Kalba – kaip išgyvenimas
Be kalbos, savaime aišku, nebūtų nei spaudos, nei knygos. Kalba – mūsų visų esybė. Gimtąją kalbą išmokstame jau visiems laikams, ją ne taip lengva pamiršti ir gyvenant kažin kur. Kartais užtenka tik kokios fra...
Buvo daugelio matoma ir daug matė pati
Julijai Lukoševičienei kovo 11-ąją sukako 90-imt. Jau 31 metus ji švenčia dvigubą šventę. Viena vertus, ši moteris tarsi ir nežinoma, nes jos gyvenimas atrodytų paprastas. Kita vertus, ji buvo daugelio matoma,...
Tą vakarą norisi ir senoviškų valgių
Nebuvome ypač religinga šeima, tačiau tėvai visada švęsdavo Kalėdas. Atsimenu, sovietiniais laikais valgius gamindavome lauko virtuvėje, o paskui juos nešdavome į suvalkietišką stubą (gyvenamąjį namą), kur ir...
Dvi artimos šalys – Rusija ir Jungtinė Karalystė
Su kėdainiete angliste Gražina Jedemskiene kalbėjomės, kaip dabar įprasta, nuotoliniu būdu. Tai, aišku, ne tas pats, kai priešais ne tik matai, bet ir jauti pašnekovą. Be to, prapuldavo garsas, kelissyk nepasi...
Knygose apie rašytojus – ir meilės intriga
Puiki pasakotoja
Senojo Kėdainių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojai (tiksliau – klausytojos, regis, nė vieno vyriškio nebuvo) susitiko su rašytoja kauniete Aldona Ruseckaite. Viešnia žinoma kai...
Mokytojai – ir buvę mokiniai
Birželį sulaukęs savo 90-mečio jubiliejaus spalio 1 d. kėdainietis Jonas Jucevičius patyrė dar vieną gražų paminėjimą – M. Daukšos viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta jo nauja knyga ,,Kėdainių muzikos mokyk...
Tai, ką ji nori pasakyti
Švariai sugrota – šie žodžiai vis lindėjo mano galvoje, prieš rašant apie josvainiškės Rimos Ribačiauskaitės-Atkucevičienės pirmosios poezijos knygos ,,Tai, ką norėjau pasakyti…” pristatymą. Panašiai jau bevei...
Kiekvienam duodamas savas kodas
Turbūt nėra mūsų rajone žinomesnio žmogaus už Vitolį Laumakį. Pirmiausia jis Kėdainių krašto garbės pilietis, taip pat Kultūros premijos laureatas, pirmosios Kėdainių rajono savivaldybės tarybos deputatas, poe...
Koronavirusas: pusmečio patirtys
Ne visada gali pasitikėti ir statistika. Beveik pusę metų dirbu darbą, kasdien užimantį apie dvi valandas, kurio niekam nereikia. Ko gero, net man pačiai. Rašau koronaviruso dienoraštį. Kontempliuoju Lietuvos ...