Pusę pyrago, kurį dar šiltą lauktuvėms įdeda krekenaviškė Rasa Marozienė ir surviliškietė Inga Župerkienė, suvalgau pakeliui į namus už vairo. Apsilaižydama pirštus tikra ta žodžio prasme – ir iš skanumo, ir dėl lipnių saldžiarūgštės juodųjų serbentų uogienės likučių. Kelionė atgal į Kėdainius iš Krekenavos, kur šeimininkauja įvairiausius šventinius patiekalus ruošiantis duetas „RasIngos vaišės“, neprailgsta.

Nuo užkandžių iki tortų

Nekantrauju išbandyti keletą receptų Kūčių ir Kalėdų stalui, kuriais – senoviniais, dar Surviliškyje gyvenusios mylimos babos ir kitų artimųjų perduotais – pasidalija moterys. O vaišes Nevėžio slėnio gyventojams ir tolimesniems užsakovams šis duetas ruošia įvairiausias: pradedant vieno kąsnio užkandėlėmis, baigiant gardžiais tortais. Per kelerius bendro darbo metus tekę ir 20 kilogramų kalakutą klebonui kepti, ir veganiškoms vestuvėms stalą ruošti… Į šią smagiai besisukančią darbų karuselę neretai įsitraukia abiejų vaikai ir vyrai, tad mylimą veiklą moterys vadina būsimu šeimos verslu.

„Baigiame įsirengti virtuvę, čia dabar ir dirbame, rengsime išvažiuojamuosius pobūvius“, – erdvias rekonstruojamas patalpas senoviniame name Bažnyčios gatvėje, Krekenavoje, aprodo moterys.

Viena kitą papildo

Inga ir Rasa – pusseserės, jų abiejų mamos ir močiutė iš Surviliškio. Rasa su šeima gyvena už dešimties kilometrų, Krekenavoje, o Kėdainiuose užaugusi Inga jau seniai su vyru grįžo į Surviliškį ir, kaip sako, niekas iš ten jos neiškrapštytų. Savas kiemas, nuostabi Nevėžio slėnio gamta ir draugiški žmonės – vardija privalumus moteris.

Vaišių stalą moterys ruošia ne tik vestuvininkams ar jubiliatams, bet ir dvasininkams.

Abi giminaites sieja ir pomėgis gaminti: tik Inga labiau mėgsta mėsos, žuvies patiekalus, o Rasa – miltinius, saldumynus. „Ir tortus kepa tokius skanius, kad užsakovai aikčioja“, – šypsosi Inga. „Nuo vaikystės patiko gaminti saldumynus, mama net bardavosi – sunaudodavau visą cukrų, nes labai mėgdavau virti irisus“, – atsakydama juokiasi Rasa. Ji ir maisto technologės specialybę įgijusi, tuo tarpu Inga – pedagogė.

„Mes viena kitą papildome, esam toks susistygavęs duetas“, – šypsosi saldumynų kepėja, o pusseserė priduria: „Bet jeigu reikia, darome viską: aš pyragą iškepu, Rasa mėsos vyniotinius daro. Dirbti dviese mums labai patinka, suprantame viena kitą iš pusės žvilgsnio.“

Šventės „susitraukė“

Bendras darbas prasidėjo prieš keletą metų nuo užkandžių – mažų vieno kąsnio sumuštinukų, kurie ant vaišių stalų populiarūs iki šiol, gamybos. Šiandien „RasIngos vaišių“ meniu sudaro šalti ir karšti patiekalai, desertai, tortai, naminė duona…

Rasa ir Inga teigia, kad ruošti maistą pobūviams ir renginiams – ne paprastas darbas, o malonumas. („Kėdainių mugės“ nuotr.)

Be abejo, pasak moterų, pandemija pakoregavo gausias šventes mėgstančių tautiečių įpročius: „Didelių švenčių dabar nėra, labiau švenčiama šeimos rate, iki 8 žmonių, daugiau užsakoma užkandžių. O vasarą, žinoma, šventės buvo didesnės, žmonių būdavo ir trisdešimt, ir daugiau kaip pusšimtis.“

Daržovės ir prieskoniai – iš savo daržo

Konkurencija maitinimo paslaugų srityje didelė, tačiau apie tai moterys sako per daug negalvojančios – jei klientas sugrįžo, vadinasi, jam skanu ir patiko. Svarbiausia, pasak jų, gaminti skaniai, iš kokybiškų produktų ir su meile. Daug ką gaminančios pagal senus šeimos receptus, gal todėl ir skanu, nes natūralu. Naudojami prieskoniai – irgi paprasti, natūralūs: druska, pipirai, česnakai, kmynai, džiovintos ar šaldytos žolelės.

Iš patirties duetas žino: geriausia produktus patiekalams rinktis pačioms, iš patikimų vietų, kad „nenusviltų“. „Daug daržovių užsiauginame ir pačios, savo namuose. Turiu šiltnamį, sodą. Auginu prieskonines žoleles, paskui jas džioviname, darome prieskonių mišinius. Iš obuolių darau obuolių sūrį, būtinai paragaukite“, – tamsaus marmelado spalvos skanėstą siūlo Inga.

„Silkės net nesiūlyk…“

Ne, tai ne apie Kūčių stalą – jis neįsivaizduojamas be tradicinių patiekalų, o apie jaunimo skonį. „Labai populiarūs vieno kąsnio sumuštinukai, tačiau jų sudėtis priklauso nuo klientų amžiaus. Jeigu sumuštinukus darai jaunimui, silkės net nesiūlyk. Ir lašišos net nenori, – juokiasi moterys. – Vietoje to jaunimui gaminame mažučius mėsainius, bandeles mėsainiams irgi kepame pačios.“

„Žydiška silkė“
Reikės: su galvomis pirktos ir išdarinėtos silkės, svogūnų, cukraus, cinamono. Indo (galima stiklainio) apačioje dedame pjaustytų svogūnų sluoksnį, ant jo – gabalėliais pjaustytos silkės sluoksnį, beriame cukraus (negailėdami), cinamono. Taip sluoksniuojame iki viršaus, pačioje pabaigoje užpilame aliejaus, truputį obuolių acto, pajudiname. Dvi–tris savaites laikome šaldytuve – kuo ilgiau taip paruošta silkė stovi, tuo skaniau.

„Pastebėjau, kad žmonės linksta į natūralumą, nori kokybiško ir natūralaus maisto, be dirbtinių priedų. O šiaip skoniai skiriasi: vieni nori, kad patiekalas būtų labai pakepęs, kiti – mažiau. Tokius dalykus, priimdamos užsakymą, smulkiai išsiklausinėjame. Tuo mūsų veikla ir skiriasi nuo didelių kepyklų ar valgyklų, nes gamini individualiai. Žinai žmogų, kuriam gaminsi, apie jį galvoji. Jauti ryšį, tai mums daug reiškia“, – paatvirauja Rasa.

Vaikyste kvepianti duona

Abi moterys ne kartą pabrėžia tradicijų ir perimtų senų šeimos receptų svarbą. „Mūsų vaikystė prabėgo Nevėžio slėnyje, ten žaisdavome ir maudydavomės, nes leidžiantis į pakalnę gyveno mūsų baba. Taip vadinome močiutę, mamos mamą Liuciją Žurauskienę. Buvome devyni anūkai, ir būdavo didžiausia bausmė, jei vasarą kuriam neleisdavo pas babą važiuoti! Močiutė dideliuose dubenyse kepdavo duoną, bandeles, dėl kurių ir pešdavomės, ir slapstydavome vieni nuo kitų“, – juokiasi prisiminusi Inga.

Toji močiutės kepama duona seniai nedavė ramybės ir Rasai, kuri pasakoja: „Man seniai knietėjo pabandyti. Duonos kepimo technologijos mokiausi prieš 20 metų studijuodama, tačiau tai pramoninė gamyba. Norėjau atgaminti tą senovinį skonį. Nusipirkau knygą apie natūralų rauginimą, pati užsiauginau raugą ir pabandžiau iškepti ruginę duoną. Manau, kad pavyko, labai skanu. Duonos tešlą minkau rankomis, po to ji rauginama ąžuolo medienos kubile beveik 24 valandas, tačiau niekuomet nepamirštu, kad duona turi charakterį: jei temperatūra kiek per aukšta, gali perrūgti, tad reikia stebėti.“

Receptai – dar močiučių

Skaniai gaminti išmokė ir Ingos močiutė iš tėčio pusės, kėdainietė Kotryna Škeliovienė. „Ji buvo didelė mėgėja gaminti, kepdavo sausainius su potašu (tešlos kilimą skatinanti medžiaga – aut. past.), aptepdavo glajumi, taip pat vadinamąsias bulkas. Atsimenu, iškepdavo tokią apvalią ir paspaudavo luobą – jei atšoka atgal, sakydavo, „chorošaja bulka“. Ji buvo rusų tautybės, sentikė. O kokius skanius koldūnus išmokė gaminti! Mano šeima labai mėgsta ir jos darytą padažą su actu, pipirais, druska – jis maišomas atskirai puodelyje, o koldūnai mirkomi“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Kūčios – šeimos šventė

Kūčias vaikystėje ji švęsdavusi du kartus: vienas lietuviškas, paskui sentikių. „Būdavo įdomu, patiekalai kitokie. Kūčiukų niekada nemerkdavo į aguonų pieną, virdavo avižų kisielių, mirkydavo kviečius, kuriuos valgydavo su medumi“, – močiutės namų Kėdainiuose tradicijas prisimena Inga.

O Surviliškio krašte atmintin įstrigusi močiutės iš mamos pusės Kūčioms ruošta mišrainė su burokėliais, džiovintais grybais, silke ir kepintu svogūnu. Mišrainė kiek patroškinama, valgoma šilta.

Pokalbiui pasisukus apie artėjančias šventes, „RasIngos vaišių“ šeimininkės pabrėžia, kad Kūčios joms – pirmiausia šeimos šventė. „Visada stengiamės labai nepersidirbti, skirti laiko sau, o šiemet šventės dėl pandemijos ir taip bus ramesnės. Paprastai artimieji susirenka pas mus į Surviliškį, ten visų gimtinė. Ruošiame didelį stalą, keičiamės dovanomis, linkėjimais, bet šiemet tokios tradicijos atsisakėme“, – kalba Inga.

Ant stalo – virtinukai ir medavonė

Ant Kūčių stalo moterys deda tradicinius patiekalus su silke, grybais. Rasos namuose visuomet verdami virtinukai su grybais, tačiau – pabrėžia ji – tik su džiovintais. Silkę šeimininkės pataria pirkti su galvomis: žinoma, darbo daug, kauliukus su pincetu reikia išrankioti, tačiau verta.

Kalėdoms Ingos namuose nuo senų laikų kepama antis. Labai skanu kepta antis, įdaryta troškintais kopūstais, tarkiais, ar kelias dienas palaikyta marinuotų obuolių sultyse. Tačiau šeima turi ir labai senovišką receptą – keptos anties, įdarytos naminiais makaronais. Įdarui atskirai išverdami antienos subproduktai, jie sumaišomi su makaronais, dedama aguonų. „Taip keptą antį mes vadiname medavone“, – pasakoja surviliškietė.

Dukrų žvilgsnis – kitu kampu

Vis dažniau su užsakymais moterys sulaukia ir prašymo maistą patiekti įdomiai, neįprastai. „Šioje vietoje mums daug padeda dukros, jos mus pamoko: taip senoviškai nedarykit, tiek daug į lėkštę nekraukit, gražiai turi būti, padekoruokite. O man vis dar atrodo, kad norint pamaitinti žmogų, reikia pilną lėkštę kone iki kraštų prikrauti“, – nusijuokia tris dukteris – Martyną, Moniką ir Mantvilę – turinti Rasa.

Ingos turtas – sūnus Lukas, pradedantis su statybomis susijusį savo verslą, ir dukra Justina. „Viską mergaitės moka: ir aptarnauti svečius pobūvyje, ir maišelius kūčiukams pasiūti, ir fotografuoti, feisbuko paskyrą administruoti… – šypsosi Inga. – Šią vasarą teko ruošti maistą veganiškoms vestuvėms. Šį kartą mes buvome padėjėjos, nes Monika propaguoja sveiką mitybą, pati gamina veganiškus patiekalus, desertus ir kuria receptus, tad vadovavo ji.“

Padeda mamoms

Monika Jungtinėje Karalystėje, Birmingemo universiteto koledže įgijo kulinarijos vadybos bakalauro laipsnį, įgijo patirties Anglijos, Airijos maitinimo paslaugų įmonėse, tačiau grįžo į Lietuvą ir įsidarbino ten, kur traukė širdis – duonos ir sveikų skanėstų kepyklėlėje-krautuvėlėje Vilniuje „Agnės duonelė“. Mergina nuolat talkina mamai ir tetai, svajoja apie savo veiklą greta jų.

Mantvilė irgi nenutolo nuo mamos ir sesers pomėgio – Kauno kolegijoje įgijo dietistės specia­lybę, tačiau didžiausia jos aistra – dainavimas. Merginos balsas ir talentas buvo įvertinti televizijos projekte „X Faktorius“, kurio gerbėjams Mantvilė įsiminė kaip viena ryškiausių praėjusio sezono dalyvių.
Į pokalbį įsitraukus Ingos ir Rasos dukroms Justinai bei Martynai, įsisiūbuoja pašmaikštavimai ir juokas. Visos kvatoja, kad dirbti drauge smagu, nes mėgstančios pajuokauti ir draugiškai viena iš kitos pasišaipyti. O kaip tokioje tvirtoje moterų draugijoje jaučiasi šeimos vyrai? „Mūsų vyrai neišrankūs, čia galioja ta garsioji taisyklė – batsiuvys be batų. Būna ir taip, kad jeigu esu labai užsiėmusi, tenka pačiam lašinių pasipjaustyti, – vėl šypsosi Rasa. – O apskritai vyrai mūsų labai darbštūs, prireikus padeda.“
Moterys džiaugiasi, kad visi vaikai pasiliko gyventi Lietuvoje, džiugina ir anūkai. Taip visi drauge kuria ir stiprina šeimos verslą.

(„Rasingos vaišių“ nuotraukos)

2 komentarai

  1. Asta

    Man avižų kisielius per Kūčias būdavo pats neskaniausias patiekalas. Nežinau kodėl.. Biržiečiai raugintus burokėlius mėgdavo ir silkę keptą ant žarijų.
    Na, ką šaunuolės moterys! Sėkmės kūryboje ir gražių švenčių.Ugdykite savo meistriškumą ir pasitikėjimą!
    “ Virtuvė – tai raiškos priemonė, kuria galima perteikti harmoniją, grožį, laimę, poetiškumą, humorą“
    – Ferran Adria

    Atsakyti
  2. Ona

    Labai įdomus jūsų straipsniai mieloji, Irmina. Visada su malonumu skaitau. Sveikinu artėjančių švenčių proga ir linkiu kūrybinės ugnelės, aštrios plunksnos, neblėstančios energijos ir ištvermės.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.