Ukrainietės Liza ir Irina: „Teko važiuoti per minų lauką“

„Rusai sako, kad atėjo mūsų išvaduoti. Nuo ko? Nuo ramaus gyvenimo, nuo vyrų?“ – klausia Kėdainiuose jau daugiau nei savaitę gyvenančios dvi ukrainietės. Irina ir Liza su keturiais vaikais įsikūrė vieno kambario bute Chemikų gatvėje. Nors vietos – mažai, tačiau moterims svarbu tai, kad apskritai turi kur gyventi. Pagaliau – virš Lietuvos dangaus nešaudo, o vaikų miegas pagaliau tapo ramus. Savo namus moterims neatlygintinai užleido viena kėdainietė, iki šiol šį būstą nuomojusi.

Ir Irina, ir Liza yra iš Melitopolio – miesto, kuris yra Kėdainių savivaldybės partneris. Prieš daugiau nei mėnesį okupantai pagrobė šio miesto merą, vėliau jis buvo išlaisvintas. Tačiau, pasak pašnekovių, pagrobtų žmonių čia yra ir daugiau. „Mums tiesiog pasisekė“, – sako Irina.

Moterų vyrai likę Ukrainoje, o Irina ir Liza į Lietuvą atvažiavo su vaikais. Irinos dukteriai Angelinai 10 metų, sūnui Jevgenijui – 13, Lizos dukrai Karinai – 8 metai, o sūnui Rostislavui – 12. Abi moterys Ukrainoje dirbo, čia mokėsi jų vaikai, čia šeimos kūrė savo ateitį, kurios dabar neliko.

Tai ne karas, tai – genocidas

Lizos vyras yra Irinos brolis, abi šeimos gyveno greta. Pats Melitopolis, sako moterys, yra kažkuo panašus į Kėdainius, gal kiek didesnis. Teisingiau – ne yra, o buvo. Dabar miestas – okupuotas.

Lietuvą prieglobsčio šalimi moterys pasirinko dėl to, kad Irina čia jau yra buvusi. Prieš pandemiją ji trumpam buvo atvykusi į Kėdainius ir dirbo, turi kelis pažįstamus.

Iš Melitopolio moterys apsisprendė išvykti tada, kai visai greta jų nugriaudėjo sprogimas – pirma kartą taip arti. Tiesa, kai Rusija užpuolė Ukrainą, žmonės netikėjo, kad ši agresija peržengs visas žmogiškumo ribas, kad karo taisyklių – nebus ir aukomis taps civiliai žmonės, žus vaikai.

„Rusai dabar nekenčia ukrainiečių. Jiems tiek išplautos smegenys, kad mums sako: mes atvažiavome, jus išvadavome. Išvadavote nuo ko? Nuo vyrų, nuo darbo, nuo ramaus gyvenimo, nuo medikamentų?“ – kalbėjo Liza.

„Tai ne karas, tai ukrainiečių tautos genocidas. Niekas negalvojo, kad taip bus, kad teks palikti savo namus. Atrodo, kad tai – kaip filmas. Žiūri ir negali patikėti tuo, kas vyksta. Dabar kalbu, prisimenu, o atrodo, kad pasakoju sapną. Kokie vargšai tie žmonės, kurie dabar yra įkalinti Mariupolyje“, – kalbėjo Irina.

Kaip atsakyti vaikams, kodėl šaudo?

Pirmuosius karo garsus moterys pasakojo išgirdusios naktį, kai pabudo nuo kažkur nuaidėjusio sprogimo: „Bet tada pagalvojau, kad maža kas galėjo sprogti“. Irinos ir Lizos šeimos gyveno šalia oro uosto, o kaip tik iš jo ir buvo šaudoma. Netrukus paaiškėjo, kad sprogimas nebuvo atsitiktinis, ir kad nuo šiol šūviai taps naująja Ukrainos realybe.

„Pasiėmėme vaikus ir išvažiavome į kaimą, apie 18 kilometrų nuo miesto. Ten gyvena vyro tėvai. Penkias dienas kartu su vaikais prasėdėjome rūsyje, o paskui grįžome į miestą. Miesto pakraščiuose – susprogdinti namai. Sprogimai nesiliovė ir oro uoste, kur rusai įsirengė savo bazę, jie girdėjosi beveik kasdien“, – pasakojo ukrainietės.

Karas paliko žymes ir vaikams. Kaip sako moterys, vaikai išgyveno baimę, pabusdavo naktimis. „Vaikai klausia, kas vyksta. Šaudo. Kodėl šaudo? Ir ką atsakyti į tokį vaikų klausimą? Kodėl jie šaudo į žmones? Todėl, kad vienas beprotis, sėdintis Rusijos bunkeryje, sugalvojo žudyti žmones?“ – kalbėjo Liza.

Jei būtų likusios, moterims nerimą kėlė ir tai, kad buvo nurodymas nuo balandžio 1-osios vaikus leisti į mokyklas: „Nė vienas normalus tėvas karo metu neleis vaikų į mokyklą.“

Vaizdas važiuojant – kraupus

„Dūmai, sudegusios mašinos, sudeginti ir nuo kelio į šalikelę patraukti tankai, nesprogusios minos. Teko važiuoti tiesiog per minų laukus. Buvo tikrai labai baisu“, – pasakojo Irina.

Kovo 22-ąją miestą sudrebino itin stiprūs sprogimai. Raketa nukrito mieste, netoli jų namų – sudegė netoliese buvęs namas, degė automobiliai.

„To namo gyventojams tiesiog pasisekė, kad jų tąsyk nebuvo namuose, nes visi būtų žuvę. Tačiau po šio sprogimo mes nutarėme, kad išvyksime. Susiruošėme, atvažiavome į tą vietą, iš kur turėjo išvykti humanitarinis žmones vežantis autobusas. Tačiau jis neatvažiavo. Vėl teko grįžti namo. Pasakė, kad atvažiuotume po dienos. Tačiau ir kitą dieną autobuso nebuvo“, – pasakojo ukrainietės.

Todėl iš Melitopolio abi moteris automobiliu išvežė Irinos vyras. Tikslas buvo pasiekti Zaporožę. „Mes paklausėme, ar galime važiuoti savo automobiliu, paskui visą koloną. Vaizdas važiuojant – kraupus. Dūmai, sudegusios mašinos, sudeginti ir nuo kelio į šalikelę patraukti tankai, nesprogusios minos. Teko važiuoti tiesiog per minų laukus. Buvo tikrai labai baisu. Pakeliui teko stoti ir laukti, kol baigsis šaudymai.“

Lietuvą pasiekė humanitariniu autobusu

Pasiekus Zaporožę tolimesnis tikslas buvo Lvivas. Iki jo moterys su vaikais važiavo traukiniu. Pasak Irinos, per dieną iš Zaporožės geležinkelio stoties išvyksta keli traukiniai, ir visi jie buvo pilni nuo karo bėgančių žmonių.

„Naktį važiuojant traukinys staiga sustojo. Pabudome – aplinkui tyla, tamsu. Traukinys – stovi. Net pagalvojome, kad mūsų vagoną pametė. Bet pasirodė, kad buvo laukiama, kol baigsis susišaudymai. Beje, traukinys gerokai vėlavo. Kaip paaiškėjo vėliau, tas, kuriuo turėjome važiuoti, buvo apšaudytas, todėl atvažiavo kitas. Mums iš esmės pasisekė“, – kalbėjo moterys.

Iš Lvivo moterys pasiekė Lenkijos pasienį, o čia atsitiktinai susipažino su žmonėmis, kurie humanitariniu autobusu važiavo į Lietuvą. Su jais ir atvyko į Lietuvą.

Vyrą sustabdė rusų kariai

Ilgą laiką moterims nepavyko susisiekti su Ukrainoje likusiais vyrais – Melitopolyje neveikė mobilusis ryšis. Kai susisiekė, paaiškėjo, kad Irinos vyrui, nuvežus jas iki Zaporožės, kilo problemų grįžtant namo.

„Blokpostuose kariškiai iš jo norėjo atimti mašiną, telefonus. Šiaip ne taip susitarė, nors jau prieš jo akis užtaisinėjo ginklą. Viskas dėl to, kad vyro telefone rado filmuotą video, kurį jam buvo atsiuntęs pažįstamas. Vyras jį buvo ištrynęs, tačiau kariškiai tikrino net tai, kas buvo ištrintų dokumentų aplanke. Galiausiai vyrui pavyko įrodyti, kad tai – ne jo filmuota medžiaga. Paleido“, – pasakojo Irina.

Dabar, sako moterys, išvažiuoti iš Melitopolio daug sunkiau – žmonės nėra išleidžiami, nes jie rusų kariams yra gyvasis skydas. Ukrainoje likę Irinos ir Lizos vyrai pasakojo, kad čia ir toliau vyksta apšaudymai, 2–3 kartus per savaitę: „Iš mūsų miesto į kažkur kitur šaudo. Žmonės jau išmoko suprasti, kada bus šaudoma.“

Trūksta būtinųjų prekių

Irina ir Liza pasakojo, kad daug ukrainiečių Rusijoje turi pažįstamų, artimųjų. Ne išimtis – ir jos. „Rusai dabar nekenčia ukrainiečių. Jiems tiek išplautos smegenys, kad mums sako: mes atvažiavome, jus išvadavome. Išvadavote nuo ko? Nuo vyrų, nuo darbo, nuo ramaus gyvenimo, nuo medikamentų?“ – kalbėjo Liza.

Abi moterys jau susirado darbą Kėdainiuose ir dirbti pradės kitą savaitę. Darbas joms – būtinas, nes į Lietuvą atvyko turėdamos tik apie šimtą eurų.

Rusams okupavus Melitopolį mieste greitai pradėjo trūkti maisto, vaistų. Juodą darbą padarė ir marodieriai, kurie karo pradžioje išplėšė maisto prekių parduotuves, vaistines, o vėliau maistą bei medikamentus pardavinėjo keletą kartų brangiau.

„Ir žmonės pirko, už paskutinius pinigus. O ką daryti? Ypač, kai reikia vaistų. Mano pačios mama po insulto, yra nemažai žmonių, kuriems kasdien reikia vaistų nuo kraujospūdžio. Jų nėra, ir žmonės miršta. Prašiau, kad mamai vaistų parvežtų iš Zaporožės. Ir žmogus vežė, rizikuodamas savo gyvybe“, – kalbėjo Liza.

Moterys sako nežinančios, kiek iš tikrųjų žmonių karo metu jau žuvo, mat viešojoje erdvėje ne kartą kalbėta apie tai, kad tiksli karo aukų statistika paaiškės gerokai vėliau.

Pasak Irinos ir Lizos, nemažai ukrainiečių ir viso pasaulio žmonių karo akivaizdoje pakeitė nuomonę apie Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį: „Galvojome, kad klounas, bet dabar aišku, kad rimtas vyras, kuris nebijo prisiimti atsakomybės už savo šalį.“

Gyvenimą kurs Kėdainiuose

Panašu, kad artimiausiu metu Irinai ir Lizai savo gyvenimą teks kurti Kėdainiuose, o kada bus galimybė grįžti į Ukrainą – nežinia. Kaip ir nežinia, kiek laiko dar tęsis karas. Net ir jam pasibaigus, pergalę pasiekus Ukrainai, šią šalį teks kurti iš naujo – atstatyti sugriautus miestus, mokyklas, ligonines, namus.

Abi moterys jau susirado darbą Kėdainiuose ir dirbti pradės kitą savaitę. Darbas joms – būtinas, nes į Lietuvą atvyko turėdamos tik apie šimtą eurų.

Irinos ir Lizos vaikai jau pradėjo lankyti mokyklą Kėdainiuose. Tiesa, bendrauti joje neretai tenka padedant internetiniam vertėjui: „Tačiau kai kurie vaikai bendrauja ir rusiškai. Gal išmokę iš tėvų, o gal kalbą pramoko žiūrėdami animacinius filmukus? Džiugu, kad geri mokytojai, kad vaikai buvo priimti nuoširdžiai, maloniai. Aplinkui – daug gerų žmonių.“

Titulinė nuotrauka: Irina ir Liza su vaikais į Kėdainius atvažiavo daugiau nei prieš savaitę. (R. Valionio nuotraukos)