A. Likšienė: Mano skrynelės lobiai

Kviečiame susipažinti su Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos skelbto kūrybinio rašymo konkurso „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“ laimėtojų darbais.

I vieta, komisijos sprendimu, atiteko Šėtos seniūnijos Pavermenio kaimo gyventojai, pedagogei, šviesuolei Antanidai Likšienei.

Turiu tokią skrynelę. Į ją sudėjau lobius, kurie yra brangūs mano širdžiai ir turi išliekamają vertę. Ar jie bus brangūs ir mano vaikams ar anūkams? Nežinau, gal sudegins, kai manęs nebebus. O gal ir ne, jei žinos, ką reiškė tie daikteliai mūsų giminės žmonėms.

Todėl ir rašau. Bus atsiminimas dokumentuotas.

Senos skaros skiautė

Tokias skaras visi atsimena. Jos buvo didelės, languotos, austos su vilna, ilgais kutais. Tą skarą parsivežėme iš Sibiro, ją ir pirko Sibire. Į tą skarą vyniojo mano brolį, kai nešė į pirtį dar kūdikėlį, o naujagimio kambaryje užšaldavo vanduo per naktį. Ja apsigaubdavo žiemą mama, nes šaltis siekdavo 40 laipsnių, o tekdavo eiti į tvartelį karvytės ir kiaulaitės pašerti, atsivežti šieno ir malkų, atsinešti vandens iš Sisimo upės. Apgaubdavo ja ir mane, kai eidavau su vaikais rogutėmis nuo kalno nusileisti. Aprišdavo galvą, o skara šiltai apgaubdavo kūną, per liemenį surišdavo dirželiu. Ir šilta, ir jauku.

Šia skara apsirišusi mano mama Anelė Danylienė ėjo į savo brolio vestuves Daursko miestelyje. Brolis Bronius grįžo iš lagerio, dar turėjo priteistus 5 metus tremties. Įsidarbino Daurske, rajono centre, išvyko ten gyventi su savo mama, o mes gyvenome Sachaline, maždaug už 40 km. Jau buvome gavę dokumentus išvykti į Lietuvą, o mamos brolis turėjo likti vienas. Ir jam pasisekė, nes surado merginą Elžbietą, kuri sutiko tekėti ir pasilikti su vyru dar ilgiems 5 metams, nes ir jos tėvai jau krovė lagaminus važiuoti namo. Iškėlė vestuves. Kvietė mano tėvus ir jų artimiausius kaimynus. Išėjo keturiese auštant. Buvo šalta diena, bet speigo nebuvo. Kelias bent kiek išvažinėtas, tačiau prinešta sniego. Brido ir brido per tą sniegą, o kelias ilgas. Ėmė temti, tolumoje pasirodė Daursko žiburiai. Jau netoli, apsidžiaugė keliauninkai. Ir vėl ėjo, klampojo, sušilę, sukaitę, pavargę…

O Bronius su mama laukė. Sutemo, svečių kaip nėra, taip nėra. Jau ir vidurnaktis.

Nebeateis, – nusiminė labiausiai, – einam miegoti, mama, – atsiduso Bronius ir užgesino šviesą.

O keliauninkai ėjo, klampojo, skubėjo į tą laukiantį žiburėlį lange. Jis vis artyn ir artyn, bet tik taip atrodė. Dar vis toli…

Ir štai, kai buvo nebe taip toli, žiburėlis užgeso.

Nebesulaukė, – atsiduso mama ir pasitaisė tą gerąją šiltą skarą. – Bet mes pasibelsime, – ir vėl visi paspartino žingsnį. Eiti darėsi vis sunkiau, nuovargis lenkė prie žemės, o ir šaltis ėmė rodyti nagus.

Ir štai kelio pabaiga: mylimų artimųjų namai. Pabeldė į langą. Žiburys plykstelėjo tuoj pat, – dar nemiegojo.

Dabar bus tikros vestuvės, – šypsojosi jaunavedys Bronius, apkabinęs ilgai lauktus svečius.

Mama nupurtė snieguotą skarą ir padžiovė pradžiūti. Šita skara šildys ją ir po dienos, kai reikės klampoti atgal. Laukė visos dienos kelionė apipustytu keliu per taigą, tačiau širdyje bus šilta: pasiliekantis brolis sukūrė šeimą, o jie jau rengiasi kelionei į Lietuvą.

Lietuvoje skara tarnavo mūsų šeimai toliau. Galų gale ji buvo tiesiog šiltas užklotas ant kojų, kai tėvai priguldavo pailsėti. Per daugelį metų skara susidėvėjo, išbluko spalvos, ji buvo tiesiog sena skara tėvų namuose, primenanti tiek daug ir skaudžių, ir džiugių akimirkų, o gal tiesiog liudijanti tą ilgą ilgą kelionę per Sibiro taigą, per speigą ir sniegą, per didelį vargą iki išsvajotos ir mylimos Lietuvos.

Padynėla

Tai paprasta molinė puodynėlė. Nedidelė, bent kiek pajuodusi nuo senumo, kažkaip dvelkianti senove. O ji turi ilgą istoriją.

Kažkada mano babytė amžiną jai atilsį Salomėja Danylienė joje laikė taukus. Tai buvo įprasta kaime. Taukai negenda ir tvarkingai atrodo. Tą taukų puodynėlę babytė atidavė sunkiai besiverčiančiai šeimai. Tai buvo vokiečių okupacijos metu, jie dar gyveno Pašumeryje.

Istorija ilga ir skausminga. Danylus, taip pat ir Salomėją, ištrėmė į Sibirą. Ten pasimirė ir Salomėja, ir jos vyras Petras. Į Lietuvą sugrįžo Albinas ir Bronius Danylai su šeimomis po ilgų 11 metų tremties.

Ir štai vieną dieną pas mano mamą Anelę atėjo moteris, nešina puodynėle. Ji ir papasakojo šią istoriją

Atiduodu padynėlą, – sakė ji. – Taukus seniai suvalgėme, o padynėlą saugojau, kad galėčiau atiduoti.

Atmintis ir gerumas yra ne visada paprastai išreiškiami. Ta puodynėlė yra žmogaus dvasios taurumo ženklas, gerumo ir pasidalinimo simbolis.

Trispalvė

Mano skrynelėje jos dvi: viena didelė, tinkama rišti prie koto, kita mažytė, jai tinka pieštukas vietoj koto.

Vėliavų istorija ne tokia ilga, jos mena tik 1988 metus.

Tų metų Sąjūdžio idėjos mūsų giminėje palietė visų gyvenimus. Sugrįžo viltis matyti Lietuvą laisvą, atsirado tikėjimas, kad tremties, lagerių kančios ir mirtys turėjo prasmę.

Reikėjo vėliavos jausmams išreikšti ir įprasminti. Bet iš kur ją paimti, juk niekas trispalvių nepardavinėjo.

Suskato giminės moterys ieškoti trijų spalvų šilkinio audinio. Legaliu, o gal ir ne, būdu tetos Antanina ir Sofija iš Panevėžio gavo pamušalinio audinio. Pasidalino ir su mumis. Pasiuvau vėliavą, ji puošė mūsų namus keletą metų.

O vėliau man jos pagailo. Jau buvo galima nusipirkti trispalvę. Siūtąją įdėjau į dėželę. Tegul ji būna mūsų giminės meilės Lietuvai prisiminimas.

Pasiuvau ir tą mažytę vėliavėlę su pieštuku vietoje koto. Ją mano vaikai nešdavosi į mokyklą, kai vykdavo renginiai Lietuvai pagerbti. Kažkuris iš jų ištepė vėliavėlę rašalu.

Taip jaukiai ir vaikiškai atrodo maža trispalvė vėliavėlė, su pieštuku vietoje koto ir rašalo dėme, mano vaikų ir Lietuvos vaikystei prisiminti.