Albertas Pavolis. „Saugokimės perėjūnų ir perbėgėlių, keičiančių partijas dėl asmeninių interesų”

„Rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti atvejams per kelias pastarąsias Kėdainių rajono tarybos kadencijas, kuomet radosi „perėjūnai ir perbėgėliai“, keitę partijas dėl asmeninių interesų. Pavyzdžiui, geresnės darbo vietos“, – situaciją Taryboje įžodina Dotnuvos seniūnijos ūkininkas Albertas Pavolis.

Trims lietuviams – penkios partijos

Ūkininkavimo A. Pavolis ėmėsi Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, o lygiagrečiai pradėjo domėtis ir politika.

„Spėju, kad buvau vienas pirmųjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narių apskritai, ne tik Kėdainiuose. Įstojau į šią partiją vos tik ji susikūrė, jau nuo pirmų dienų. Tada nė nesapnavau, kad šitiek daug partijų ant mažos Lietuvos žemės rasis. Situacija tokia, kad šiandien trims lietuviams tenka penkios partijos, – teigė A. Pavolis, su kita politine jėga niekuomet ir nesitapatinęs. – Man šie žmonės prie širdies, kaip sakoma.

Pasak A. Pavolio, šiais „politinių emigrantų“ laikais asmenybės stabilumas ir patikimumas įgavo ypatingą svarbą.

„Mūsų komanda ateina su idėja, ne dėl pareigų ir pinigų. Mes norime, kad Kėdainių krašto žmonėms būtų geriau. Pažvelgus į mūsų aktyvą, jį sudaro užtikrinti žmonės, nelakstantys pirmyn atgal, – pabrėžė A. Pavolis. – Kadangi Kėdainiai – žemdirbių kraštas, natūralu, kad jie sudaro mūsų skyriaus branduolį.“

Svarbu nežiūrėti savanaudiškai

Pasak A. Pavolio, ūkininkai pasižymi ne tik politiniu stabilumu, bet ir tuo, kad pagalba vietos žmonėms jie užsiima gerokai anksčiau negu pradeda megztis rinkiminės kampanijos ištakos:

„Kartais koktu stebint, kaip kai kurie politikai – tai galioja ir pradedantiesiems, ir patyrusiems – prieš rinkimus pradeda nertis iš kailio visais įmanomais būdais. Visur rodosi, laksto, puola į visas puses, draskosi, bet magiškai nurimsta vos tik užplombavus balsadėžes.

Į visus mus, sunkiąją techniką turinčius ūkininkus, kreipiasi kaimų žmonės: tai daržiuką suarti prašo, tai malkų parvežti. Žiemą nuo kelių valome sniegą. Vasarą imamės keliukų žvyravimo. Na, žemiški tie mūsų reikalai.“

A. Pavolio teigimu, viso rajono bendruomenių šventės dažnai vyksta su materialine ūkininkų parama. O štai pastarąją žiemą A. Pavoliui teko ir nestandartinė šventiška užduotis – Dotnuvos seniūnijai parvežti iš privataus asmens Šėtoje dovanų gautą eglę ir pastatyti ją kaimo centre papuošimui.

„Stengiesi, kad visiems būtų smagu ir patogu. Nežiūri savanaudiškai. Taip, galėtum užsibarikaduoti duris ir nekelti ragelio, kai skambina kaimynai ar bendruomenės nariai, ir tu jau žinai, kad kitame laido gale pasigirs prašymas, bet kam ignoruoti?“

Sprendimai – „į vienus vartus“

„Sutinku, kad yra dalykų, kurie remiasi tiesiogiai į finansus, bet dažnai trūksta ne finansų, o tiesiog žmogaus balso. Balso to, kuris atstovauja kaimiškąją gyvenvietę. Jeigu norime, kad lygiagrečiai vystytųsi tiek Kėdainių miestas, tiek kaimiškosios vietovės – rajono savivaldybės taryba turi būti spalvingesnė negu šiandien.

Kol kas atrodo, kad viskas, ką gero rajono mokesčių mokėtojų išrinktiems tautos atstovams pavyksta nuveikta, nukreipta tik miestui. Taryboje bus žmonių, kuriems patikėsime spręsti miesto problemas, tačiau kaimo atstovų turime kritiškai per mažai.“

Pasak A. Pavolio, kandidatuoti į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą skatina ir tai, kad kaimiškąsias vietoves liečiantys sprendimai nebūtų priimami už uždarų durų.

„Šlapaberžėje, kurioje gyvename su šeima, įrengė aikštelę. Joje pastoviai jaunimas tinklinį, krepšinį žaidžia. Vadinasi, žmonės nori sportuoti. Mokyklos nebeliko, bet norisi kaime ir biblioteką, ir ambulatoriją išsaugoti. Kažkas turi dėl to stengtis ir dalyvauti taryboje.

Antraip finansavimas bus nuspręstas neatsižvelgiant į realius bendruomenių poreikius. Galų gale, turime priminti, kad dalis kaimų vis dar likę be nuotekų sistemų. Jeigu nesirūpinsi tuo, galbūt niekada tų nuotekų sistemų ir nebus, nes vis „nelieka pinigų“, – akcentavo A. Pavolis.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 93.