Teksto autorius Andrius Užkalnis

Tie, kas skaito mano tekstus apie maistą, jau gerai žino, kad turiu griežtą požiūrį į sveikus ir nesveikus produktus.
Aš jums pasakysiu, kaip sakiau anksčiau, kad nėra nesveikų ir sveikų produktų (išskyrus, galbūt, alyvpalmių aliejų, dar kitaip vadinamą palmių aliejumi, kuris apskritai yra ne maisto, o geležinkeliečių tepalams skirtas produktas, kurį geriausia tepti ant vagonų ašių; tai, kad jis vis dar naudojamas maistui net ir Europos Sąjungoje, yra nesuprantama), o yra sveikas ir nesveikas maitinimasis, protingi ir neprotingi kiekiai, balansuota ir nesubalansuota mityba, ir šiuos dalykus gali kiekvienas lengvai pats nusistatyti, jei turi bent truputį nuovokos.

Žinoma, jeigu turite kažkokių abejonių, ar protingai maitinatės, paklauskite gydytojo, kuris jums duos kelis bazinius patarimus, kaip subalansuoti daržoves, mėsą, pieno produktus ir kepinius (pastarųjų tai daug valgyti nereikia, nebent esate Prancūzijoje, kur dabar esu aš ir iš kur rašau šias eilutes, kur kepiniai, visi chrososentai ir krusasantai, pan-o-šokola bandelės ir briošės tokio skanumo, kad turiu kasdien keturias valandas vaikščioti, kad sudegtų visos nuodėmingos kalorijos, bet net ir čia galima juk elgtis protingai, ar jūs taip nemanote?), ir viskas bus gerai. Taisyklingas maitinimasis yra labai lengvas dalykas, jei prisiminsite vieną dalyką: valgyti tik tiek, kiek norisi, ir tik iki tada, kai pajuntate sotumą, ir valgant negalvoti apie nieką, tik apie maistą, ir neskaityti ir nežiūrėti televizoriaus valgant.

Be to, dar yra ir toks dalykas, kaip fizinis aktyvumas. Sudeginamų kalorijų skaičius neturi būti mažesnis negu suvartojamų kalorijų skaičius, ir štai jums visų mitybos problemų sprendimas gyvenime, jei esate iš esmės sveikas žmogus (žinoma, aš ne medikas, bet niekada ir nesakiau, kad toks esu).

Pastebėkite, aš niekur nepaminėjau, kad negalima valgyti majonezo, kuris yra, paskaičius kai kurių laisvai pasisamdžiusių ir be jokios atsakomybės miglas pučiančių dietologų įžvalgas, didžiausias siaubas iš visų siaubų, koks tik gali būti ant jūsų stalo. Aš negaliu leisti, kad šis keikimas toliau tęstųsi. Esu dabar Prancūzijoje, kur majonezas ir jo išvestiniai padažai (pavyzdžiui, su česnakais – ajoli) yra neatimama virtuvės ir gastronomijos dalis ir niekam į galvą neateina jo niekinti ir versti keiksmažodžiu, kaip daro Lietuvoje tie, kas pavertė maisto bauginimą industrija.

Žmogui, kuris elgiasi ir maitinasi protingai, nėra majonezo, kaip problemos: ji kyla tik tam, kas ieško kaltininko savo nesveikam gyvenimui.

Esu ne kartą ir ne du rašęs apie tai, kad nėra nieko neteisingesnio, negu majonezo demonizavimas. Vienas klasikinių padažų, prancūzų virtuvės (ir nacionalinės, ir regioninės) atrama, pasaulio išradimas, papuošęs ir pagardinęs šimtus milijonų stalų visame pasaulyje, ir jį paversti skonio priešu yra tas pats, kas atsisakyti sviesto, vandens ar grietinės. Majonezas yra mūsų draugas, mūsų skonio džiaugsmas ir yra tai, kas skiria blankią virtuvę nuo sodrios. O kai dėl sveikatos, čia viską sprendžia saikas ir protingas vartojimas. Žmogui, kuris elgiasi ir maitinasi protingai, nėra majonezo, kaip problemos: ji kyla tik tam, kas ieško kaltininko savo nesveikam gyvenimui.

O dar majonezas yra geriausias Velykų draugas. Ne bet koks: aš siūlau (primygtinai) Daumantų majonezą, kurį esu Velykoms vežęsis net į Ameriką (tais laimingesniais laikais, kai galima buvo smarkiau keliauti, visokių dalykų prisigalvodavau; mudu buvome Los Andžele, o Velykas šventėme pas draugus Minesotoje, ir Daumantų majonezas keliavo su mumis). Daumantai yra laisvos Lietuvos majonezo krikštatėviai, vis gerinantys ir įvairinantys savo gaminius, kad Velykos (ir ne tik jos) galėtų būti kasmet vis geresnės. Padažai ir pagardai yra tam, kad skonio būtų daugiau, ir niekas to nedaro geriau negu Daumantai.

Taigi štai Velykos. Velykos – tai kiaušiniai, o majonezas yra unikalus tuo, kad yra ir iš kiaušinių, ir patiekiamas prie kiaušinių – skonių harmonija yra ryški, nunešanti į vaikystę. Ar jums nieko nesako Velykų rytą jau nuluptas kietai virtas margutis su šaukšteliu majonezo? Atsimenu, vaikystėje kažkokiame žurnale iš Vakarų, rodos, iš Prancūzijos, mačiau nuotrauką, kuri mane paveikė visam likusiam gyvenimui, ten buvo per pusę perpjautas virtas kiaušinis geltonu, o gal net oranžiniu, tryniu ir šaukštas majonezo: apie tai rašydamas, užsimaniau jau dabar tos labai paprastos vaikystės svajonės.

Daumantai yra laisvos Lietuvos majonezo krikštatėviai, vis gerinantys ir įvairinantys savo gaminius, kad Velykos (ir ne tik jos) galėtų būti kasmet vis geresnės.

Žinoma, būna geras majonezas ir ne toks geras, ir todėl renkuosi būtent Daumantų produkciją, kuri yra lyg rankų darbo: atkreipkite dėmesį, kad jame nėra konservantų, ir todėl toks trumpas galiojimo laikas (ne iš tų prekių, kurias galima statyti ant lango ir ilgai, ilgai laikyti, ir joms nieko neatsitinka), kas yra privalumas, kaip yra privalumas ūkininkų turgelyje pirktos daržovės, kurias reikia suvalgyti per kelias dienas, kaip yra privalumas viskas, kas gyvena natūralų gyvenimą ir turi savo trumpą žydėjimo laiką: mano mėgstami japonai visada vertina dalykus, kurie trunka neilgai ir kuriuos nusineša laikas, pavyzdžiui, žydinčias slyvas ir vyšnias Tokijo parke, kuriomis grožėtis atvyksta tūkstančiai žmonių.

Beje, tie patys japonai dievina majonezą, kurį naudoja jau daug dešimtmečių, kurio yra ir sušiuose, ir daugelyje japonų virtuvės patiekalų, ir niekas – pakartosiu – niekas Japonijoje neskambino varpais apie majonezo pavojus, nes tokių nėra.

Aš per Velykas (na, ir prieš jas, ir po jų) atsidarysiu Daumantų majonezo, linkiu ir jums. Gero pavasario.

Panašios naujienos