Fragmentai iš žurnalistės Zitos Zokaitytės pokalbio su Vitoliu Laumakiu (,,Kėdainių mugė”, 2020 08 28)

Turbūt nėra mūsų rajone žinomesnio žmogaus už Vitolį Laumakį. Pirmiausia jis Kėdainių krašto garbės pilietis, taip pat Kultūros premijos laureatas, pirmosios Kėdainių rajono savivaldybės tarybos deputatas, poetas, kinematografininkas, kurio su kolegomis sukurtas 61 filmas įtrauktas į UNESCO Lietuvos paveldo registrą. Jis ir buvęs politinis kalinys, 1948 m. nuteistas už antisovietinę veiklą ir kalėjęs Vorkutos lageryje.

Jis ir žinomas stomatologas. Pagaliau kaip savo kartos atstovas stebinantis geru ne tik rusų, bet ir vokiečių bei anglų kalbų mokėjimu. Intelektualas. Nepaisant to, kad šiemet spalį jam sukaks 91 metai, iki šiol vairuojantis automobilį. Svarbiausia turįs savą nuomonę įvairiais klausimais ir besidomintis daugybe sričių. Minties gilumo ir lakumo Vitoliui (taip esu įpratusi jį vadinti) galima tik pavydėti.

Šį kartą susėdome pakalbėti, kaip sakoma, ,,iš viso gyvenimo”, bet tiksliau – apie tą ,,visą gyvenimą”.

[…] pirmiausia norėjau paklausti apie mums, pagyvenusiems žmonėms, kažkodėl vis sparčiau tekantį laiką. O gal tai tik toks pojūtis? Ir ar kaip jaunystėje dar tebesidaro baisu, kai pradedi mąstyti, kad ateis laikas, kai mūsų nebus? Ar žmogui apskritai galima įsisąmoninti, kaip bus, kai manęs nebus?

Analizuoti laiko tėkmę ir kaip tu jame plauki, yra lyg ir banalu, bet darosi ir baisu. Kai esi jaunas arba ir gerokai pagyvenęs, nemąstai, kuo viskas baigsis. Bet kas bus, kai manęs nebus? Na, ir kas, – nieko. Bus tiek, kiek liksi kažkieno atminty. Ar gėlė augs vietoj tavęs, ar koks akmuo, ar monumentas, kokia reikšmė? Atrodo baisu, bet suvokiu visa to neišvengiamybę. Su ja gyveni visą gyvenimą. Įprasti galima, kaip žmonės pripranta prie tarakonų, blakių. Baisus čia daiktas. Ko gero, ir reikia į tai paprastai žiūrėt. Žinoma, paprasta pasakyt: lengvai žiūrėt. Gyvybė reikalauja gyventi, o kai jau negyveni ir niekad negyvensi, jokie rojaus sodai neišgelbės.

Manot, kad laisvė visada yra determinuota?

Ji negali būti kaip absoliutas. Kiekvienas pagal savo protą ir suvokimą pasirenka tą atkarpą laisvės, kuri jam atrodo nepaprastai svarbi ir reikalinga. Mano laisvė su artimo laisve jau kertasi. Taip ir šeimoje. Vaikas laisvas nuo pat lopšio. Kad tu laisvas, būk savimi, bet mokytojas tau jau neautoritetas. O kad jau pats esi neautoritetas, iškrenta. Susidaro kolizijos. Nesuvoktos laisvės fenomenai. Laisvę reikia suvokt kaip būtinybę. Laisvė ir pareiga – abidvi iš didžiųjų raidžių. Kitaip neišeina. O kai esi tokios pasilakstymo būsenos, kai gali per metus keliskart ištekėti, gyventi kaip tais laikais, kai medžiais laipiojom… Tau norisi medžiais laipioti – laipiok, tik neužlipk ant galvos kitam, kuris yra po medžiu.

Gal mes per dideli egoistai. Gal per mažai mes duodam?

Man atrodo, kad civilizacija, pats jos principas, kaip tik ir atmuša nuo egoizmo. Kažkoks gerumo įteigimo kitiems, tarsi jo sklaidos klausimas. Aš nekalbu apie deformuotą civilizaciją, kur jau prasideda priešinimai, karai… Matyt, žmogui duotas kodas padėt ar panašiai. Bet yra ir instinktyvus noras – viską turėt sau. Čia jau totalinis jausmas ir totalinis reiškinys, tik klausimas – daugiau ar mažiau, turi saiką ar jo neturi.

Manot, kad tas SAU daug daugiau paplitęs, negu noras padėti kitam?

Iš principo taip. Ir net darydamas gera tu galvoji, kokia bus nauda MAN. Arba: man nauda tau daryti gera.

Kokias mintis sukelia šie dalykai, įvykę per kokius 50–70 metų?

Pašnekėsiu gal nepriimtinai. Pavyzdžiui, galėtų būti kažkokia gimstamumo reguliacija, norint žmonijai gyventi geriau. Milžiniška masė žmonių badauja, neturi išsilavinimo ir t. t. Jie maždaug gyvio būsenos savo aplinkoje ir santykyje su žmonėmis, kurie turi arba netgi daug turi. Ta diferenciacija, ar tai humaniška? Mes kalbam: gerumas, gerumas, bet ar tai įmanoma suvaldyt? Nacionalsocializmas, kuris kalbėjo apie rasės švarumą, grynumą. Jis turėjo savyje prasmę. Jis yra žiaurus, bet jo potekstė buvo neleisti niekam badauti. Tai nacionalistinis socializmas. Jie teigė: mes tai padarysime Vokietijoje. Bet nukrypo kitaip, naikintos kitos tautos. Tačiau pati mintis – neleisti žmogui būt kirvio vietoje, kad tu išliktum žmogum. Kiek dabar yra tų, kurie prakutę ir džiaugiasi gyvenimu, ir tokių, kurie keikia tą gyvenimą. Arba iš nesupratimo džiaugiasi, kad jis apskritai gyvas.

Suprantu, išsilavinimo gal gali neįstengti pasiekti, gali nepakeliauti, gali namų neturėti, bet badauti? Nejau sveikas žmogus nesugeba tam užsidirbti?

Kalbu apie tą kategoriją žmonių, kurie nenori to daryt. Ir dabar yra pavienių apleistų sodybų. Keista, žmogus nesusitvarko, amžinas sąšlavynas. Netvarka butuose, namuose, sandėliukuose ir kitur. Jam nekliūna, jis sėdi, rūko. Visiems leidžiama ir galima gyventi. Ir gyvenkit. Dauginkitės. Iš tų dviejų, trijų pasidarė beveik 8 milijardai [dabar jau kiek daugiau kaip 8 mlrd.]. Kokybės rodiklis išlieka, dabar, atrodo, labai daug kas išsiplovė. Diferianciacija tarp proto ir neproto nepaprastai išaugo. Sakyčiau, minties skurdumas yra žiauriai paaugęs, tai priešprieša technologinei pažangai. Ribotas kiekis žmonių sukūrė šią pažangą. Visi kiti yra vartotojai, mokantys ar nemokantys tuo pasinaudot. Labai sumenkus dvasia. Prarastos ideologijų koordinatės. Savo laiku, kaip bebūtų, kristalizavosi socializmas, kapitalizmas, liberalizmas, dar kažkas, žemdirbiškumas, žaliasis idealizmas. Jie dabar taip susipainioję, susiploję, kad žiūri tik į asmenybes.

Kodėl taip yra, kad didelėms valstybėms norisi turėti dar didesnes teritorijas. Rusija, Prancūzija, Anglija, Ispanija, Vokietija ir pan. kėlė karus arba tiesiog buvo okupavusi kai kurias šalis.

Tai yra atskirų žmonių ambicijos. Paprastiems žmonėms, man atrodo, visa tai nerūpi. Pagal bet kokios religijos mokymą yra vadas, dievas ir yra avys. Šis modelis yra atkeltas ,,iš dangaus” žmonijai. Pilna tų vadukų, kurie, ko gero, apsigimė su didybės tendencija, noru būti masių valdovu. Tai savotiškas variklis. Bet vieno noras atsimuša į kito norą. Yra tokių, kurie vykdo kiekvieną jo norą absoliučiai ir netgi jaučiasi esą arti tos ,,dievybės”. Viskas per asmeninę ambiciją. Ji sukelia tautos ambicijas. Mąstymas yra palenkiamas. Tai sudėtinga, nes gyvenimas tų beveik 8 milijardų yra sudėtingas dalykas. Pasidalinimas turtais, žeme, teritorijomis – čia tavo, čia mano, o čia kažkada buvo senelio, dabar aš atsiimti noriu… Gal žmogui ir gerai, bet iškeliama į tam tikrą platformą – tu kovok už savo absoliučią nepriklausomybę, o ta nepriklausomybė tampa priklausomybe.

Žmogus – gamtos dalis. Bet esam tarsi pakilę virš jos: kertam medžius, chemija, užterštumas naikina gyvybę. Kita vertus, negalim jau gyventi primityviai: su laužtuvu, kūju ir arklio jėga.

Mašinų pilna, lėktuvai skraido, o jie dar bjauriau teršia. Viskas labai blogai, bet tie parazitai žmonės dauginasi. Tai jeigu būtų taip blogai ir taip žudytų žmones, tai mes būtume susitraukę iki milijardo. Išmirtume. O ką mes turime? Jūs – apie 70, aš apie 90 metų, ir dar negalvojam išeiti. Kai buvo tyra gamta, žmonės gyvendavo 30–40 metų. 40 metų – tai jau senis. Kaip tą suderinti? Ta ekologija irgi savotiška komercija. Kurių velnių ta farmacija susikūrė? Žmonės matė, kad vien su žolėm nebeišeis gyventi ir sukūrė didžiulį chemijos gigantą. Slibiną, kuris žudo. Čia labai didelis gali būti ginčas. Viskas turi būti racionaliame padaže. Bet kokia transformacija į kraštutinumus yra blogai. Jeigu tu vien vaistais maitinsiesi, be abejo, bus blogai. O jei tu vien žolę rysi, ar ne tas pats?

Ką duoda žmogui kūryba?

Kiekvienam gimstančiam padarui tarsi yra įteikiamas aprobuotas jam vienam skirtas kodas, kurį iki galo atskleisti, ko gero, niekas nepajėgus. Žmogus gimsta tarsi loterijoj su savo tais ,,skaičiais”, ir jis toks. Popierėlis – su kūrybos, popierėlis – su komercine, popierėlis – su troškimu valdžios kryptimi, popierėlis būti mužiku. Ir jis negali iš to išsiraut. Savotiška beviltiška žmogaus determinacija nuo pat prigimties. Jei yra kokių pakitimų, tai tik patvirtina taisyklę. Ar tu labiau lyrinis, ar racionalus, ar į karingumo pusę užprogramuotas, ar turi švelnumo, ar tikros, ne dirbtinės meilės. Kiekvienas mes su tokiu kodu gimstame, su juo ir išeiname. Tada tas kodas pranyksta, ir viskas baigiasi.

Panašios naujienos