Search
Pradžia

Labai seniai, didelės girios pagiryje gyveno vienas nebejaunas, penktoj dešimty, vyras, vardu Jonas. Jis buvo jautrus, doras, visus užtardavo, o kadangi pats iš pat mažumėlės buvo našlaitis, tai labai užtardavo ir užjausdavo našlaičius. Jaunas būdamas, jis ne kartą ėjo ieškoti paparčio žiedo. Jis kalbėdavo, kad, suradęs paparčio žiedą, globotų našlaičius ir senelius, neleistų jų vežti į mišką mirti.

Anapus girios Jonas turėjo jaunystės draugą. Jo draugas buvo daugiau nusenęs ir taip pat vardu Jonas. Tas našlaitis Jonas Joninių išvakarėse išėjo per girią aplankyti savo draugo. Du jaunystės draugai pasibuvo, pasikalbėjo. Pavakary našlaitis Jonas atsisveikino savo draugą ir išėjo. Jam per girią einant, sutemo. Eina eina, eina eina ir nebegali iš girios išeiti: mato – paklydo. Klaidžioja klaidžioja ir neberanda kelio, nebegali sugrįžti į savo namus. Jam baisu, kad jis naktį girioje vienas; gali žvėrys užpulti… O ir taip vienam neramu. Staiga jis atsiminė, kad šioji naktis – Joninių naktis. Kas nors naktį ateis paparčio žiedo ieškoti. Jam jau ne taip nyku viena girioje, ir nusiraminęs eina giria. Jam beeinant ir užkrito už vyžos paparčio žiedas. Jis dar nežino, kad tą žiedą nešasi tarp vyžos karnų.

Staiga jis pasijuto viską žinąs, suprato, kad turi paparčio žiedą. Jonas tuoj atsigodo, kur į namus kelias, ir pargrįžo namo. Jau jis žino, kad žiedas vyžoje ir katroje vyžoje. Jonas nusiauna vyžą ir paima žiedą. Žiūri – paparčio žiedas nedideliukas, tik žėri žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Jonas dabar galvoja, kur paslėpti paparčio žiedą, kad jo nepamestų, kad kas nepaimtų.

Jis jau žino, kad vienas žmogus galvoja: „Kad žinočiau, kas turi paparčio žiedą – pavogčiau.“ Kurgi dabar žiedą padėti? – ir jau žino kur. Jonas peiliuku įpjauna kairę ranką ir sau po oda paslepia žiedą. Žaizda tuoj užgijo.

Dabar Jonas tapo turtingas. Jis sužinodavo, kur turtai paslėpti, juos , juos pasiimdavo ir išdalindavo našlaičiams ir seneliams. Visiems buvo gera gyventi, kol Jonas gyveno. Tačiau Jonas jau paseno, ruošėsi mirti. Jo artimieji prašė jiems palikti paparčio žiedą. Bet juk jis žiedo kitiems nebegalėjo atiduoti. Kai jis mirė, tai nuo tos dienos ir paparčio žiedo galia prapuolė. Dabar ieško kiti. Tačiau nuo ano karto, kai Jonas turėjo paparčio žiedą ir globojo senelius, jau niekas senelių nebeveža miškan numirti.

Elvyra Glemžaitė Dulaitienė: „Kupiškėnų senovė“. VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA, VILNIUS, 1958

…………

Jonìnės  – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis.

Lietuviški Joninių papročiai susiję su žemės ūkiu, jais siekta apsaugoti derlių, dėl to per šventę buvo maudomasi, žoliaujama ir kupoliaujama, kūrenami laužai.

Taip pat paplitęs vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per ugnį.

Sukrikščionintose apeigose kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės.

Tarpukario Lietuvoje didelės Joninių šventės, kur atvažiuodavo žmonės net iš Kauno, vykdavo ant Rambyno kalno.

Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“.

Kadangi Joninės – šv. Jono diena, dabar yra paplitęs paprotys birželio 24 d. sveikinti Jonus ir Janinas. Jie neretai puošiami vainikais.

Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. Rytų slavų tradicijoje siejama su Kupala, anglosaksų kraštuose vadinama Midsummer, vokiškuose – Mittsommerfest.