„Oras geras, klimatas karštas, gyvenimas gražus“, – taip trumpai savo kasdienybę apibūdina 25-erių metų Domas Paukštys. Vaikinas, gyvenimo pagrindus susikūręs gimtuosiuose Kėdainiuose, šiuo metu savo laimę kuria tolimojoje Indonezijoje. Bet ne vienas – kartu su indoneziete žmona Intan, su kuria šią vasarą Kėdainiuose atšoko vestuves. 

Kėdainietis D. Paukštys jau metus laiko kartu su žmona Intan gyvena egzotiškojoje Indonezijoje.

Kėdainietis D. Paukštys jau metus laiko kartu su žmona Intan gyvena egzotiškojoje Indonezijoje.

„Ganėtinai sunku atsakyti į klausimą, kada viskas pradėjo krypti išvykimo į Indoneziją link. Aš visada buvau savotiška persona su savo nuomone, mąstymu ir gyvenimo būdu – nebijantis pokyčių, ieškantis avantiūrų, pasinaudojantis viskuo, ką į mane meta gyvenimas“, – sakė D. Paukštys, paklaustas, ar pamenantis, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo, kad štai jau kurį laiką jis gyvena ne gimtojoje Lietuvoje, bet tolimojoje Azijos šalyje. Indonezijoje jis gyvena jau vienerius metus.

Anksti pasirinko specialybę
Dabar jaunas vyras gyvena Malang mieste ir dirba programuotoju. „Savo specialybe susidomėjau ir apsisprendžiau, kuo būsiu, pakankamai anksti. Nuo šeštos klasės judėjau šita kryptimi: popamokinė veikla, savarankiška praktika, uždarbiavimas per internetą, o vyresnėse klasėse – profesionalūs kursai Kaune. Baigęs mokyklą įstojau į KTU informatiką, tačiau netenkino nei pati mokslo kokybė, nei žinių pateikimas, todėl sulaukęs progos įsidarbinti ir įsikabinęs į rinką mečiau mokslus. Vėliau bandžiau dar kartą kitoje švietimo įstaigoje, tačiau profesiniai įgūdžiai ir mentalitetas nebeleido, kad į mane žiūrėtų iš viršaus, todėl ir vėl mečiau mokslus, tvirtai apsisprendęs į suolą nebegrįžti“, – pirmuosius apsisprendimus dėl ateities dėstė pašnekovas.

Pirmoji pažintis – internete
Vėliau, jau gerokai palypėjus karjeros laiptais, D. Paukštys gavo pasiūlymą išvažiuoti dirbti į Kiprą. Kartu su tuomete gyvenimo drauge lietuvaite jie susikrovė lagaminus ir išvyko. Tačiau kiek pagyvenus, tarpusavyje pradėjo kilti konfliktai ir pora po šešerių metų draugystės išsiskyrė. „Tikriausiai esminė pradžia, „kaip aš atsidūriau Azijoje“, prasidėtų šičia. Esu žmogus, mėgstantis bendravimą, tad pradėjau eiti per pažinčių puslapius internete. Užklydau ir į azijietišką. Turėjau atostogų, laisvų pinigų (buvusi mergina kišenę sugebėdavo tuštinti greitai ir užtikrintai), norėjau prasiblaškyti ir su mintim: „blogiausiu atveju bus sekso turizmas, geriausiu – gal kas ir išeis“, aplankiau Filipinus“, – atvirauja vyras. Grįžęs jis paskendo kasdienybės rutinoje, tačiau vieną kartą, kaip pats sako, „ant durniaus“ atsidarė azijietišką pažinčių svetainę ir rado ten dabar jau savo esamos žmonos žinutę. Kurį laiką jaunuoliai bendravo nuotoliniu būdu, tačiau netrukus viskas pradėjo rutuliotis pašėlusiu tempu.

Pora šią vasarą susituokė Kėdainiuose. (R. Menšikovo nuotr.).

Pora šią vasarą susituokė Kėdainiuose. (R. Menšikovo nuotr.).

Tėvai ir uošviai palaiko
„Firmos, kurioje dirbau, bosas leido dirbti nuotoliniu būdu, todėl įvykdęs suplanuotą veiklą nusipirkau bilietą į vieną pusę, susikroviau turtą, kuris tilpo į du lagaminus, ir išskridau į Indoneziją. Ten išsinuomavau butą, pradėjom su Intan susitikinėti, galiausiai gyventi kartu ir po kiek laiko nusprendėm susituokti“, – pažinties su būsimąja žmona pradžią prisiminė pašnekovas.
Paklaustas, kaip, sužinoję apie besimezgančius santykius su indoneziete, reagavo tėvai ir artimieji, pašnekovas prisipažįsta: iš pradžių lengva nebuvo. „Pačioje santykių pradžioje artimųjų reakcija buvo ganėtinai ciniška. Tačiau tiek mano tėvai, tiek seneliai yra tolerantiški, todėl pamatę, kad reikalas rimtas, jau nebesipriešino. Mama pajuokaudavo, kaip jai teksią su anūkais šnekėtis, bet tuo viskas ir užsibaigdavo. Šeima labai daug padėjo tiek tvarkant reikalingus dokumentus, tiek organizuojant pačias vestuves Lietuvoje. Niekas pagalių į ratus nekaišiojo, o nuoširdžiai džiaugėsi“, – artimųjų supratingumu ir palaikymu džiaugėsi D. Paukštys. Į savo šeimos ratą jauną vyrą lengvai priėmė ir uošviai.

Saugo savo tapatybę
Indonezija – tolima ir egzotiška, musulmoniška valstybė. Tad kaip kėdainiečiui sekasi įsilieti tarp kitu tikėjimu, kultūra ir pasaulėžiūra gyvenančių vietinių gyventojų? „Vietiniai čia labai draugiški, ypač žinant, kad tai musulmoniškas kraštas. Be to, iki šiol ganėtinai dažnai sulaukiu prašymų nusifotografuoti kartu. Pradžioj buvo neįprasta, o dabar – tiesiog smagu“, – kalbėjo jis.
Pasak pašnekovo, jis iki šiol patiriantis nesklandumų tik dėl vieno dalyko – susi­šnekėjimo su čionykščiais. „Mažai kas čia angliškai kalba, bet per laiką pavyko rasti draugų. Man su humanitariniais mokslais sunku, todėl kalbos moku minimaliai – tik pagrindines frazes. Per laiką žodynas pildosi, bet tokiais tempais vargu ar per artimiausią dešimtmetį laisvai susikalbėti sugebėsiu“, – šypteli jis.
Vaikinas pridūrė, kad iš žmonos šeimos nejaučia spaudimo įsilieti į indonezietišką kultūrą. „Aš turiu savo įdentitetą ir jį saugau, todėl šitoj kultūroj lieku stebėtoju iš šono. Vienintelis dalykas, kurį teko pakeisti – suvalgomas kiaulienos kiekis“, – šypsosi pašnekovas.

Stebino nežabotas populizmas
O koks maistas Indonezijoje? – teiraujuosi pašnekovo. „Aš maistui neišrankus, nors negalėčiau skųstis, kad čia patiekalai neskanūs. Tik reikia susitaikyti, kad visi gėrimai yra saldūs (jei tris kartus neperspėji cukraus nedėti į kavą – gausi sirupą), o visas maistas aštrus – aš Lietuvoje valgiau aštriai, bet čia aštriai užsisakyti bijau. Sunkiau yra be kokybiško alaus gyventi“, – neslepia jis.
Pasak D. Paukščio, visi dalykai, kurie tik atsikrausčius gyventi į Indoneziją stebino, ilgainiui tapo savaime suprantami. Paprašytas jis išskyrė labiausiai įsimintinus pavyzdžius.
„Pirmiausia – eismas keliuose. Čia vyrauja visiška anarchija – per minutę eisme pamatysi 50 pažeidimų, iš kurių 5 padarysi pats vien todėl, kad išgyventum. Pradžioje buvo labai baisu, bet paskui pripranti ir įsijautus būna ganėtinai smagu. Dar vienas stebinęs dalykas – politinės kampanijos. Tiesiogine to žodžio prasme tai būdavo visiškas cirkas: kartais sunkvežimis su garsia muzika bei aplipdytas afišomis ir su opiumu liaudžiai viduj, kartais kokie gyvi šou. Per televiziją kampanijos dar „smagesnės“ – video klipai, iš kurių sklido grynas populizmas. Tai, ką mūsų politikai daro ir prižada prieš rinkimus, yra smulkmė su populizmu, oponentų murkdymu į purvą ir apskritai visa kampanijos eiga čia“, – tikino pašnekovas.

Musulmoniškoji Indonezija kėdainiečio nepaliauja stebinti: pavyzdžiui, čia maistas beprotiškai aštrus, o vietiniai žmonės – ypaę verslūs.

Musulmoniškoji Indonezija kėdainiečio nepaliauja stebinti: pavyzdžiui, čia maistas beprotiškai aštrus, o vietiniai žmonės – ypač verslūs.

Žmonės ypač verslūs
Dar vienas jį stebinęs dalykas – vietinė biurokratija. „Jei kas Lietuvoj pasiskųs, kad sunku dokumentus susitvarkyti, siūlau pabandyti čia, kai patys darbuotojai nežino, nei ką jiems toliau daryti reiktų, nei ką tau. Vienas iš idiotiškiausių įvykių – ant patvirtintos pažymos buvo per daug antspaudų. Visi jų buvo reikalingi, tačiau kažkuris vienas institucijai nepatiko, dėl to teko visą pragaro ratą eiti iš naujo“, – prisimena pašnekovas.
Tačiau stebina ir daug teigiamų dalykų, kurių Lietuvoje dar nėra tiek daug. „Ypač stebina žmonių verslumas. Niekas nesėdi ir manos iš dangaus nelaukia. Jei nėra darbo – darbo vietą pasidaro patys. Smulkaus verslo – legalaus ar ne – pilna. Nėra gatvės be kiosko, kavinės, parduotuvėlės, remonto dirbtuvių ar dar kažko. Lietuvoje man labai nepatiko įsitvirtinęs žmonių neveiklumas, nenoras turėti bet kokios atsakomybės, kaltės vertimas ant visų kitų, išskyrus patį save. Indonezijoje to nėra nė lašo. Žmonės suvokia, kad niekas už juos jų gyvenimo nepagerins, todėl viskuo rūpinasi patys“, – kalbėjo D. Paukštys.

Planuose Lietuvos nėra
Kalbėdamas apie charakterio skirtumus, kėdainietis išskyrė indoneziečių ypač pabrėžtiną pagarbą vyresniems.
„Nežinau, ar tai gerai, ar blogai yra, nes, mano nuomone, pagarbą žmogus turi užsitarnauti, o ne gauti, sulaukęs atitinkamo amžiaus. Europoje ryškiai peržengiamos ribos vaikų ir suaugusiųjų bendravime, kai „vaiko apsauga“ padaro vaiką nebaudžiamą. Viso to čia nėra“, – sakė jis.
Paklaustas apie ateities planus, vyras neslėpė, kad savo gyvenimo ateities Indonezijoje nematantis, kaip ir planų gyventi Lietuvoje. „Gyvensime čia, kol sutaupysiu pakankamą kiekį pinigų, apie 30–50 tūkst. eurų, o po to kraustysimės į Europą. Planuose Ispanija. Į Lietuvą, o tuo labiau į Kėdainius grįžti planų nėra jokių“, – kalbėjo nemažai pasaulio pamatęs ir išmaišęs D. Paukštys.

Panašios naujienos