Beveik prieš metus, kovo 29 dieną, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis tapo tautos herojumi. Tądien Vokietijos diplomatiniame archyve jis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto ori­ginalą lietuvių kalba – ilgai ir nesėkmingai ieškotą pagrindinį mūsų valstybės dokumentą.

Susidomėjimas neblėsta

Neseniai Akademijoje, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre viešėjęs profesorius L. Mažylis prisipažino nesitikėjęs, kad susidomėjimas Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybėmis, jo paieškomis, atradimu ir reikšme mūsų šaliai tęsis taip ilgai.

„Kažkada atrodė, kad susidomėjimas tęsis iki Vasario 16-osios ir toji banga atslūgs, gal apie kitus dalykus žmonėms bus įdomu kalbėti. Bet nepanašu į tai, atrodo, kad ta pati tema ir toliau visus jaudina, kelia emocijas, – pastebėjo svečias. – Taigi keliauju po bendruomenes, šiandien lankausi Dotnuvos krašte, kur, tarp kitko, yra ir mano mamos gimtinė.“
Kovo 8-ąją vykusiame susitikime su profesoriumi L. Mažyliu gausiai dalyvavo Centro darbuotojai ir Kėdainių krašto bendruomenė. Pokalbį moderavo Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.

Norėtųsi palinkėti, kad požiūris į mūsų valstybės istoriją mus kuo toliau, tuo labiau vienytų, o ne skaldytų. Nes tai labai priklauso nuo mūsų pačių. Kartais atrodo, kad istorija yra kažkokia duotybė, tačiau tai nėra tiesa.

Pasak mokslininko, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis ir Nepriklausomybės Akto suradimas šalies visuomenę nuteikia labai pozityviai, skatina permąstyti mūsų pačių istoriją ir pradėti ieškoti teigiamų dalykų.

„Mūsų tautos istorijoje yra buvę visko, ir tokių atvejų, kai mes labai lengvai susipriešindavome… Dabar šita tema mus vienija, verčia susivaldyti reaguojant į provokacinius bandymus. Atsirado mus visus vienijanti tema ir mes turbūt pasimokėme – taip, galime būti vieningi, ir tai didele dalimi priklauso nuo mūsų“, – sakė profesorius L. Mažylis.

Pozityvo daugiau nei nusivylimo

Pasak svečio, emigracijos statistika nebūtinai rodo nusivylimą valstybe. Būtent jaunimo auditorijoje jaučiasi daug daugiau vieningumo ir pozityvaus požiūrio į mūsų tautos praeitį. O dėl dabarties kiekvienas jaunosios kartos atstovas sprendžia pats. Nieko blogo, jei žmonės nori pasinaudoti dabartinėmis aplinkybėmis, suteikiančiomis daug didesnę judėjimo laisvę.

„Buvau susitikimuose su išeiviais iš už Lamanšo, ir daugelyje kitų valstybių, ir matau, kaip išeiviai suranda savo nišą ir išlieka patriotais. Tai ne nusivylimas, priešingai – tos bendruomenės, su kuriomis susitinku išeivijoje, yra labai stiprios“, – kalbėjo profesorius.

Lygindamas Lietuvos valstybę tarpukariu kūrusias asmenybes su dabartine visuomene, prof. L. Mažylis pastebėjo, kad anuomet valstybės kūryboje dalyvaujantys žmonės buvo visapusiški – neskirstydavo darbų pagal profesijas, atlikdavo tas užduotis, kurias matydavo esant reikalingas. „Na, o mūsų laikais dažnas dirbame savo paties pasirinktoje srityje. Nors būna visko, štai, prieš jus stovi asmuo, kuris savo veiklas visiškai įžūliai yra keitęs iš vienų į kitas“, – šypsojosi chemijos mokslų daktaro bei habilituoto daktaro vadybos ir administravimo srityje laipsnius turintis svečias, dėstantis universitete, o šiais metais išleidęs Nepriklausomybės Akto suradimo patirties įkvėptą veiksmo dokumentikos knygą „99 metai po įvykio“.

Profesorius taip pat pastebėjo, kad kalbėti apie savo laikmetį visada sunkiau. „Žvelgiant iš šimto metų perspektyvos, matyti, kad anų laikų žmonės, signatarai ir kiti, kuriems likimas nelėmė jais tapti, buvo labai išskirtiniai. Apie mus gal spręs kažkas kada nors po mūsų… Bet aš nemanau, kad bus liūdnas vaizdas, po šimto metų žvelgiant į mūsų kartą. Nes gyvename taikiais ir kūrybiškais laikais. Dabar nėra klausimų, kaip tuomet, kur bus Lietuvos sienos ar kaip pakviesti jaunus žmones, kad jie, viską metę, guldytų galvas už valstybę. Dabar visa tai nusistovėję, valstybė įsišaknijo, yra tvirta“, – kalbėjo prof. L. Mažylis.

Palinkėjimas – vienybės

Atsakydamas į klausimą, ko palinkėtų lietuviams, svečias pabrėžė bendruomeniškumą.

„Tenka išgirsti, kaip nedideli miesteliai rodo gerą pavyzdį didiesiems miestams – to tikro bendruomeniškumo. Šioje srityje galime mokytis vieni iš kitų ir iš tarpukario laikotarpio. Kartais sakoma – tuomet nebuvo tokios demokratijos, kaip mes ją suprantame paraidžiui. Bet giluminis bendruomeniškumas tais laikais buvo pavydėtinas, – pastebėjo prof. L. Mažylis – Norėtųsi palinkėti, kad požiūris į mūsų valstybės istoriją mus kuo toliau, tuo labiau vienytų, o ne skaldytų. Nes tai labai priklauso nuo mūsų pačių. Kartais atrodo, kad istorija yra kažkokia duotybė. Tai nėra tiesa. Istoriją mes patys rekonstruojame, atsirenkame tai, kas mums atrodo reikšminga ir svarbu. Ir mūsų valioje yra labai daug. Jeigu mes atrenkame tai, iš ko galime pasimokyti, tai, kas mus vienytų, tada ir mūsų ateities trajektorija yra teigiama. Šito labiausiai ir linkėčiau.“

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.