Nors mūsų laikas ribotas, jo gali rasti viskam

Nors kėdainiškį Darių Šulcą pažįstu jau keletą metų, bet iš esmės nieko apie jį nežinojau, tik girdėjau, kad jis gyveno Vokietijoje, kad rašo eilėraščius, kad groja, kad yra labai draugiškas, geranoriškas ir komunikabilus. Šią vasarą jam sukako 50-imt. Pats laikas pasirodyti.

Darius Šulcas prisistatė taip:

• Gimiau Kėdainių mieste, dabar gyvenu atkurtoje tėvų sodyboje Lipliūnuose. Baigiau tuometinį Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, įgijau veterinarijos felčerio specialybę. Lietuvoje baigiau ir ugniagesių gelbėtojų mokyklą, esu ugniagesys gelbėtojas, 8 metus dirbau Kėdainių sukarintoje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Vokietijoje baigiau ILS nuotolines psichoterapijos studijas, vėliau hipnoterapiją įvairiose Vokietijos mokyklose, kur hipnozė nuo 2006 metų yra įteisinta kaip psichologijos šaka. Turiu du jau suaugusius vaikus.
• Prieš keletą metų esate sugrįžęs iš Vokietijos, kur dirbote Vasario 16-osios lietuviškojoje gimnazijoje. Specialiai važiavote padirbėti ar dėl ko kito? Kiek metų ten praleidote? Ką jums davė ši ilgalaikė išvyka?

• Prieš 3 metus grįžau iš Vokietijos, kur gyvenau 20 metų. Iš Lietuvos išvykau permainų metu iš pradžių pakeliauti, ilgainiui – padirbėti. Iš buvusio mokinio, tuo metu jau senjoro, netikėtai sužinojęs apie Vasario 16-osios gimnaziją, sumojau, kad augantys sūnūs turėtų ten mokytis. Vėliau įsidarbinau šioje mokykloje ir keletą metų dirbau ūkvedžiu. Vasario 16-osios gimnazija yra Lampertheimo mieste, Hesseno žemėje. Miestas tik kiek didesnis nei Kėdainiai, o miesto dalis Huttenfeldas, kuriame ir yra gimnazija, įsikūręs dviejų Rheino ir Neckaro upių slėnyje. Ši miesto dalis panašaus dydžio kaip Pelėdnagiai, turi apie 2 000 gyventojų. Ten ir yra „5 ha Lietuvos“ Vokietijoje, kur pasitraukę garbingi senoliai 1953 metais kilniu tikslu įkūrė lietuvių kilmės vaikams Vasario 16-osios gimnaziją.

Ši išvyka davė neįkainojamos patirties, pažinčių ir leido skleistis, pažvelgti tiek į save, tiek į Tėvynę, pasaulį iš sąmoningai platesnės perspektyvos. O svarbiausia – leido puoselėti gyvenimo tęsinį.

• Jūsų pavardė – vokiškos kilmės, Vasario 16-osios gimnazijoje pedagogu dirbo jūsų bendrapavardis kunigas misionierius Hermanas Šulcas, gal netgi giminaitis? Galbūt nuo gimimo jums buvo artima vokiška kultūra? Galbūt vokiečių kalbos išmokote ne Vokietijoje, o anksčiau?

• Kunigą misionierių Hermaną Šulcą gimnazijoje teko sutikti, dalyvauti jo atnašaujamose Mišiose, pasikalbėti. Mūsų pavardės vienodos. Su vokiška kultūra esu artimas lyg nuo lopšio, bet ji man suprantama buvo tik iš filmų ir iš karo laikų pasakojimų. Galbūt dėl sulietuvintos galūnės vaikystėje kelias man buvo kiek lengvesnis, nei turintiems grynai vokišką pavardę, bet išvengti smėlio dėžėje priešo vokiečio rolės, deja, man nepavykdavo. Nuvykus į Vokietiją viskas apsivertė aukštyn kojomis, kadangi vokiečiai mūsų ,,š“ raidę skaito kaip ,,z“, o atvykėlius iš Rytų kurį laiką, o gal net ir dabar pasitaiko, vadina rusais, tai teko būti rusu, pavarde Zulkas. Vokiečių kalbos išmokau jau Vokietijoje, pamilau ją. Ir dabar, skaitydamas įvairią literatūrą įvairiomis kalbomis, versdamas ją, pasitikiu vertimu būtent į vokiečių kalbą.

• Renginyje, kuris buvo skirtas ir jūsų kūrybai, Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje kaip aksesuarą pastatėte… veidrodį, atsivežtą iš Vokietijos. Galbūt iš Rennhofo pilies, kurioje įsikūrusi lietuviška gimnazija? Sakėte, kad į šį veidrodį žiūrėjo daug dvasininkų. Dabar žvilgtelėjome į jį ir mes…

• Veidrodis salėje simbolizavo tai, kad kiekvienas iš mūsų taip pat yra literatas, tik kartais mes to neįžvelgiame arba neleidžiame jam skleistis. Gerai pagalvojus, kiekvieną dieną mes kuriame savo kasdienybę. Žiūrėdami į save džiaugiamės, o gal vis dar kritikuojam, priekaištaujam. Visa tai aprašius grožine kalba, išeitų romanas, tikrai vertas dėmesio. Gyvenant Vokietijoje bei aktyviai veikiant Vokietijos lietuvių bendruomenėje, kur apstu įvairiausių svečių, veiklos, įvykių ir nuotykių, patirtą kasdienybę aprašiau feljetonais. Juos mėgo skaityti, džiaugtis ir piktintis save personažuose identifikavę asmenys. Kartą sutikau senolį Antonį, žmogų, neturintį feisbuko ir negalintį online paskaityti „Vaiduoklių Wieschnicos von Rennhofo ir kitų“ nuotykių, todėl nešantį išspausdintus lapus po pažastimi. „Va, išspausdino gimnazijos sekretoriate, namuose paskaitysiu“, – tarė jis. Pamenu, rašyti įkvėpė Pulgis Andriušis, kuris savo satyriniais kūriniais aprašė DP (displaced persons – perkeltųjų asmenų, pabėgėlių) stovyklų tuometinį gyvenimą.

• Esate ,,Varsnos“ literatų klubo narys, rašantis eilėraščius. Esate muzikantas, kelissyk girdėjau jūsų grojimą fortepijonu ar akordeonu. Pagaliau renginiuose jus matome kaip ,,Balticum“ – Kėdainių krašto televizijos – operatorių, netgi renginį, į kurį buvote pakviestas kaip autorius, sugebėjote pats nufilmuoti. Pagaliau tik ką sužinojau, kad to dar negana: esate hipnoterapeutas ir šią specialybę įsigijote dar Vokietijoje, o Kėdainiuose netgi esate atsidaręs savo kabinetą, kuriame gydote žmones nuo įvairių priklausomybių ir kt. Kuri veikla Jums saviausia ir svarbiausia?

• Sava ir svarbiausia veikla – tai pagalba žmogui, šiuo metu – per įsisavintą hipnoterapiją ir kitas terapines metodikas. Nieko nėra nuostabiau, kai entuziastinga, audringa, sukaupta sunkesnio kelio patirtis transformuojama ir gali pasitarnauti ne vien mano, bet ir kitų naudai. Savo laiku pačiam teko ieškoti ir kreiptis pagalbos dėl žalingų įpročių, pasirūpinau galimybe pasinaudoti reabilitacijos centro paslaugomis vienoje iš Vokietijos pilių, tačiau širdis ir likimas atvedė į lietuvišką pilį, atvėrė netikėtus užimtumo bei veiklos klodus.

Viena iš veiklų – savanoriška komanda „Reporteriai Vokietijoje“, teikianti reportažus Pasaulio lietuvių žinioms per LRT Lituanica kanalą. Sukurta keli šimtai reportažų, atspindinčių Vokietijos lietuvių veiklą. Ten ir įgijau visus reikalingus reporterio-operatoriaus įgūdžius. Šiandien galiu tuo pasinaudoti savosios visumos ir mūsų miesto labui.

Už muziką visų pirma esu dėkingas Kėdainių muzikos mokyklai, specialybės mokytojui a. a. Zenonui Bernadišiui, kuris įskiepijo meilę jai ir savo pavyzdžiu parodė, kaip suvaldyti garsų visumą.

Na, o kabinetas – VŠĮ „Theracentras“ – sąmoningumo akademija teikia pagalbą žmonėms, kenčiantiems nuo žalingų įpročių, emocinių ir elgesio sutrikimų, rengia mokymus. Esu Nacionalinės hipnotizuotojų gildijos sertifikuotas narys, Vokietijos hipnotizuotojų asociacijos narys. Medicininių, klinikinių gydymo paslaugų neteikiu. Ligoniai ligoninėje. Kiekvienam, kuris kreipiasi į mane pagalbos ir kuriam aš, prieš tai įvertinęs, galiu padėti, pabrėžiu savo požiūrį ir veiklos konceptą, kad jis yra sveikas, tačiau nesusitvarkantis su savo įpročiais ar emocijomis. Džiaugiuosi sėkmės istorijomis ir vis didėjančia žmonių drąsa kreiptis, ieškoti pagalbos, pasinaudoti specialistų, psichologų, psichoterapeutų paslaugomis. Vakaruose – tai norma, mūsų šalies didžiuosiuose miestuose – mada ir sveikintinas įprotis visavertiškai gyventi, harmonizuotis. Periferijoje – deja. Kartą ruošiant reportažą miesto žinioms teko stebėti, kaip viena mūsų sveikatos įstaiga kvietė miestiečius pasirūpinti savo psichine sveikata laiku ir dalino dovanas, o jie šalinosi, sakydami „Aš ne durnas“ ir panašiai. Vėliau specialistė pajuokavo: gal psichologą reiktų pervadinti emocionologu, tada kitaip žmonės reaguotų.

• Gelbėti gyvybę, gelbėti žmogų – prasitarėte, kad ,,visi kūriniai gelbėja gyvybę“. Jums, pasakojote renginyje, taip nutiko, kad būdamas gal penkiolikmetis beviltiškai įsimylėjote. Ir jei ne poezija, kuri ,,tarsi vaistinė piliulė“, gal jūsų jau nebūtų buvę, nes jaunystės aistros labai skausmingos ir net pavojingos, galinčios nusinešti ir gyvybę. Ką jūs atradote būtent kūryboje. Ir ne tik poezijoje, gal ir muzikoje?

• Skaitydami eiles galime matyti, kad dažnas rašantysis išgyvena vienokią ar kitokią jį pasitikusią krizę, kuri kertasi su jo vidiniu pasauliu, jo Aš, vertybėmis ir įsitikinimais. Įvyksta disharmonija, vėliau gali plėtotis gyvenime ar eilėse progresuojantys konfliktai, jų pripažinimas ir sprendimo paieškos. Atsiveria galimybės, ir žmogus atlieka, pavadinkime, minčių sintezę, naujas neuroplastiškas jungtis, vedančias jį į vidinę harmoniją. Trumpai tariant, būdamas savanaudis, atranda kompetenciją pateisinti patirtį per naudos prizmę ir sukurti alternatyvų scenarijų, kuris jau dera su jo vidiniu pasauliu bei keliamomis sąlygomis. Toks trumpas natūralios hipnozės apraiškos aprašas ir sunkiai nuginčijama nauda žmogui. Tad neverta vengti šio savipagalbos būdo ir viską išrašyti ranka popieriuje. Eiliuoti, kurti, rašyti. Nesiplečiant viskas atrodytų paprastai. Užslinko didelis debesis (krizė), nulijo lietus (išsiverkė), nušvito saulė (pervertino). Štai ir išgelbėta gyvybė. Per alternatyvųjį scenarijų.

Dėl savo subjektyvumo esame prasti saviterapeutai. Užslinkus krizės debesiui manome, kad jis juodas ir tik juodas, todėl verta, o ir būtina kreiptis pagalbos telefonais į kitą žmogų, kuris pateiks ar įtikinamai pasidalins savąja patirtimi, kad velnias nėra toks baisus, kokį pats jį sau nupieši. Širdis gydo širdį, kai paliekame vietos tam, kuo kiekvienas pats tikime. Dievui. Dažnai terapijų metu pasinaudojame efektingomis rašymo, eiliavimo metodikomis. Vėliau atrandi, kas nutiko ir man, kad galima jas tobulinti, kuriant aprašyti įvairias patirtis priklausomai nuo… metų laiko ar gyvenamosios vietos… Gyvenant Vokietijoje puikiai išryškėja aprašomas Gimtinės ilgesys, meilė kraštui. Raštais, eilėmis galima ir papokštauti, lavinti save ir kitą.

Muzika – tai kita mano vaistinė piliulė. Dirbdamas su žmonėmis sugeriu, išklausau daug įvairiausios patirties, o per muziką, kūrybą galiu išvalyti save, paleisti, atsinaujinti.

Muzika pasiekia ir atveria tokias emocines kerteles, kurių, tikiu, kalba nepasiekia, kitų gal ir nepažįsta. Išgyvenu ramybę galėdamas raiškiau, plačiau, jautriau suvokti save ir tai, kad nieko niekur ieškoti nereikia. Dažnai sutinkam seminarų antraštes ,,Kelias į save, atrask, surask, ieškok“ ir panašiai. Kur visi šiuolaikiniai, smalsūs savo emocinių jausmų pasauliu iškeliavo? Praeityje, ateityje ir tik nušvitę jaučiasi gebą pakankamai įžvelgti dabartį? Gal pakaktų sąmoningai ištarti „aš esu“, mėgautis ir išgyventi bet kokios savo asmeninės naudos, patirties, pamokos procesą, lyg pasodintos gilės virsmą ąžuolu. Žinios stiprina kompetenciją, o pastaroji tirpdo baimės iliuzijas, tad mokymosi naudos nenuvertinu. Puoselėju kasdien.

• Viešai sakėte, kad jus labai domina aplinka, o iš vietų labiausiai išskiriat dvarus, pilis, kurių ypač daug Vokietijoje ar Anglijoje ir palyginti nedaug Lietuvoje. O kur Jums relaksas Lietuvoje? Kurioje ar kuriose vietose? O gal aplinkybėse? Sakėte, kad kiekvienas metų laikas jums labai gražus ir kad viską galima aprašyti. Gal aprašius nusiimate ar nusiimtumėte tą dabartinio gamtos niūrumo, vėsumo, sustingimo ar vėjo blaškomą naštą?

• Dažnas daug ko nepastebime per skubėjimą ir greitą šiuolaikinio gyvenimo tempą. Tad skirti dėmesio aplinkai – maloni prabanga. Tikiu, neretam iš grįžusiųjų po daugelio metų emigracijos visa Lietuva yra geriausias poilsis. Galiu sėsti ir važiuoti į bet kurią vietą, ir nesvarbu, esu ten buvęs ar ne. Išskirčiau mamos gimtinę Anykščius, savo vaikystės vasarų kraštą ir tėvų Sodžių – čia geriausias poilsis ir tyriausias energijos šaltinis – bei mūsų nuostabiuosius Kėdainius, senamiestį. Daugelis Europos šalių vienaip ar kitaip pažinta per meną, istorinį palikimą, muziką. Dabar pažintinai tyrinėju Lenkiją.

Mokykla mokino per didžiuosius kūrėjus atkreipti dėmesį ir mėgautis metų laikais, išgyventi, pastebėti emocijas ir tai, ką jos sukelia, ko jie turtingi. Jaučiu didžiulį norą pažinti ir džiaugtis, kad ateityje galėčiau kiek įmanoma tobuliau išreikšti. Pasaulis kupinas visko. Mes galime, matydami rudens niūrumą, imti ir krauti mintyse jo blaškomą naštą, bet mūsų galioje ir džiaugtis juo. Juk priklauso nuo požiūrio. Iš esmės viskas yra gerai ir mes nuo pirmo įkvėpimo gyvename palaimoje, tik per jau apibendrintas patirties nebūties, fragmentines minčių dulkes kartais to neįžiūrime, iškraipome ir nuvinguriuojame į lankas, pasimetame ir susivokę grįžtame atgal, jau su šypsena.

• Kur ta žmogaus esmė? Daryti daug darbų ar susitelkti viename? Keliauti, gyventi įvairiose šalyse (sakėte, kad esate gyvenęs ir Latvijoje), kuo daugiau pažinti žmonių ar būtent į kažką labiau įsigilinti? Gal tai priklauso nuo žmogaus ,,kodo“ – jo esybės, charakterio, genų, gimstant gauto kūrybinio impulso ir pasaulio matymo būdo? Kas esate jūs?

• Manau, žmogaus esmė – daryti, veikti ir tobulėti amžinojo mokymosi procese. Kitaip visos žinios liks apskritu nuliu, paskendusiu užmarštyje, ir niekada nesužinosi, kas yra toje kitoje erdvėje, į kurią tik įžengęs žingsnį pradedi ją kurti. Gyvenimo kryžkelėje dažnai žmogus paklausia „o ką dabar darysiu, kur eisiu?“, ir tuomet lengviausia atsisukti į vaikystės įgūdžius, imti juos tobulinti, auginti save tą, kuris jau turi pradmenis lyg trykštantį šaltinėlį. Buvau aktyvus jaunuolis, pašalintas iš pionierių už nepagarbą raudonam kaklaraiščiui, užeidavau į kiekvieną būrelį pasmalsauti, nors persiplėšk – nuo muzikos… iki krepšinio. Nors mūsų laikas ribotas, tačiau kai jo imi, randi viskam, ko trokšti. Kaip sako mylimas žmogus – „nė viena žvaigždė nenukrypsta nuo savo kurso“, tad bet kokiu atveju esi tas vienis, ir tavyje gali sutilpti viskas, kas nebuvo atmesta, ir tai, kuo bus ateityje papildyta. Vienok esame riboti savo vertybių ir įsitikinimų žabanguose ir neišnaudojame viso potencialo bei lankstumo atveriant galimybes veikti.

Manau, būtina periodiškai atnaujinti mąstymą, pervertinti patirtį, žinias, įsiklausyti į aplinkos objektyvius pastebėjimus, kad išvengtume striginėjimo ir vienokios ar kitokios kančios puoselėjimo. Dažnas, žiūrėk, dar ir nežinia iš kokių protėvių laikų, galbūt jau seneliams nustojusių galioti, prietaru tiki.

Atsiribojant nuo įpračio techninio požiūrio į pasaulį ir bandant pažvelgti meniniu šekspyriškuoju žvilgsniu, manau, žmogus turi daugelį vaidmenų savo kasdienybėje. Dabar aš jau esu savo gyvenimo scenarijaus autorius, kūrėjas, kas rytą žingeidžiai tobulinantis ir auginantis savo esybę. Dėkojantis Dievui už suteiktą šansą gyventi dar kartą. Už galimybę įžvelgti, pažinti, atsisukti į žmogų ir į save.

„…Žmogus juk nestora knyga

Ir laikas verčia jos lapus.

Sudėta Tavyje tokia jėga,

Iš šono tik atrodo, kad esi trapus….“ – kažkada rašiau eilėraštyje „Visa stiprybė glūdi Tavyje“.

Viršelio nuotr.: D. Šulcas – reporteris. (E. Zernadzės nuotrauka)