Robertas Petrauskas, sporto komentatorius, TV laidų vedėjas, rašytojas, istorinių knygų autorius, buvęs protmūšių organizatorius ir vedėjas sako:
„… Jaučiuosi be galo keistai ragindamas užimti kažkurią poziciją diskusijoje, kurioje mano supratimu negali būti jokios diskusijos.
Man lietuvis – brolis, lietuvaitė – sesė – ir visiškai nesvarbu, kur jie juos gyvenimas nubloškė. Mes kalbame apie vienybę ar naudą?
Man atrodo, kad pastaroji negali būti aukštesnių dalykų matas, o svarbus klausimas ir tik vienas:
Argi šeimos narys priverstas ar pasirinkęs gyvenimą toliau nuo namų nustoja būti šeimos nariu? Ar jis dėl to tampa prastesnis?
Man sunku sudėlioti tinkamus žodžius, nes šitas referendumas man atrodo, kaip neįsivaizduojamas balsavimas šeimoje, turinčioje nuspręsti, ar leisti būti registruotiems šiuose namuose, išvykusiems broliams ir sesėms, nors jie tų senųjų namų netvarko.
Gal tebemylinčių juos šeimoje ir daugiau, bet sprendimas priimtas greičiausiai nebus, nes dauguma šeimos nariai pernelyg užsiėmę savais reikalais…
Atleiskite už tokį palyginimą… Tiesiog prašau mus susirinkti ir neturėti svarbesnių reikalų šį sekmadienį.
Ir galvoti apie bendrus protėvius ir kraują, o ne apie naudą. O ir kaip ją pamatuoti? Ar išeiviai rinkę pinigus kovai už lietuvybės išlikimą buvo prastesni lietuviai, už tuos, kurie kurie liko dirbti Tarybų Lietuvos žemėje ir mokėti mokesčius naujiems šeimininkams?
Aš galima pamatuoti lietuvybę, pagal tai kur žmogus gyvena? Yra turinčių pilietybę, bet nemylinčių Lietuvos, yra praradusių pilietybę, bet alsuojančiu ilgesiu ir patriotiškumu. Likę čia dažnai mano, jog Lietuva tai visada bloga valdžia.
Iš toliau Lietuvą mylėti gal ir lengviau, bet išvykusieji (tikrai žinau) jaučia nusivylimą ir nepilnavertiškumą dėl to, kad jie turi įrodinėti savo norą būti ir išlikti lietuviais. Kartais atrodo, kad Lietuva yra tolerantiškesnė svetimšaliams.
Užuot ištiesdami ranką vienas kitam, mes imam stumdytis, susipriešiname ten, kur galėtume suartėti.
Man lietuvis yra tas, kuris save tokiu laiko. Kuris buvo yra ir bus lietuvis, nesvarbu kas pase užrašyta. Kuris negali nesiilgėti savo tėvynės, nors tai jam neduoda jokios naudos. Ir aš jam norėsiu paspausti ranką, apkabinti ir padėti tik dėl to. Ne todėl, kad galbūt jis man vieną dieną atsidėkos, o todėl, kad aš irgi esu lietuvis.
Įstatymai… įstatymai… Viskas turi būti taip. kaip juose įrašyta…
O kaip įrašyta?
LIETUVIŲ TAUTA. Prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę… šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius… – prasideda mūsų Konstitucija.
Ji sako, kad visa ko pagrindas yra lietuvių tauta. Tauta buvo kai dar nebuvo valstybės, ji padėjo ją sukurti, ji išliko kai valstybės neliko, ji padėjo ją atkurti. Lietuvių tautos dėka Lietuvos valstybė šiandien vėl yra.
Ir dabar valstybė sprendžia kam leisti būti lietuviu, o kam ne. Bet tai nekeičia fakto, kad tai valstybės yra tautos dukra. Ji vadovauja kaip tautos balsas, nes tauta nesutaria, nesusirenka ir visada turi svarbesnių reikalų.
Pabaigsiu eretiškai hipotetišku klausimu: O kas jeigu istorijos ratas apsisuks ir Lietuvos valstybės ir vėl neliks? Kiek tada bus mūsų lietuvių? Tiek kiek jausmo širdyse ar įrašų pasuose?
Kaip žmogui, man užtenka jausmo – bet kaip tautai norinčiai ką nors įrodyti šitam biurokratiniam pasauliui – reikia turėti dokumentus. Jūsų 4 milijonai? Parodykit dokumentus. Šitas referendumas – proga juos gauti. Pasauliui ir sau. …Ar nemanote, kad šitas geras jausmas galėtų būti mums naudingas?
Einam balsuoti, kad neliktų skirstymosi į gerus, tikrus ir nenaudingus, vardan vienybės ir gero jausmo, kad mūsų daugiau nei atrodė vakar, ir kad Marijonui nebereiktų dainuoti tos dainos, kuri per 24 metus man atrodo jam pabodo, o mes per per tą vieną stebuklingą sekmadienį dideli užaugom. Ir mes galingi iš naujo (jaho, jaho, jaho).
Viršelio nuotr.: R. Petrauskas. (LRT nuotr.)
