Į „Kėdainių mugės“ redakciją kreipėsi meironiškietė Ramutė Ona Gaučienė. Moteris susirūpinusi, kad gražus Meironiškių kaimas yra priverstas skęsti nuotekose, esą po jas priversti braidyti net vaikai! Spausdiname moters atsiųstą laišką.

nuotekos„Gražūs mūsų Meironiškiai. Kita vertus, tai – užmirštas nuotėkų srautuose skęstantis kaimas.

Kodėl taip atsitiko? Nelengva net atsakyti. Kolūkių laikais Meironiškiuose buvo įrengtas gręžinys ir visiems gyventojams nemokamai išvedžiotas vandentiekis.

Tačiau įrengti kanalizacijos kolūkis nespėjo – buvo sužlugdytas. Ne ką geriau sekėsi ir jį pakeitusiai žemės ūkio bendrovei: jai kanalizacijos įrengimas – irgi ne pagal jėgas.

Meironiškiečiai patys įsirengė vietines kanalizacijas – prie namų buvo įkasamos 5-10 kubinių metrų talpos cisternos, į kurias surenkamos nuotekos.

Kurį laiką pagalbon ateidavo žemės ūkio bendrovė – už „įkandamą“ kainą tas nuotekas traktoriumi išsiurbdavo ir išveždavo.

Tačiau sužlugo ir žemės ūkio bendrovė. Kas gi vyksta po to? Ogi „Kėdainių vandenys“, palaiminti savivaldybės, matyt, nusprendė, kad meironiškiečiai – itin turtingi: įpareigojo juos nuotekas vežti net iki Akademijos valymo įrenginių.

O už penkių kubinių metrų nuotekų nugabenimą iki Akademijos reikia mokėti net 40 eurų.

Nevengianti praustis ir skalbtis 3-4 asmenų šeima per mėnesį sukaupia apie 10 kubinių metrų nuotekų. Jų išvežimas į Akademija kainuoja jau 80 eurų (276 litus). O juk atskirai dar reikia mokėti ir už sunaudotą vandenį.

Didelė dalis kaimo žmonių tiek pinigų neturi, tad nuotekos iš perpildytų cisternų srūva, ten kur randa kelią.

Kur kas arčiau Meironiškių – Krakių valymo įrenginiai. Kelionė su nuotekomis iki jų būtų gerokai pigesnė ir patogesnė. Juolab, kad Krakių seniūnija turi tam pritaikytą techniką.

Tačiau Krakių valymo įrenginiai per menko pajėgumo, kad galėtų priimti nuotekas ir iš Meironiškių. Jokia valdžia jų plėtra kažkodėl nepasirūpino.

Visų meironiškiečių vardu, kreipiuosi į naujai išrinktą rajono Tarybą ir jos merą: „Neleiskite mūsų gyvenvietei skęsti nuotekose!“ Suaugusieji nuo jų bent saugosi, stengiasi aplenkti. Tačiau pas mus – ir daug vaikų. Šie neretai braido po srutas.

Iki šiol daugiausia lėšų būdavo skiriama kaimų bendruomenių namams renovuoti (kurie, beje, retai būna pilni) ir sporto aikštynams įrengti. Ar nebūtų efektyviau bent dalį tų lėšų nukreipti ekologinių bombų naikinimui? Meironiškietė Ramutė Ona Gaučienė“.