Pasaulis retėja, bet viską užpildo sniegas

,,Varsnos” literatūrinis puslapis

Pasaulis vis retėja.

.

Paskui išeinančius

driekiasi gijos

iš kadais tankaus

gyvybės raštų audinio.

Kaskart siūleliu mažiau.

Taip rašo Irmina Pryvalova. Tik ką vienu siūleliu mažiau liko ir ,,Varsnoje” – šį pasaulį paliko Vitolis Laumakys. Mūsų klubo krikštatėvis, vienas jo įkūrėjų, talentingas ir savitas rašantysis. Tai Jis sugalvojo, kad mūsų klubas vadintųsi ,,Varsna”, o tai ne tik užimamas arti ar dirbti plotas, tai ne tik neapibrėžtas senovinis ilgio matas, bet gali būti ir vaga, net paragrafas. O man kažkodėl dar asociacija su juostos, kažkokio rėžio žėrėjimu. Turbūt ne be reikalo Irminos parašyta ,,gyvybės raštų audinys”.

Tiesa, jau nemažai laiko Vitolis nepriklausė jokiam rajono literatų klubui, tiesiog nenorėjo su niekuo susisaistyti, norėjo būti pats savyje. Tik prieš gerus metus Jis bibliotekoje pristatė savo naują knygą – trijų dalių ,,Toptelėjimus” (publicistika ir poezija). Kad tai originalu, rodo net pats pavadinimas. Knygos pristatymo dieną Jam buvo sukakę 93 metai. Dar buvo ir 94. Bet 95-erių jau nesulaukė. Na, kas gali iš mūsų pasakyti ,,skruosto klavišais rašau”? Nežinau, kaip kitiems, bet man labiausiai trūks Jo šypsenos (per šermenis rodytose nuotraukose jis beveik visur šypsosi), to draugiško pasimojavimo, o ypač – humoro. Pasako kokį žodį, o auditorijos lūpos jau ir prasišiepusios.

O mes gyvenkim. Šitam šaltam ir puikiam laike, kai pabundi, atitrauki užuolaidą, o ten – šerkšnas, dar neprakasti takai ir tuoj tuoj pasirodys saulė. Juk gražiausia, kai dar nieko nevyksta, kai dar tik laukiam.

Z. Z.

.

Irmina PRYVALOVA

Pasaulį pamiršo audėjai?

Pasaulis vis retėja.

.

Paskui išeinančius

driekiasi gijos 

iš kadais tankaus

gyvybės raštų audinio.

Kaskart siūleliu mažiau.

.

Tuščia. Tarpas. Daug tarpų.

.

Peršviečiama drobulė.

Kitoj pusėj – didysis niekas.

Žmogeliai žongliruoja 

ant plonyčio lyno

virš korėto sieto –

tuščios vilties gaudyklės.

.

Pasaulis jau trūkinėja.

.

Dabar jis  

tik kulkų varpomas audeklas,

suirusi marška,

užmesta ant pavargusio

Dievo pečių.

.

Ramutė BECHTEREVA

Įkrito sniegas į akis 

Baltai, baltai iš atmenų 

Iš tos nakties, kol dausos mėtė 

Link ryto sniegą, išeinu 

Ir mindau mišką tarsi klėtį. 

.

Per staktą, lygtai per aslas, –

Vis dedas atmintim ir pėdos 

Į tas, nuo seno įmintas, 

Grįžtu ir vis eilėm aprėdau.

.

Karna parudus po langais, 

Ugnim ant balsvo išsimėčius, 

Einu, einu, suku lankais, 

Gadynėm tautiškai mylėtom. 

.

O snaigės krenta, leidžias vis 

Į purią dieną vos prašvitus.

Įkrito sniegas į akis, 

Pabalo šakos, dvasių mitas. 

.

Rima ATKUCEVIČIENĖ

* * *

Taip švaru.

Mintyse ir toliuose.

Baltas vieškelis tiesiai į dangų.

Ta būties nepakeliama lengvybė…

Apsvaigina akimirkai

Ir sustoja tarsi iškvėptas oras šaltam vaiskume…

Danguje susispietę šalčio kuorai,

Saulės spindulio gręžiami

Byra kąsniais baltais ir leidžiasi oriai

Suvirpėti ant smilgų

Tyla,

Ramybe,

Ilgesiu… neišsakytos nostalgijos akimirka…

Ji sugrįš, galbūt sapnuose

su tais, kurių pasiilgau…

.

Vilma SINICKIENĖ

* * *

Aš pasiilgau nuoširdumo

iš meilės šulinio gilaus

ir tėviškės kvapnaus it žemė dūmo,

tiesos dar žodžio pipiriškai aitraus,

.

aš pasiilgau šypsenos iš prašalaičio,

ji nekainuoja nieko, bet šilta,

tarsi pamilusi tyrai mergaitė,

ji tarsi vyno taurė išpilta,

.

ir delno, kviečiančio apsikabinti,

dar šokio kvepiančioj nakty,

kai akys tarsi žvaigždės spindi,

bet to, ką nori, pasakyti nedrįsti,

.

dar šalto vėjo gūsio pasiilgau,

kai nuo slaptingo jausmo įkaisti,

kai sieloj gera gera, nors ir ilgu,

savų minčių drąsių nesusvaigsti,

.

ir to bėgimo, to bėgimo

lyg skristum kometa kažkur toli,

nesugrąžinsi jo… ir nieks nežino

paruošusi likimo deivė ką uoli…

.

Rasa STANKEVIČIENĖ

***

Tai tiurkaitei nuo Širazo

[…]

Samarkandą ir Bucharą

už gražumą atiduodu.

Hafizas

.

Ankstų rytą

miegodamas

Simonas

plačiai

nusišypsojo.

Tą akimirką

supratau

poetą,

atidavusį

Bucharą ir

Samarkandą –

.

Renata ŠIMANAUSKIENĖ

***

Kai iškrenta sniegas

Toks mėlynas

Kai saulės šypsnys

Dažnai vėlinas

Kai sutemos tyliai

Atsėlina

Surinkusios

Kvapą rudens

Taip tyliai taip tyliai

Susėdam mes

O taurėse vynas

Garuojantis

Ant lūpų jo lašas

Nurieda vos

Lyg meilė lyg kraujas

Ir sieloje

Mes vasaros viltį

Pasėjame

Bet krenta vėl

Sniegas toks mėlynas

Sniege tarsi

Vyną paliejo kas

Sutūpusios prausiasi

Sniegenos

Raudonos lyg vyno

Lašai

.

Marija BOHAREVIČIENĖ

* * *

           
Spalvos, ugnies šiluma,
Šniokščianti Baltijos banga
Užlieja virpančią sielą.
Banga kaip žmogus….
Apgaubia, degina, šildo.
Žmogus – tai paukštis.
Žmogus – tai tiltas.
Žmogus – tai žodis ir balsas.

.

Darius ŠULCAS

* * *

Ką aš matau, tai tik oda,

Porom sudėtos akys,

Rankos…

O iš vidaus upe sraunia

Jausmai tau liejasi

It lankos.

Graži tu,

Šiaip iš pažiūros.

Širdis jaunyste

Ir aistra alsuoja.

Jei neprieičiau…

Kitados. Žinok,

Kad velnias man

Pakišo koją.

.

Nijolė DRANSEIKIENĖ

Mano žiema – tai gyvenimo vingiai

Sapne vis matau –

Jaunystės polėkiai

Atveria praeities duris.

Metai bėga, bėga man žiema,

Esu apgaubta baltu apsiaustu.

Ir vis ašara nubėga.

Snaigės vis dengia žemę,

Mintys sniegynais nulekia –

Neša mano likimą.

Stovi užpustyti medžiai

Per mano užpustytus siaurus takus.

.

Celestina RIMAVIČIENĖ

Upė

Kaip mėgstu Tavo muziką krantų.

Gagena žąsys, gulbės trimituoja.

Medžiai supynę savo žalius lapus,

Rankas ištiesę į Tave alsuoja.

.

Medžių palaikus likusius neši

Savo krūtine plačia, galinga,

Pati per audrą susipylusi krantus.

Gali pralaužti juos kada patinka.

.

Saulėtekis tavo nuostabus.

Vakare paskęsta saulė pamažu

Pievas apkloji balta rūko skara.

Ir vėlei nepailstamai vingiuoji.

.

Klausau tavo bangų šniokštimo,

Kalbi kažkokią mįslę neįmintą.

Stebiu per akmenis bangų žaidimą.

Ir stoviu tavo grožio apsvaiginta.

.

Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ

Prie židinio

Židiny linksmai spragsi

Degančios malkos.

Sėdžiu prieš jį viena

Tarytum prieš saulę…

O už lango balta žiema.

Jos grožis šaltas

Nekviečiamas braunas

Į mano pasaulį.

Genu jį šalin! Sakau ,,Netrukdyk

Man kalbėt už išėjusius savo maldas!“

Tačiau jis nuo manęs nesitraukia.

Šnabžda tiesiai į ausį savo tiesas

Ir mano sutikimo nelaukia.

Sako: ,,Žiūrėk! Augo medis miške,

Bet jį nupjovė kažkas

Ir jam lemta dabar greitai plėnimis virsti.

Žmogui skirtas likimas

Yra toks pat,

Kad kiti šiam pasauliui

Galėtų užgimti.”

…………………………….

Židiny linksmai spragsi degančios malkos.

Sėdžiu prieš jį viena

Tarytum prieš saulę…

O už lango balta žiema.

Jos grožis šaltas

Nekviečiamas braunas

Į mano pasaulį.

.

Laima ŽILYTĖ

* * *

Pro langą žvelgiu į mėlį…

Dangaus ir ramybės krantą.

Ledu slidinėja vakaras,

gulbės garsiai kalbasi.

Šviesos atspindžiai tarsi viltys,

žadančios išsipildyti.

Šypsausi, širdy šilta

ir puodely virpančiam.

Glostantis žiemos vakaras

smelkiasi gerumu į širdį.

Dalinuosi tuo atspindžiu

ir linkiu širdims rimti.

.

Zita ZOKAITYTĖ

* * *

Šaltis

Su kuosvarniais medyje

Jie mąsto mąsto ir mąsto

Sako, jie atsimena blogį,

Įsimena žmogų, gatvę

Ir net namo numerį

Įsimena visą pasaulį

Tik nemoka jo pataisyti

Nebent dribtelti ką ant sniego

– —

Kas dar įsimins tą karą

Kai mūsų nebus

Kas rašys memuarus ir užtaisys

Švilpiančias kiaurymes

Per šaltį

Tas bombų duobes

Surankios nuodėgulius

O ir kūnus?

——-

Kitą dieną atšilo

Ir varnos nuskrido

Kažką pasakyti

(Viršelio nuotr – I. Pryvalovos)