Savo pirmapradį žavesį praradęs, mišku virtęs istorinis Dotnuvos dvaro parkas laukia atgimimo. Kaip jį prikelti naujam gyvenimui, paversti patraukliu traukos objektu, tačiau nepažeisti istorinių vertybių, o jas dar labiau išryškinti? Kėdainių rajone viešėjęs žinomas kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas įsitikinęs – parką reikėtų pertvarkyti taip, kad jam suteiktume dar daugiau funkcionalumo.


Parką praretinti, ar palikti mišką?

Medžiais bei įvairiais krūmynais apaugęs Akademijos parkas jau seniai prarado savo prigimtinį žavesį. Kaip jį sutvarkyti, paversti patrauklesniu, ne vienerius metus diskutuoja Kėdainių rajono savivaldybės atstovai.

Tačiau prieš imantis konkrečių darbų būtinas ilgas pasiruošimas. Nes Dotnuvos dvaro parkas – valstybės saugoma istorinė vertybė, bet kokia intervencija į jo teritoriją turi būti kruopščiai apskaičiuota.

Akademijoje viešėjęs ir su savivaldybės vadovais susitikęs šalyje pripažintas kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas įsitikinęs – istorinį parką būtina prikelti naujam gyvenimui. Jis minėjo turintis viziją, kaip tai padaryti išlaikant praeities paveldo ir dabarties funkcionalumo harmoniją.

Architektas A. Mituzas – vienas garsiausių šalyje kraštovaizdžio kūrėjų. Prieš dešimtmetį jis buvo apdovanotas Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“.

„Šis parkas man puikiai pažįstamas, nes skaitydamas paskaitas Akademijoje reguliariai jį lankydavau. Jau anksčiau būta minčių šį parką praretinti, tačiau tąkart visuomenė sukilo, pasipriešino šiai iniciatyvai“, – „Kėdainių mugei“ pasakojo ne vienerius metus Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungai vadovavęs vilnietis A. Mituzas.

Regis, kol kas vieningos nuomonės, kaip ateityje turėtų atrodyti istorinis parkas, neturi ir vietos bendruomenė. Vieni pasisako už tai, kad būtų išsaugoti visi jame sužėlę medžiai, o kiti tarsi norėtų jo esminės pertvarkos.


Pagrindinė idėja – parką paversti patrauklia ir funkcionalia erdve

Vietos bendruomenei diskutuojant, šalyje žinomas kraštovaizdžio kūrėjas A. Mituzas įsitikinęs – nemažai medžių dvaro parko erdvėse buvo pasodinti visai be reikalo.

„Bėgant metams kaupėsi organinės medžiagos, kurios dabar veikia tarsi dinamitas. Viskas greitai auga, šienauti reikia“, – parko praretinimo idėjos jam sugrąžinant istorinį pavidalą neatsisako A. Mituzas.

Pagrindinė istorinės vietos sutvarkymo vizija – šios erdvės įveiklinimas, funkcionalumo suteikimas.

„Kiekvienas geras dalykas turi turėti savotišką užtaisą – naudojimą. Todėl labai patinka savivaldybės atstovų požiūris, kad šį parką reikia plėsti, sujungti su esamomis ir būsimomis dviračių trasomis.

Gal ir negražu būtų girtis sovietiniu laikotarpiu, tačiau tvarkydami Juknaičius mes visą gyvenvietę, nuo pakraščio iki pakraščio, pertvarkėme. Ne taip, kad padarome vieną plotelį ir tuo džiaugiamės. Todėl manau, jog čia reikia po truputį įsukti patį tvarkymosi principą“, – mintimis dalijosi A. Mituzas.


Parke – istorinės atminties reliktai

Pasak kūrėjo, jis matantis puikią perspektyvą parko atkūrime bendradarbiauti su čia pat įsikūrusia bendrove „Dotnuvos projektai“, tiekiančia ne tik žemės ūkio, bet ir dekoratyviųjų augalų sėklas.

„Situacija su šia vietove yra tokia, jog senovė, praeitis pereina į dabartį, o dabartis – eina į priekį, todėl ir viskas tvarkosi. Kalbant apie dvaro parko rekonstrukciją suteikiant jam daugiau funkcionalumo, čia galėtų būti įkuriami ir lauko teniso aikštynai, kitos aktyvaus laisvalaikio praleidimo erdvės. Manau, jog takų net nereikėtų asfaltuoti, o palikti natūralaus, sutankinto grunto dangą. Tai jau daroma Vakarų Europos šalyse, asfaltas nuimamas tam, kad grįžtume prie natūralumo“, – sakė A. Mituzas.

Dar vienas, itin svarbus, veiksnys – kultūrinio palikimo išsaugojimas bei jo išryškinimas. Tokios istorinės vertybės kaip grafo Genriko Kreico kapas ir paminklas jam, memorialas ištremtiems Lietuvos agronomams, žygio į Klaipėdą dalyviams, nėra tinkamai prižiūrimos, o jas supanti aplinka – nesutvarkyta.

„Esama idėjų šiame parke įamžinti Akademijoje dirbusių iškilių šalies mokslininkų atminimą. Tai iš tiesų puiki mintis“, – reziumavo A. Mituzas.


Dotnuvos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Tuo metu dvaro valdytojai buvo Izakauskiai. XVII a. dvaras priklausė Mlečkams ir Bžostovskiams. XVIII a. Dotnuvos dvaro valdymą iš Ščitauskų perėmus Chrapovickiams, dvaras gerokai pasikeitė: pastatyti visiškai nauji prabangūs rūmai bei ūkiniai pastatai.

1924 metais Dotnuvos dvare įsteigta Žemės ūkio akademija, tad dvarvietė ilgainiui imta vadinti Akademija. Kaip ir Terespolio dvaro parkas, Dotnuvos dvaro parkas laikomas vienu turtingiausių pagal savo dendrologinę vertę Lietuvoje.


XIX a. pradžioje dvaras ypač suklestėjo: užveistas geometrinio tipo parkas (grafo Gendriko Kreico iniciatyva), atidarytas baldų fabrikas, kuriame dirbo kviestiniai amatininkai.


Prasidėjus 1863 m. sukilimui caro valdžia dvarą konfiskavo, todėl pastarojo šeimininkai dažnai keitėsi. Tarpukario metais šie rūmai priklausė įvairioms mokslo įstaigoms.


1919 m. Dotnuvoje atidaryta žemės ir miškų ūkio mokykla, vėliau pavadinta Dotnuvos žemės ūkio technikumu, kuris 1924 m. reorganizuotas į Dotnuvos žemės ūkio akademiją (1947 m. perkelta į Kauną).


1956 m. Dotnuvoje įsteigtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutas (nuo 1990 m. Lietuvos žemdirbystės institutas).
1958 m. Dotnuvos dvaro parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. – respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 1959 m. buvusiam Dotnuvos dvarui suteiktas Akademijos pavadinimas.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.