,,Varsnos” literatūrinis puslapis
Pasaulis vis retėja.
.
Paskui išeinančius
driekiasi gijos
iš kadais tankaus
gyvybės raštų audinio.
Kaskart siūleliu mažiau.
Taip rašo Irmina Pryvalova. Tik ką vienu siūleliu mažiau liko ir ,,Varsnoje” – šį pasaulį paliko Vitolis Laumakys. Mūsų klubo krikštatėvis, vienas jo įkūrėjų, talentingas ir savitas rašantysis. Tai Jis sugalvojo, kad mūsų klubas vadintųsi ,,Varsna”, o tai ne tik užimamas arti ar dirbti plotas, tai ne tik neapibrėžtas senovinis ilgio matas, bet gali būti ir vaga, net paragrafas. O man kažkodėl dar asociacija su juostos, kažkokio rėžio žėrėjimu. Turbūt ne be reikalo Irminos parašyta ,,gyvybės raštų audinys”.
Tiesa, jau nemažai laiko Vitolis nepriklausė jokiam rajono literatų klubui, tiesiog nenorėjo su niekuo susisaistyti, norėjo būti pats savyje. Tik prieš gerus metus Jis bibliotekoje pristatė savo naują knygą – trijų dalių ,,Toptelėjimus” (publicistika ir poezija). Kad tai originalu, rodo net pats pavadinimas. Knygos pristatymo dieną Jam buvo sukakę 93 metai. Dar buvo ir 94. Bet 95-erių jau nesulaukė. Na, kas gali iš mūsų pasakyti ,,skruosto klavišais rašau”? Nežinau, kaip kitiems, bet man labiausiai trūks Jo šypsenos (per šermenis rodytose nuotraukose jis beveik visur šypsosi), to draugiško pasimojavimo, o ypač – humoro. Pasako kokį žodį, o auditorijos lūpos jau ir prasišiepusios.
O mes gyvenkim. Šitam šaltam ir puikiam laike, kai pabundi, atitrauki užuolaidą, o ten – šerkšnas, dar neprakasti takai ir tuoj tuoj pasirodys saulė. Juk gražiausia, kai dar nieko nevyksta, kai dar tik laukiam.
Z. Z.
.
Irmina PRYVALOVA
Pasaulį pamiršo audėjai?
Pasaulis vis retėja.
.
Paskui išeinančius
driekiasi gijos
iš kadais tankaus
gyvybės raštų audinio.
Kaskart siūleliu mažiau.
.
Tuščia. Tarpas. Daug tarpų.
.
Peršviečiama drobulė.
Kitoj pusėj – didysis niekas.
Žmogeliai žongliruoja
ant plonyčio lyno
virš korėto sieto –
tuščios vilties gaudyklės.
.
Pasaulis jau trūkinėja.
.
Dabar jis
tik kulkų varpomas audeklas,
suirusi marška,
užmesta ant pavargusio
Dievo pečių.
.
Ramutė BECHTEREVA
Įkrito sniegas į akis
Baltai, baltai iš atmenų
Iš tos nakties, kol dausos mėtė
Link ryto sniegą, išeinu
Ir mindau mišką tarsi klėtį.
.
Per staktą, lygtai per aslas, –
Vis dedas atmintim ir pėdos
Į tas, nuo seno įmintas,
Grįžtu ir vis eilėm aprėdau.
.
Karna parudus po langais,
Ugnim ant balsvo išsimėčius,
Einu, einu, suku lankais,
Gadynėm tautiškai mylėtom.
.
O snaigės krenta, leidžias vis
Į purią dieną vos prašvitus.
Įkrito sniegas į akis,
Pabalo šakos, dvasių mitas.
.
Rima ATKUCEVIČIENĖ
* * *
Taip švaru.
Mintyse ir toliuose.
Baltas vieškelis tiesiai į dangų.
Ta būties nepakeliama lengvybė…
Apsvaigina akimirkai
Ir sustoja tarsi iškvėptas oras šaltam vaiskume…
Danguje susispietę šalčio kuorai,
Saulės spindulio gręžiami
Byra kąsniais baltais ir leidžiasi oriai
Suvirpėti ant smilgų
Tyla,
Ramybe,
Ilgesiu… neišsakytos nostalgijos akimirka…
Ji sugrįš, galbūt sapnuose
su tais, kurių pasiilgau…
.
Vilma SINICKIENĖ
* * *
Aš pasiilgau nuoširdumo
iš meilės šulinio gilaus
ir tėviškės kvapnaus it žemė dūmo,
tiesos dar žodžio pipiriškai aitraus,
.
aš pasiilgau šypsenos iš prašalaičio,
ji nekainuoja nieko, bet šilta,
tarsi pamilusi tyrai mergaitė,
ji tarsi vyno taurė išpilta,
.
ir delno, kviečiančio apsikabinti,
dar šokio kvepiančioj nakty,
kai akys tarsi žvaigždės spindi,
bet to, ką nori, pasakyti nedrįsti,
.
dar šalto vėjo gūsio pasiilgau,
kai nuo slaptingo jausmo įkaisti,
kai sieloj gera gera, nors ir ilgu,
savų minčių drąsių nesusvaigsti,
.
ir to bėgimo, to bėgimo
lyg skristum kometa kažkur toli,
nesugrąžinsi jo… ir nieks nežino
paruošusi likimo deivė ką uoli…
.
Rasa STANKEVIČIENĖ
***
Tai tiurkaitei nuo Širazo
[…]
Samarkandą ir Bucharą
už gražumą atiduodu.
Hafizas
.
Ankstų rytą
miegodamas
Simonas
plačiai
nusišypsojo.
Tą akimirką
supratau
poetą,
atidavusį
Bucharą ir
Samarkandą –
.
Renata ŠIMANAUSKIENĖ
***
Kai iškrenta sniegas
Toks mėlynas
Kai saulės šypsnys
Dažnai vėlinas
Kai sutemos tyliai
Atsėlina
Surinkusios
Kvapą rudens
Taip tyliai taip tyliai
Susėdam mes
O taurėse vynas
Garuojantis
Ant lūpų jo lašas
Nurieda vos
Lyg meilė lyg kraujas
Ir sieloje
Mes vasaros viltį
Pasėjame
Bet krenta vėl
Sniegas toks mėlynas
Sniege tarsi
Vyną paliejo kas
Sutūpusios prausiasi
Sniegenos
Raudonos lyg vyno
Lašai
.
Marija BOHAREVIČIENĖ
* * *
Spalvos, ugnies šiluma,
Šniokščianti Baltijos banga
Užlieja virpančią sielą.
Banga kaip žmogus….
Apgaubia, degina, šildo.
Žmogus – tai paukštis.
Žmogus – tai tiltas.
Žmogus – tai žodis ir balsas.
.
Darius ŠULCAS
* * *
Ką aš matau, tai tik oda,
Porom sudėtos akys,
Rankos…
O iš vidaus upe sraunia
Jausmai tau liejasi
It lankos.
Graži tu,
Šiaip iš pažiūros.
Širdis jaunyste
Ir aistra alsuoja.
Jei neprieičiau…
Kitados. Žinok,
Kad velnias man
Pakišo koją.
.
Nijolė DRANSEIKIENĖ
Mano žiema – tai gyvenimo vingiai
Sapne vis matau –
Jaunystės polėkiai
Atveria praeities duris.
Metai bėga, bėga man žiema,
Esu apgaubta baltu apsiaustu.
Ir vis ašara nubėga.
Snaigės vis dengia žemę,
Mintys sniegynais nulekia –
Neša mano likimą.
Stovi užpustyti medžiai
Per mano užpustytus siaurus takus.
.
Celestina RIMAVIČIENĖ
Upė
Kaip mėgstu Tavo muziką krantų.
Gagena žąsys, gulbės trimituoja.
Medžiai supynę savo žalius lapus,
Rankas ištiesę į Tave alsuoja.
.
Medžių palaikus likusius neši
Savo krūtine plačia, galinga,
Pati per audrą susipylusi krantus.
Gali pralaužti juos kada patinka.
.
Saulėtekis tavo nuostabus.
Vakare paskęsta saulė pamažu
Pievas apkloji balta rūko skara.
Ir vėlei nepailstamai vingiuoji.
.
Klausau tavo bangų šniokštimo,
Kalbi kažkokią mįslę neįmintą.
Stebiu per akmenis bangų žaidimą.
Ir stoviu tavo grožio apsvaiginta.
.
Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ
Prie židinio
Židiny linksmai spragsi
Degančios malkos.
Sėdžiu prieš jį viena
Tarytum prieš saulę…
O už lango balta žiema.
Jos grožis šaltas
Nekviečiamas braunas
Į mano pasaulį.
Genu jį šalin! Sakau ,,Netrukdyk
Man kalbėt už išėjusius savo maldas!“
Tačiau jis nuo manęs nesitraukia.
Šnabžda tiesiai į ausį savo tiesas
Ir mano sutikimo nelaukia.
Sako: ,,Žiūrėk! Augo medis miške,
Bet jį nupjovė kažkas
Ir jam lemta dabar greitai plėnimis virsti.
Žmogui skirtas likimas
Yra toks pat,
Kad kiti šiam pasauliui
Galėtų užgimti.”
…………………………….
Židiny linksmai spragsi degančios malkos.
Sėdžiu prieš jį viena
Tarytum prieš saulę…
O už lango balta žiema.
Jos grožis šaltas
Nekviečiamas braunas
Į mano pasaulį.
.
Laima ŽILYTĖ
* * *
Pro langą žvelgiu į mėlį…
Dangaus ir ramybės krantą.
Ledu slidinėja vakaras,
gulbės garsiai kalbasi.
Šviesos atspindžiai tarsi viltys,
žadančios išsipildyti.
Šypsausi, širdy šilta
ir puodely virpančiam.
Glostantis žiemos vakaras
smelkiasi gerumu į širdį.
Dalinuosi tuo atspindžiu
ir linkiu širdims rimti.
.
Zita ZOKAITYTĖ
* * *
Šaltis
Su kuosvarniais medyje
Jie mąsto mąsto ir mąsto
Sako, jie atsimena blogį,
Įsimena žmogų, gatvę
Ir net namo numerį
Įsimena visą pasaulį
Tik nemoka jo pataisyti
Nebent dribtelti ką ant sniego
– —
Kas dar įsimins tą karą
Kai mūsų nebus
Kas rašys memuarus ir užtaisys
Švilpiančias kiaurymes
Per šaltį
Tas bombų duobes
Surankios nuodėgulius
O ir kūnus?
——-
Kitą dieną atšilo
Ir varnos nuskrido
Kažką pasakyti
(Viršelio nuotr – I. Pryvalovos)
