Noras gyventi blaiviai padėjo pakilti iš dugno

 „Manote, kad alkoholikui viskas „dzin“? Klystate! Juk nekenti savęs taip, kad nenori gyventi“, – sako pragaro devynis ratus perėjusi Lina, pirmą kartą iš tiesų mėgaudamasi tuo, kad gyvena blaiviai. „Ne negeriu, o gyvenu blaiviai“, – skirtumą pabrėžia moteris. Ji – viena iš tų žmonių, kurie priėmė sprendimą gyventi blaiviai ir pakilo iš dugno. Ranką šiems kraštiečiams ištiesė priklausomybių konsultantės, nuo praeitų metų teikiančios pagalbą nuo alkoholio ar kitų kvaišalų priklausomiems žmonėms.

Gijimas – tai procesas

„Sunkiai, bet pamažu keičiame nuostatą, kad kreiptis pagalbos ir ją gauti yra ne gėda, – apie pastangas keisti žmonių požiūrį pasakoja priklausomybių konsultantė Dalia Skunčikienė. Pasak jos, visuomenėje vyrauja bendra nuostata, kad alkoholio vartojimas yra natūralus dalykas, norma, tad iš pradžių žmogus įtraukiamas į tą liūną, o jei jis ima piktnaudžiauti, nurašomas kaip „nemokantis gerti“ ar valios neturintis.

Iš tiesų alkoholizmas – priklausomybė nuo alkoholio – yra liga, nemaloni ir negraži, nes alkoholis veikia smegenis, nervų sistemą, keičia žmogų ir jo elgesį. Tik skirtumas, kad kitomis fizinėmis ligomis sergančio žmogaus gailime, o alkoholikus dažniausiai smerkiame. „Mūsų tikslas, kad žmonės suprastų, jog alkoholizmas yra liga, tad sergant ja, kaip ir bet kokia kita liga, tu gali atkristi, bet gali atsikelti ir eiti toliau. Nereikia bausti savęs! Gijimas – tai procesas. Mokėti sveikai ir blaiviai gyventi – viso gyvenimo darbas“, – pabrėžia konsultantė.

Ji ir kolegė Rima Sasnauskienė savaitgaliais atvyksta į Kėdainius bei į Truskavos, Šėtos, Dotnuvos, Krakių seniūnijas, kur Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro patalpose ir seniūnijų suteiktose patalpose konsultuoja priklausomybių turinčius vyrus ir moteris, šeimos narius.

Padeda patys sau

Jų užduotis – motyvuoti žmogų priimti sprendimą keistis, tačiau motyvacija nėra įperšama, ji sukeliama iš vidaus, tinkamai parengtais konsultanto darbo metodais. Taip pat labai svarbu palaikymas – žmogus turi žinoti ir jausti, kad, nesvarbu, kas atsitiktų ir kaip jis pasielgtų, jis nebus atstumtas ir pasmerktas. Taip pat didelis dėmesys skiriamas darbui su artimaisiais. Šeimos nariams patariama, kaip teisingai galima padėti artimajam, kuris neigia problemą ir nenori keistis; ką padaryti, kad jis norėtų žengti pirmą žingsnį link pokyčio.

Pradėjus vartoti alkoholį, įsisuka užburtas ratas. Žmogus vartoja todėl, kad blogai jaučiasi, o blogai jaučiasi dėl to, kad vartoja. Vystosi alkoholinė depresija, nerimas. Etilo alkoholis, kuris yra psichoaktyvi medžiaga, sukelia klaidingą geresnės savijautos iliuziją.

„Stebuklų nebūna. Būtų nuostabu, jei galėtume atitraukti užtrauktuką ir „išvalyti“ galvas. Bet niekas kitas negali to padaryti, tik tu pats. Nesvarbu, kiek buvo suniokota, nesvarbu, koks buvo tavo gyvenimo kelias, bet tu gali išjudinti savo mąstymą ir pradėti mąstyti kitaip. Ir galų gale, šis blaivus gyvenimas „veža“: žmogus mato gyvenimą kitomis spalvomis, tampa natūraliu žmogumi. Džiugu, kai matai, kad žmogus turėjo depresiją, vartojo vaistus, o blaivybė padėjo vaduotis ir iš to“, – sąmoningo pokyčio svarbą pabrėžia Dalia.

Jai skuba pritarti ir kolegė: „Žmogus suranda gyvenimo prasmę, viskas keičiasi: atsiranda norai, darbas, sveikata, ryšys su vaikais ir anūkais – pokyčiai visose srityse. Ir pamatai, kad bendrauji su visai kitu žmogumi. Mes palyginame, koks žmogus buvo, kai atėjo pirmą kartą, ir jis pats tą pokytį pamato. Aplinkiniai klausia, ar jis užsikodavo, bet žmogus atsako: „Ne, aš pats panorau gyventi blaiviai.“ Šiuo atveju žmogus padeda pats sau.“

Mato prasmę

Priklausomybių konsultantų paslaugos teikiamos anonimiškai ir konfidencialiai, nereikia ir gydytojo siuntimo.  Nuo praėjusių metų birželio jomis pasinaudojo apie du šimtus žmonių. Šiemet, nežiūrint į tai, kad buvo karantinas, per pusmetį suteikta apie pusantro šimto konsultacijų. Žmonės kreipiasi savanoriškai, skiriasi tik keliai, kuriais jie sužino informaciją. Vieniems kontaktus duoda socialiniai darbuotojai, kiti sužino iš žiniasklaidos, geroji patirtis taip pat sklinda iš lūpų į lūpas.

„Džiugu, kad seniūnai mums suteikė patalpas, taip pat atradome tikrą bendradarbiavimą su socialinėmis darbuotojomis, tarp kurių yra labai nuoširdžiai norinčių padėti šiems žmonėms, šeimoms. Jos net pavėžėjimo problemą padėjo spręsti. Tai yra tikras komandinis darbas“, – pabrėžė konsultantė Dalia.

Šią veiklą, vykdydamas valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas, organizuoja Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, o finansuojama ji iš valstybės biudžeto lėšų. Priklausomybių konsultantų paslaugas Kėdainių rajone pagal sutartį teikia VšĮ „Blaivybės akademija“.

Visuomenės sveikatos biuro direktorė Danguolė Avižiuvienė svarsto apie paslaugų tęstinumą. „Norėtųsi, kad tos veiklos tęstųsi ir ateityje. Nes ten, kur yra dirbama ir tai daroma profesionaliai, jos pasiteisino su kaupu. Šiandien turime geruosius pavyzdžius apie priklausomybių konsultantų veiklą ir gerąją patirtį mūsų savivaldybėje. Priklausomybių konsultantų paslaugas teikia atvykstantys specialistai, tačiau jau turime ir savo specialistus. Priklausomybių konsultanto mokymo programą baigė ir pažymėjimą jau įgijo mūsų kraštietė, socialinė darbuotoja Sonata Krikščiūnienė, dar viena specialistė gilina savo žinias ir siekia baigti mokymus. Taip pat naujos veiklos, susijusios su psichikos sveikatos stiprinimu, yra pradėtos vykdyti mokyklų bendruomenėse, įmonėse“, – sakė D. Avižiuvienė.

Sėkmės istorijos. Lina: „Jei aš sugebėjau išlipti, tai sugebėsite ir jūs“

Vaikystėje man galbūt trūko pasitikėjimo savimi, artimųjų palaikymo, taip ir atsirado cigaretė, alkoholis – dėl drąsos, noro pritapti… Aš bandžiusi atsitiesti ne vieną kartą. Yra pavykę negerti trejus su puse metų. Aišku, man buvo gera, nepalyginamai, bet nebuvau laiminga, laisva, liko įtampa ir nerimas. Tada gydžiausi depresiją. Bet visą laiką galvojau, kad išmoksiu ir aš kultūringai vartoti, taip kaip tie žmonės, kurie man grūmojo pirštu. Išmokau išgerti po taurę vyno, maniau, kad viskas bus gerai. Bet po to viskas vyksta labai greitai, labai greitai „nusivažiuoji“. Kol neturi žinių apie priklausomybę, ji labai greit grįžta. Jei tik imiesi įrodinėti kažką dėl kitų – tai neveikia. Jei tave įpareigos, tai bus dvilypis gyvenimas. Įtampa, tu nebelaisvas, esi vergas savo priklausomybės. Blaivybė turi ateiti dėl savęs, ne dėl kitų.

Susidūriau su tokiu paradoksu – iš vienos pusės, valstybė siūlo pagalbą, finansuoja gydymo programas, bet visuomenė tą patį alkoholiką smerkia. Smerkia tave kaip bevalį, grūmoja pirštu – nu nu nu, negerk. O ką jaučia pats tas žmogus, alkoholikas, niekas nesupranta. Padėti kitam gali tas, kuris pats išlipo iš šito liūno. Jis supras, kaip jaučiasi alkoholikas. O jaučiasi blogai… Nereiškia, kad mes, alkoholikai, kaip daugeliui atrodo, nejaučiame kaltės jausmo ir mums viskas „dzin“. Tik atrodo, kad gerti smagu. Gerti tu visai nenori. Išgeri tam, kad būtų lengviau. Juk nekenti savęs taip, kad nenori gyventi… Žinau, ką tai reiškia, patyriau daug skaudžių praradimų ir įvykių, bandžiau išeiti iš gyvenimo.

Pasiekusi visišką dugną, vėl išvažiavau gydytis pagal „Minesotos“ programą, po jos atsidūriau pas Dalią. Pradėjau nuo to, kad pradžioje reikėjo bent kažkiek susitaikyti su savimi. Čia išgirdau ne „negerk“, o „gyvenk blaiviai“. Pradėjau dirbti su savimi, pamažu keitėsi viskas galvoje, keitėsi požiūris į tai, kodėl nereikia gerti. Dabar esu blaivi keturioliktas mėnuo. Jaučiuosi kitaip. Gyvenu ir džiaugiuosi, nemąstau apie alkoholį. Aišku, kad nėra lengva, yra visokių problemų, bet iš jų neprisikuriu naujų. Kaip pavyksta sumažinti įtampą? Savitaiga gal. Supratau, kad šią minutę aš nieko nepakeisiu. Dabar išmokau daug, panaudoju žinias. Darbas su savimi vyksta kasdien. Grįžta santykiai su šeima. Nebereikia slėptis, gėdytis. Dabar galvoju, kad gyvenu sau. Žinoma, praeitis pasiveja, nepasislėpsi…

Turiu svajonę padėti kitiems, tokiems kaip aš. Aš turbūt tiek išsimurkdžiusi purve, ir ne vieną kartą, bet jeigu jau aš sugebėjau išlipti, tai ir jūs galite. Ir ne dėl kažkieno kito, o dėl savęs pačių.

Česlovas:  „Nebus taip, kad pasveiksi visam laikui – tai viso gyvenimo procesas.“

Jaunystėje išgerdavau, bet pajutau, kad tai man trukdo. Kai mokiausi Dotnuvoje, bendravau su amžiną atilsį Tėvu Stanislovu, kreipiausi į jį pagalbos. Penkiolika metų negėriau. Jis mirė, aš išvažiavau iš Kėdainių, gyvenau Vilniuje, viskas buvo gerai. Grįžau į Kėdainius dėl asmeninių aplinkybių… Aplinka pasikeitė, atsirado seni draugai. Nesusiklostė asmeninis gyvenimas, vaikai liko Vilniuje, nebuvo tikslo gyventi. Pabandžiau taurelę, nes buvo įdomu – kas bus po 15 metų? Ir prasidėjo… Įklimpau. Per mėnesį – penkis tūkstančius eurų su draugais pragėriau. Paskatintas vaikų, kurie atvažiavę pasakė, „tėvai, būsimiems anūkams reikės senelio“, susiėmiau. Nuvažiavau gydytis į vieną organizaciją, grįžęs vėl užkibau, taip ir vėl įsisuko ratas. Kai vieną dieną atėjo tos pačios nelaimės draugas, Valdas, ir vos gyvas paprašė padėti, supratome, kad reikia kažką daryti. Nuvažiavome į Paberžę. Ir kaip tik kaimynė parodė laikraštyje skelbimą, kad Budrio gatvėje, Kėdainiuose, dirba konsultantės. Man buvo įdomu pabandyti, kas tai per dalykas. Nuvažiavau, pasikalbėjau su Rima, ir pasilikau. Tą pačią dieną paskambinau Valdui, jis irgi atvažiavo. Ir viskas. Dabar jau penkiolika mėnesių abu nevartojame alkoholio. Jeigu man blogai, skambinu Rimai, ji motyvuoja. Reikia suprasti, kad mes negalime truputį išgerti. Mes negalime gerti nei lašo. Aš tai supratau. Dabar viskas grįžo, darbai grįžo, vėl turiu savo įmonę, statausi namą, perku naują automobilį. Jaučiu malonumą, kad gyvenu, turiu tikslų.

Valdas: „Dabar gyvenu ir džiaugiuosi.“

Alkoholio nevartoju penkiolika mėnesių. Tokio rezultato nebūčiau pats pasiekęs. Jeigu žmogus pats sau įteigi, įkali į galvą, išsilaikyti negėrus – nesunku. Dabar, žiūrėdamas į alkoholį, nejaučiu jokių emocijų, nenoriu pabandyti. Jau tiek bandžiau, kad dabar reikia pagyventi savo malonumui. Užtenka jau tam liūne… Kas pasikeitė gyvenime per tuos metus? Nuotaika geresnė. Mąstymas kitoks pasidarė, pamačiau, kaip galima gyventi be šito. Žmonės anksčiau sakydavo, kad alkoholikas, iš jo nieko nebus. Dabar žiūri ir stebisi, ir spėlioja – kažin, ar ilgai. O mes, kurie išsikapstėme, gyvename ir džiaugiamės. Ko daugiau žmogui reikia? Šviesios galvos. Mano sprendimas keisti gyvenimą beveik sutapo su darbo paieškomis – prieš metus įsidarbinau, jaučiuosi labai gerai, džiaugiuosi, kad mane priėmė.

Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro informacija. Parengė Irmina Pryvalova