir sutinka, kad visos rinkos – labai skirtingos, o kaip pavyzdį pateikia kaimyninę Latviją.
Pasak jo, Lietuvoje ir Latvijoje gaminami majonezai skiriasi kaip diena ir naktis. Tam įtakos turi skirtingi ingredientai, tarkime, naudojamas kitas aliejus.
Paklaustas, ką šiai dienai reiškia vadovauti įmonei, kuri tituluojama didžiausiu pagardų gamintoju Baltijos šalyse, S. Grinkevičius kuklinasi ir sako, kad iki tokio vardo dar šiek tiek trūksta.
„Iš tiesų, didžiausi iššūkiai gamintojams ir verslininkams dabar yra atėję iš institucinių organizacijų. Galvoje turiu Europos Komisiją, Europarlamentą su savo sprendimais“, – sako jis ir kaip pavyzdį pateikia nuo liepos 1-osios įsigaliojusį įstatymą dėl neatskiriamų plastikinių butelių kamštelių.
„Sprendimai nuleidžiami, o mums reikia prisitaikyti. Tai yra iššūkis. Mums tai nėra taip skausminga, nes finansiškai esame stipri įmonė <…> Tačiau viskas linksta į reguliavimą“, – priduria jis.
Kaip vienas iš iššūkių yra ir minimalaus atlygio augimas.
„Aš sutinku, kad jis turi būti, tačiau ne tokiais tempais. Jis auga taip greitai. Mažos įmonės nuoširdžiai verkia, bet kai kam tai gali būti ir paskutinės dienos. O pakelti kainas nėra taip paprasta. Paskui žmogus ateis ir sakys: „Svolačiai tie „Daumantai“, nepirksiu“. Ir bus viskas“, – juokavo jis, nors paskui patikslino, kad MMA įmonėje gauna labai mažas darbuotojų procentas.
Kalbėdamas bendrai apie atlyginimus, S. Grinkevičius tikino neseniai skaičiavęs, kad nuo 2022-ųjų iki dabar atlyginimai dirbantiems gamyboje vidutiniškai kilo apie 300 Eur.
„Kėlėme algas, nes iš naujų darbininkų buvo prasidėjusi migracija. Jie ateina, padirba mėnesį ir išeina <…> „Daumantams LT“ per tiek laiko pakelti algą 30 proc. yra daug“, – sako jis.
Dėl eksporto į Kiniją – praradimai
Šiai dienai apie 40 proc. visos gamybos įmonė eksportuoja. Produkcija iškeliauja į 25 šalis.
„Tai Taivanas, Amerika, Jungtiniai Arabų Emyratai, Izraelis“, – dalį vardija jis.
Taivano rinka, kaip atvirauja, atsiradusi neseniai, kai buvo apribotos galimybės prekybai su Kinija.
„Mes ten turėjome didelį įdirbį. Lenkijos prezidentas Andrzej Duda vyko į Kiniją, kur vaikščiojo apsikabinęs Xi Jinping, o mes (Lietuva-red.) norime parodyti tiesą. Taip nesidaro. Ir, baisiausia, kad sako, kad čia nieko blogo“, – atvirai apie valdžios tada priimtus sprendimus teigia S. Grinkevičius ir tikina, kad Lietuva anksčiau bendrai į Kiniją eksportuodavo prekių už 650 mln. Eur.
Lūkesčiai bei tikslas, kaip užsimena, vėliau buvo dedami ir į Taivano rinką, tačiau skaičiai buvusių neprimena.
„Per dvejus metus pasiekė 6 mln. Eur“, – sako vadovas. „Tai kur protas?“, – klausia jis ir tikina, kad Taivanas niekaip nekompensuos prarastos Kinijos rinkos. Pasak jo, esant laisvų pajėgumų nuolatos ieškoma ir naujų eksporto rinkų.
„Pernai turėjome labai gerą eksporto augimą, apie 40 proc.“, – sako jis bei iškart patikslina, kad tai reiškia, jog likusi dalis pagamintos produkcijos realizuojama Lietuvoje, kur platinama per prekybos tinklus, dalį suvartoja maitinimo sektorius, kitos įmonės naudoja gamyboje.
Žaliavų kainos nusistovėjo
Žaliavos pagardams ir majonezams gaminti nėra lietuviškos. Kaip teigia, jos atkeliauja iš užsienio valstybių. Kaip pavyzdys pateikiamas aliejus, kuris naudojamas gamyboje.
„Rapsų laukų pas mus – daug, bet gamyklos nėra, kuri jį spaustų. Esame priversti pirkti iš kitur, iš ten, kur geriausios kainos. Štai, tarkime, Estijoje. Perkame ir iš vokiečių, iš lenkų“, – sako jis.
Vadovas neslepia, kad pastaruoju metu žaliavų kainos buvo pasiekusios aukštumas, dėl ko teko kelti ir gaminių kainas.
„Laikėmės sukandę dantis tiek, kiek galėjome, vėliau kainas teko kelti, tačiau nedaug. Dabar kainos mažėja <…> tačiau negrįšime į tas sumas, kurios buvo“, – užsimena jis. Kaip priežastį vadovas pateikia augusį darbo užmokestį, brangstančias sąnaudas, tokias, kaip tara, prieskoniai.
Vyksta kainų karai
Apie 80 darbuotojų turinčios įmonės vadovas tikina, kad nepaisant visų rizikų, kurios šiai dienai matyti rinkoje ir yra susijusios tiek su ekonomine situacija, tiek su karu, investavimas į gamybos pajėgumus vyksta toliau.
Šiemet įmonės planuose investuoti apie 400 tūkst. Eur.
„Jeigu tu nieko nedarai, netobulini, reiškia, eini atgal“, – sako S. Grinkevičius ir pasakoja, kad įmonė neseniai pasistačiusi ir naują majonezo pilstymo liniją. „Nori nenori turi tai daryti. <…> Mes esame priversti, nekreipdami dėmesio nei į karus. Kitu atveju, mes po 3-4 metų iškrisime iš rinkos, nes neatitiksime reikalavimų“, – atvirai dėsto vadovas. Jo teigimu, konkurencija rinkoje – didžiulė.
„Kainų karai, akcijų karai. Išties, prekybos tinklai Lietuvos gyventojus smarkiai pripratino prie akcijų.
Kažką panašaus esu matęs tik Ispanijos parduotuvėse, kai akcijos tokios gilios. Įpratinę lietuvius, jie (prekybos tinklai-red.) jau dabar ir patys truputį pergyvena, nes nežino, kaip iš šios situacijos išeiti.
Žiūrint kainų politiką, lietuviai rėkia, kad pas mus didelės kainos, bet, o ką, mes, gamintojai, darome: jeigu norime daryti akcijas ir paskui neturėti minuso, o per akciją turėti bent poros centų pliusą, turime pakelti pastovią kainą lentynoje“, – atvirai sako jis.
Kaip tikina, jeigu reguliari kaina aukštesnė, prekybininkas gali leisti prekės kainą akcijų metu mažinti 25-30 proc., o dalį nuo savęs prideda ir prekybos tinklas.
„Visi verkia, kad viskas blogai, bet jei reguliarioje kainoje pasiūlai 20-30 centų pigiau, visi vis tiek laukia akcijų ir viskas. Daryk ką nori“, – atvirauja S. Grinkevičius.
Sezoniškumo nejaučia
Praėję metai prekyboje, kaip apibendrino, įmonei buvę labai geri. Eksportui augus apie 40 proc., dar 30 proc. augo ir prekyba Lietuvoje.
„Nesusigaudėme, kas per stebuklas. Iki šių metų kovo augimas vyko toliau, tačiau nuo kovo viskas – kaip užrišta, augimas sustojo. Šiuo metu gyvename praėjusių metų lygyje“, – apie pirmo pusmečio rezultatus sako vadovas ir tikina, kad tokia pati situacija – ir pas jų konkurentus.
„Šiemet, šio pusmečio pardavimai yra – 2 proc. tonos lyginant su praėjusiais metais. Bet į tai žiūrime visiškai normaliai, svyravimai visada būna“, – teigia S. Grinkevičius.
Sezoniškumas, kaip tikina, didelės įtakos verslui nebeturi, nors anksčiau, kaip atsimena, buvo itin didelis.
„Majonezų pardavimai po Velykų smarkiai krisdavo, bet prasidėdavo kečupai ir padažai vasarai šašlykams. Rudens pradžioje pradėdavo pirkti majonezą, pikas būdavo Kalėdos. Dabar tokio smarkaus sezoniškumo nebėra“, – sako jis.
Atsisakė verslo Rusijoje
„Daumantai LT“ per olandų bendrovę anksčiau valdė ir 65 proc. „Agroprodukt“ įmonės akcijų, kuri Kaliningrade gamino padažus Rusijos rinkai.
Vadovas neslepia, kad prasidėjus karui turimų įmonės akcijų teko atsisakyti.
„Buvo didelis spaudimas iš visuomenininkų. Jie įsivaizdavo, kad fabriką galima parduoti kaip duonos kepaliuką. Mes priėmėme sprendimą, kad reikia parduoti nežiūrint į kainą, kurią gausime. Bet, o kokią ten ją gali gauti? Pabandėme derėtis, mums pasakė, kad jei nenori – neparduok“, – atvirai sako S. Grinkevičius ir priduria, kad geros kainos gauti taip ir nepavyko.
„Rusai pasinaudojo proga <…>, o mes supratome, kad geros kainos ir negausime <…> nuostoliai yra milijoniniai“, – teigia vadovas.
Darbuotojams trūksta lojalumo
Šiuo metu įmonėje dirba apie 80 darbuotojų. Dalis iš jų – jau ir keliasdešimt metų dirbantys asmenys.
„Turime gerą branduolį“, – sako vadovas. Visgi jauni darbuotojai, kaip tikina, mėgsta migruoti tarp įmonių, dažnai nėra lojalūs.
„Į darbą priėmėme jauną vaikinuką, jis atėjo ryte, padirbo dvi valandas ir išėjo.
Pas mane atėjo gamybos vadovė, sako: „Ar žinote tą vaikiną, kurį priėmėme? Tai jis išėjo“. Buvo pertrauka darbe ir tiek. Metus laiko dirbo ir viena mergina. Ji dirbo su krautuvu ir vieną dieną dingo. Skambinome, neatsiliepė, visi ieško. O paskui paaiškėjo, kad išvyko į Palangą“, – juokiasi jis.
Vadovas tikina, kad kalbant apie darbuotojus, šiuo metu stengiamasi ieškoti vyresnių asmenų, kuriems per 40 m.
Apibendrindamas pokalbį S. Grinkevičius tikina, kad bendrai „viskas yra gerai“.
„Visų pinigų neuždirbsi. Apie 2000 m., kai viskas kilo į viršų, kalbėjau, kad būsime milijardieriai, kad tokia yra mūsų svajonė. Niekas nesuprato, ką tas Grinkevičius paisto. Trūksta šiandien dar, trūksta“, – juokiasi jis.
(„Kėdainių mugės nuotraukos / fotografas Rolanas Valionis)
