Kaip gyveni, senjore? „Tik judesy – gera gyvenimo kokybė”

60-metė Ramutė Bechtereva – buvusi kėdainietė, čia gyvena jos dvi seserys, tėvų, giminės kapai. Bet taip susiklostė, kad jau nemažai metų ji gyvena užsienyje: iš pradžių Rusijoje, vėliau Londone, o dabar jau šešeri metai Helsinkyje. Ir visur ji randa sau mielo darbo, užsiėmimų. Jos namas – Helsinkio pakraštyje, pro penkto aukšto langą mato visai šalia esančio miško viršūnes, girdi ankstyvą paukščių čiulbėjimą, džiaugiasi šio kvartalo ramybe didmiestyje.

Ramutė labai aktyviai dalyvauja Kėdainių literatų klubo ,,Varsna“ veikloje, feisbuke dažnai galima pamatyti jos suomiškas nuotraukas, ji domisi ir kasdieninėmis Lietuvos realijomis. Bet šiandien pakalbėkime daugiausia apie senjorus.

Palyginkime suomių ir lietuvių senjorų gyvenimą, valdžios dėmesį jiems. O ypač įdomu sužinoti apie suomių senjorų aktyvią sporto veiklą, kūno pratimus, sveikatos stiprinimą. Įdomiausia, kad pati Ramutė ir rengia kai kuriuos judesių, koncentracijos ir greičio, jėgos užsiėmimus, jie įvairūs.

– Gyvendama Londone, užsiiminėjai su vaikais, prigalvodama jiems visokiausių dalykų, net Kėdainių rajone, jau turėdama nemažos patirties, bandei steigti vaikų saviraiškos/skautų klubą, tačiau rajono valdžiai tai nebuvo įdomu. Galiausiai save atradai Helsinkyje. Kuo ten užsiimi, ar daug susirenka senjorų į tavo treniruotes?

– Man gyvenimas įdomus tuo, kad jis judantis. O kai juda mintys, juda kūnas, juda ir pati gamta, belieka visa tai sujungti į vieną ir išeina puikus kokteiliukas. Yra vienas gyvenimas iki Suomijos ir kitas gyvenimas jau Helsinkyje, kur šiuo metu vedu badmintono treniruotes ir papildomai dar gavom senjorams nemokamus užsiėmimus treniruoklių salėje.

Galiu drąsiai teigti, kad čia senjorai gyvena visavertį gyvenimą, savo malonumui, yra gerbiami ir turi puikias sąlygas keliauti. Iki pandemijos mokiausi suomių kalbos, padirbdavau ir su vaikais, bet po kovido viskas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Kai reikėjo sugrįžti į visuomenę, jau nuorodos buvo kitos, turėjom iš naujo kibti į darbus.

Beieškodama terpės, kaip geriau visa tai atlikti, draugas mane pakvietė į karelų/ingermanlandų bendruomenę, kurioje susirinkę žmonės kalba daugiausia rusiškai, be abejo, gerai mokantys ir suomiškai. Tai labai padeda mums spręsti visas problemas, nes viskas visur pildoma tik suomių arba švedų kalbomis.

O man prisistačius, mūsų vadė Oksana pasiūlė padirbėti sporto salėje. Niekad nebuvau dirbusi su suaugusiais (Londono koledže savo malonumui mokiausi ir gym’o instruktorės profesijos) ir tikrai baiminausi, bet man pavyko (bent jau taip sako žmonės, kuriuos įvedžiau į sportinį ritmą).

Dabar turiu draugių iš Karelijos, jos tikrai labai mielos moterys ir mes darniai kartu keliaujame, sportuojame ar rengiame šventinius vakarėlius. O bendruomenėje labai veiklūs ir senjorai, ir senjorės. Visad matomi jų darbai ne tik sporto srityje, bet ir visuomeninėje veikloje.

Pati bendruomenė turi ne ypač didelį skaičių žmonių, tad ir sportuojančių grupės nėra didelės. Ir visgi pamenu kažkieno labai taiklią mintį: jei tu gali padaryti kažką gero vienam žmogui, būtinai padaryk! O aš turiu tikrai ne vieną ir darau tuos gerus darbus, nuo kurių ir pačiai pasidaro šviesu.

Gyvenimas Helsinkyje įdomus dar ir tuo, kad čia visur pilna veiklos. Man jau nebereikia to judriojo Londono, bet mažam mieste taipogi turbūt pritrūkčiau judesio. 

– Yra žinomas vokiečių posakis ,,Bewegung ist alles“ (judėjimas yra viskas). Ar iš tiesų taip yra? Ar būtina pagyvenusiam žmogui kasdien judėti: daryti mankštą, vaikščioti lauke, gal netgi bėgioti?.. Nekalbant apie jo amžiui tinkamą sporto šaką. Beje, o kas tinkamiausias senjorui?

– Taip, judėjimas yra gyvenimo kokybė. Su amžiumi mes prarandame savus raumens procentus, bet jei kūną treniruosi, tą raumenį šildysi, tempsi, jis vėl taps elastingas ir vyresniame amžiuje.

Juk po pandemijos praktiškai visi užsikrovę papildomo svorio, turim kažką daryti.

Ir dabar, prisimindamos pirmas mūsų treniruotes, su draugėm juokiamės, kad dusom, sunkiai judėjom, skaudėjo ir raumenis, ir visą kūną, bet… pramušėm! Taip, kai kurie atkrito, kaip ir bet kurioje veikloje, bet ištikimiausi tiesiog pakeitė savo gyvenimo stilių, kuriuo dabar labiau džiaugiasi eidami į sporto salę, o ne varstydami šaldytuvą.

Mūsų bendruomenėje (esu priimta kaip narė) gydytoja iš Murmansko veda ir sveikatingumo paskaitas, po kurių (bent jau aš labai atsakingai studijuoju visą jos aiškinamą anatomiją) tikrai keičiasi gyvenimo stilius, maisto racionas, netgi gyvenimo vertybės. Judėti būtina kasdien, bet, kaip teigia moksliniai tyrimai (aš visa tai labai palaikau), viena diena savaitėje turi būti ,,tinginio diena”, kai atsijungiama nuo visų planų ir tiesiog, net nenusivilkus pižamos, tinginiaujama.

O iš sporto šakų vyresnio amžiaus žmonėms būtinai patarčiau užsiimti skandinavišku ėjimu su lazdomis, eiti į treniruoklių salę, baseiną, minti dviratį (jei sunku minti lauke, jis yra kaip namų/salės treniruoklis, netgi tik pedalų).

Jokiu būdu nepatarsiu turintiems didesnio antsvorio bėgioti, tai baisi problema, kai subliūkšta klubų sąnariai nuo svorio virš pusiaujo.

Žmogaus kūnas yra trijų somatinių tipų: endomorfas (stambus kūno sudėjimas), mezomorfas (vidutinis kūno sudėjimas, daug raumens) ir ektomorfas (smulkus kūno sudėjimas). Tad bėgimas gali būti skirtas tik liesam asmeniui, t. y.  ektomorfui, visiškai neturinčiam antsvorio. Nedideli atstumai tinka ir mezomorfui, bet tik nedideli.

Iš mokslinių tyrimų: 2-jų minučių trukmės pasivaikščiojimas, suvalgius maisto, sumažina cukraligės, širdies ligų riziką. Dargi vaikščiojimas 60 proc. padidina ir žmogaus kūrybiškumą. Tad ėjimas – tai labai svarbi veikla, ypač senjorams. 

– Ar būna tavo grupėse žmonių, kurie sako: per sunku, pavargau, daugiau čia neateisiu? O gal pasitaiko ir sugrįžtančių?

– Taip! Kaip jau minėjau, bet kurioje srityje, kaip ir visur, dalis žmonių atkrenta ir išlieka ištvermingiausi. Dabar jau su drauge karele Galina Kempi susidėliojam savo treniruočių ciklą, priimam naujus narius, sugrįžta ir tie pirmieji, bet nuolatinių ir veiklių yra tikrai nedaug.

Tiems be valios sunku, nes jiems patogiau puškėti, dusti, vartoti krūvas vaistų, guostis, kaip jiems negerai (ką mes ir matom), bet jie nieko nedaro savo kokybiškesniam gyvenimui. O mums ne!

Mes labai gražiai treniruotėse prisipildom laimės hormonų: endorfinų (natūralūs opiatai, kurie padeda žmogui susidoroti su skausmu), dopamino (dopamino gamyba skatina įvairias veiklas, nesvarbu, ar tai intensyvus sportas, ar įprastas bėgimas, ėjimas, bet jis motyvuoja žmogų veikti).

Kalbėdama su sportuojančiomis moterimis, visad girdžiu tuos pačius atsakymus: pasitaisė eisena, pagerėjo miegas, atsirado laimės jausmas, pasitikėjimas savimi. Sportuojantys žmonės iš tikro yra laimingi, nes rezultatai tampa akivaizdūs – kai riebalai paverčiami į raumenį, gražėja ir kūno formos. Juk tai malonu pačiam žmogui. 

– Kaip supratau iš tavo laiškų, tavo grupėse yra ne tik suomių, bet ir rusų, karelų, gal net lietuvių?

– Taip, grupėse yra rusų, karelų, bet nėra lietuvių. Labai gaila, bet čia, Helsinkyje, lietuviai labai neveiklūs, sakyčiau, gal labiau atsiskyrę savo mažais būreliais. Girdėjau, kad vyrai susiburia į krepšinio treniruotes, o apie moteris visiškai nieko negirdžiu.

Kiek žinau iš feisbuko, Suomijos lietuvių bendruomenėje rengiamos bėgimo varžybos jauniems, bet kad būtų vyresniam amžiui užsiėmimų, neteko girdėti. Matau dar vaikams renginukų, bet tikrai labai silpni (galiu tai drąsiai teigti nemažai laiko pradirbusi su vaikais Londone).

Badmintoną mes žaidžiame tik su rusakalbių kolektyvu, bet treniruoklių salėje jau sportuojame visi: ir suomiai, ir švedai, ir rusai, karelai, ir, žinoma, aš, vienintelė lietuvė.

Badmintonui yra skirta viena nedidelė salė, kurioje senjorės žaidžia dar ir žydišką žaidimą ,,mamanet”, beje, jau imantį viršų sporto veikloje. Jį žaidžia tiktai moterys, o Helsinkyje vyksta netgi šio žaidimo varžybos.

Tai komandinis žaidimas, panašus į tinklinį. Buvau pakviesta ir aš pažaisti su jomis, bet pabandžiusi mandagiai atsisakiau, kadangi man labiau priimtini individualūs sporto užsiėmimai.

Man reikalingi didesni krūviai, energijos tikrai netrūksta, o žaidžiant badmintoną tenka bėgioti po aikštelę savo pusėje, mane tai žavi. Treniruoklių salėje krūvius užsidedu sau pati. Esu per daug savarankiška, kad dirbčiau komandoje ir laukčiau kamuolio. 

– Ką dar pati darai dėl judėjimo? Gal tau užtenka tų užsiėmimų treniruočių salėse ar lauke? Sakei, kad gali įlįsti net žiemą į eketę, kad kartais, užuot važiavusi metro, kelis ar net keliolika kilometrų nueini mieste pėsčia, kad važiuoji į sveikatingumo stovyklas.

– Oi, man judesys – tai mano gyvenimo stilius. Niekada savęs per daug neprievartauju ir, jei yra galimybė ir noras patinginiauti, neatsisakau. Į eketę įšokusi žiemą jaučiuos lyg atjaunėjusi dešimčia metų.

Čia įprasta lįsti į žiemos eketes. Kūnas, gavęs šoką, sudirba kaip jaunas varikliukas, tad po truputėlį įkišti save į nulinę vandens temperatūrą karts nuo karto visai pravartu.

O pareiti į namus pusaštunto kilometro iš mūsų susitikimų kartais būna toks malonumas, dargi ir papildoma treniruotė. Tiesiog nelipu į autobusą, o išvarau save gamintis tų laimės hormonų. Žinoma, baigusi trasą pasijuntu labai puikiai, lyg užlipus į didelio kalno viršūnę.

Beje, čia pasakiška gamta ir didelės uolos, tad kartais nulendu ir jomis palaipioti.

Važiuoju ir dviračiu, riedučiais, plaukioju baseine, ežere ar jūroj. Taip, nulekiu ir į kokį sveikatingumo centrą, tai patarčiau kiekvienam, ypač pavasarį. Mes turim savo numylėtą, kuris toli nuo civilizacijos, mašinų, įkurtas prie didelio ežero, jame atsigauna ir kūnas, ir siela.

Suomiai labai protingai, įdomiai sukuria poilsio, sporto, veiklos programas, tikrai džiaugiuosi tai patyrusi ir turinti galimybę visu šituo gėriu naudotis. 

– Ar suomių valdžios dėmesys atrodo didesnis senjorų sveikatos profilaktikai, negu Lietuvoje? Kaip dėl sporto pratimų infrastruktūros atvirose vietose?

– Tikrai nežinau, kaip viskas vyksta kituose Suomijos miestuose, bet Helsinkyje yra be galo didelis sporto aikštelių pasirinkimas, taipogi daug poilsiaviečių, čia pat gali įšokti ir į jūrą ar ežerą, pasikaitinti superinėje saunoje (jų čia yra visur ir daug) su visa suomiška atributika, o atvėsus tiesiog keptis dešreles prie specialiai paruoštų grilinių.

Pliažuose, kurių tikrai netrūksta, visad rasi ir sporto aikštelių, ir vaikų laipynių, čiuožyklų, netgi šunų maudynių vietų. Šią vasarą radau ir naujų treniruoklių aikštelių tiesiog lauke, parkuose.

Visad domiuosi miesto naujovėmis, kad galėčiau parodyti žmonėms, kaip dirbti su visais treniruokliais tiesiog bevaikštant lauke. Helsinkyje visad judama, visad papildomas žmonių gerbūvis. Tai tikrai labai džiugina!

Jaučiuosi savo vietoje, savo darbuose, savo aplinkoje. O ko gi daugiau žmogui reikia?

Grįžusi namo į Kėdainius taipogi jau randu sporto aikštelių, lauko treniruoklių ir vis pamatau juose bejudančius ir vyresnio amžiaus žmones. Tai matyti tikrai smagu. Judėkim, mielieji, nes tik judesy jausime visavertį gyvenimą ir jo gerą kokybę. 

– Suomija jau šeštą kartą iš eilės paskelbta laimingiausia pasaulio šalimi, tiesa, šiemet ir Lietuva pasitempė: užėmė jau 20-tą vietą vietoj prieš šešerius metus turėtos tik 52-osios. Ar gali Suomijoje gyvenančio žmogaus akimis tai pamatyti, pajusti?

– Taip, tikrai jaučiuosi laiminga, saugi, pakylėta, nes čia ir poezijos kūrimui atsirado gilesnių minčių, nes manęs niekas nebevaržo, nereikalauja, neaiškina, kaip ,,geriau” daryti. Mes su vadėm Galina Kulajeva ir Oksana Tikka kalbamės apie naujoves, apie suomių tautą, naujas valdžios infrastruktūras, stebime pasikeitimus, tai būtina norint gyventi čia.

Kartą savaitėje renkamės aptarti planų. Vasarą jų turim ir turistiniams žygiams, nemaža dalis karelų/ingermanlandų senjorų važinėja į ekskursijas, į sanatorijas.

Manau, kad viskas priklauso nuo pačių žmonių, o pagrindinis iš jų organizacijoje ,,Inkerikeskus“ (,,inkeri“ – Ingrija (Ingrija, Ingermanlandija – istorinė sritis Rusijos šiaurės vakaruose, kur buvo įsikūrusios finougrų etninės grupės), ,,keskus“ – ,,centras“) yra suomis, parlamento narys, tad galbūt todėl viskas taip veikliai sutvarkyta. 

Lyginant Lietuvą ir Suomiją, yra labai didelis skirtumas, nes Lietuvoje senjorai tikrai dar suvaržyti, bent jau Kėdainiuose, o čia, Helsinkyje, jie eina į sporto sales, netgi kompleksus, kuriuose sportuoja ir visiški pypliai vaikai, ir devyniasdešimtmečiai, užsidėję kartelę šuoliui į aukštį.

Čia niekam neįdomus tavo amžius, tau sudarytos puikios sąlygos įvairiai veiklai. Atvažiuoja į treniruotes ir specialiuose vežimėliuose/ratukuose, – jei žmogus nepaeina, tai nors išjudina rankas.

Vyksta senjorai ir į renginius, į keliones, nes viskas pritaikyta ir senam žmogui su jo specialiaisiais poreikiais, ir mamoms su vaikais vežimėliuose.

Gyvenu šalia miško, kuriame yra kelių metrų pločio takai, kurie tinka ir dviratininkui, ir pėsčiajam, tad visad galiu stebėti ne tik besikeičiančios gamtos vaizdus, bet ir veiklų suomių senjorų gyvenimą einant su šiaurietiškomis lazdomis ar pralekiant dviračiu. Čia populiarūs suomiški liaudies žaidimai, kuriuose visad pamatysi ir senjorų. 

– Helsinkyje gyvena ir tavo sūnus su suome marčia ir 7-mečiu tavo anūku. Gal dėl šios priežasties ir atvykai būtent į Suomiją?

– Taip, į Suomiją pirmą kartą atvažiavau pas sūnų, bet aš pati tuo metu gyvenau dar Londone.

Įsiminė pirma vasaros kelionė į pušyną prie įlankos, kur pajutau tokią keistai mielą palaimą, lyg būčiau rojuje. O jame ramybė, žmonių šypsenos ir visi dalinasi netgi ta pačia griline.

Tuo metu po judraus Londono man tai buvo tiesiog ištaigi malonė. Manau, kad tikrai paveikė ta natūralios gamtos bioenergetika, nes iš tikro čia viskas taip natūralu, švaru ir parengta geram, kokybiškam poilsiui. Kaip ir buvo suplanuota pačios parlamento valdžios: viskas žmonių gerovei, nes kur geras poilsis, ten ir kokybiški darbai.

Su sūnumi kalbuosi lietuviškai, su marčia angliškai, su anūku suomiškai, o sūnus su jais labai gražiai bendrauja tik suomių kalba. Na, mes su marčia panašaus temperamento, tai mums anglų kalba einasi kaip iš pypkės. Tarp mūsų kalbos skamba bent trys, o dar jei paskambina kokia draugė, tai atsiranda ir ta ketvirtoji – rusų.

– Kaip žinome, suomių kalba, skirtingai nei lietuvių, priklauso finougrų kalbų grupei, kaip ir estų, karelų, komių ar net beveik išnykusi lyvių (Latvijoje). Ar pakantūs aplinkiniai nemokantiems suomių kalbos?

– Suomijoje tiek parduotuvėse, tiek visuomeniniame transporte (metro, autobusuose ar traukiniuose visad nusakomas maršrutas ar stotelės pavadinimas pirmiausiai suomių kalba, paskui švedų. Šioje šalyje tai dvi pagrindinės kalbos. Čia netgi galima pasirinkti, kokios kalbos mokytis tiek mokykloje, tiek netgi atvykėliui kursuose: suomių ar švedų. Švedų kalba man atrodo lengvesnė (tai ne finougrų, o indoeuropiečių, kaip ir lietuvių, kalba), bet aš pasirinkau suomių.

Viešose įstaigose darbuotojai turi mokėti ir švedų kalbą, ne tik suomių, blogiausiu atveju anglų. Mano marti dirba banke, ji nemoka švediškai, bet gerai moka anglų kalbą, tai jai siunčiami klientai suomiakalbiai ir anglakalbiai.

Suomijoje mane labai žavi suomių pakantumas. Jau tokie šiaurietiškai kantrūs, be galo mandagūs ir visad neskubėdami padės bet kokioje situacijoje. Žinoma, pasitaiko ir nacionalistų, ypač išgirdus mus kalbant rusiškai.

Parduotuvėse aš visad susikalbu angliškai, nes pardavėjos dažniausiai būna jaunos, o jaunas žmogus dabar tikrai įkibęs į anglų kalbą daug stipriau nei mano ar dar vyresnė karta. Ligoninėse visgi geriau kalbėti suomiškai. Dažniausiai suomiškai prisistatau, paaiškinu, kad mokausi jų kalbos, bet man lengviau kalbėti angliškai, nes suomiškai ne viską suprantu. Visad randam kompromisą.

Tikrai nemačiau, kad suomiai užsipultų dėl kalbos. Jei visiškai nėra galimybės susikalbėti, kviečiamas tautinės kalbos vertėjas (kiek matau, girdžiu, dažniausiai tai būna rusiškai arba arabiškai kalbantis žmogus).

Kažkada, dar pačioje įsikūrimo Helsinkyje pradžioje, sūnus kartais pasiimdavo mane į darbą pas suomius, kad daugmaž suvokčiau, kaip viskas čia vyksta. Tai nuo suomių vis gaudavau pylos, kad per greitai, per daug dirbu. Tad ir mano planai dabar dėliojasi jau iš lėto, tuo šiaurietišku temperamentu, kaip išmokė patys suomiai.