Augau ant Nevėžio krantų. Vaikystėje daug pramogaudavom prie vandens. Nuo geležinkelio tilto arba nuo kairiojo Nevėžio intako Kraujupės iki pat tos vietos, kur Sodų gatvė remiasi į Nevėžį, abiejuose Nevėžio krantuose būreliais glaudėsi valtelės.


Tokie būreliai būdavo ties Dotnuvėlės žiotimis, ties Smilgos žiotimis (turiu galvoje maždaug iki 1959 m. pakeičiant Smilgos įtekėjimą), priešingame krante valtelių stovėdavo ties Varupio (Varlupio) žiotimis, kur buvo brasta per Nevėžį, o ypač prie tilto, kur prieš karą būdavo žuvies turgūs, kur žydai ant tilto rinkdavosi tiesiai iš valčių pirkti žuvies (ant tilto jie rinkdavosi ir „gojų“ supratimu, „nuodėmių skandinti“).

Išnyko šie papročiai, tiltas ir gyventojai pasikeitė. Valčių grupelės būdavo ir ties Leonavičių sodyba Kauno gatvėje (sodyba buvo tarp gatvės ir Nevėžio). Beje, čia prieš karą buvo galima išsinuomoti valčių, o už posūkio, už šiandieninės užtvankos, buvo didžiausia valčių sankaupa.

Valtys buvo gaminamos pagal poreikį – žvejybai, krovinių gabenimui, pramogoms.


Kėdainietiškos buvo kitokios

Kėdainietiškos valtys buvo kitokios nei ežeruose ar srauniose upėse. Kitoks buvo ir irklavimo būdas. Irkluodavo vienu irklu, maždaug pusantro metro ilgio, su skersinuku viršuje, kaip medinkočio kastuvo. Irkluodavo panašiai kaip kanoją, tik sėdėdavo, o ne klūpėdavo.

Pačios valtys buvo gaminamos iš lentų, bet iš trijų lentų dugnas ir bortai, abiem po vieną lentą, abu valties galai smaili, tačiau galinis šiek tiek platesnis, kad būtų patogiau sėdėti ir irkluoti. Priekyje būdavo dar ir grandinė, tvirtai pritvirtinta prie varžto. Kitą grandinės galą rišdavo prie kranto.

Valties dugnas gražiai išlenktas ir plaukiant vienam, valties priekis iškildavo iš vandens. Viduryje valties buvo atitvertas skirsnis. Jis buvo su dangčiu ir skyle dugne, užkemšama kaiščiu. Španhautai būdavo natūralaus kampu išaugusių medžių. Lentos gražiai išlenktos ir kruopščiai suleistos. Tai ir visas valties aprašas.


Gaminamos pagal poreikį

Valtys buvo gaminamos pagal poreikį – žvejybai, krovinių gabenimui, pramogoms. Žvejybai būdavo su minėtu skyreliu – sugautai žuviai laikyti vandenyje. Žuvis gaudoma iš valties meškere, blizge arba velkant blizgę – blizgė vandeny, o valas praveriamas ant ausies ir įsikandamas dantimis arba praveriamas per kojos pirštą (su batais gi nemeškeriojo). Jei tik blizgę kabindavo – pirmas signalas į ausį, ir žvejys žinojo, ką toliau daryti.

Žinantys sugaudavo didelių žuvų. Prieš karą žvejoti galėjai tik prie savo išpirkto kranto. Pramogoms skirtos valtys buvo be „žuvų sandėlio“, bet su skersiniais suoleliais. Tos valtys būdavo žymiai didesnės, galėdavo plaukti
3–4 žmonės. Tomis valtimis plaukdavo romantiškiems pasiplaukiojimams, iškyloms. Berniukai lenktyniaudavo, rengdavo valčių mūšius, skandindavo kaip piratai.

Plaukdavo su ožkomis

Mes vaikystėje naudojomės valtimi ir žvejybai, ir transportui. Teta laikė vieną arba dvi ožkas. Susitardavo su kaimynu Keruliu, kuris turėjo penkias ožkas. Jis irkluodavo, o mes dviese, vaikiščiai dar su dviračiu lygūs, plaukdavome su ožkomis jų ganyti.

Ožkos stovėdavo valtyje kaip iš faneros išpjautos, o kaimynas ritmingai yrėsi tai iš vieno, tai iš kito šono su irklu, bet nesiekdamas dugno, ne taip, kaip irkluodavo Nemuno žvejai su ilgais, maždaug trijų metrų ilgio, kaustytu galu irklais, dažnai atsiremiant į dugną.

Ne vienas kėdainietis pats mokėjo pasidaryti valtį.


Kiekvienam savo reikalai

Kėdainių valčių irklai neilgi, nes daugumoje vietų net trijų metrų ilgio irklo neužtektų pasiekti dugną. Leisdavomės pasroviui iki pat Obelės žiočių. Ten buvo susidariusi sala ir ji apaugusi aukštais krūmais. Joje augdavo ir raudonų, ir baltų serbentų. Ožkos užsiimdavo krūmais, o mes – serbentais.

Ožkos krūmus ėsdavo labiau nei dobilus. Tą nekart patyrėm, kai ožkoms paduodavo iš kaimo atvažiavę gero pašaro dobilų, o mes duodavom šluotelę, surištą iš krūmų. Ožkos pirmenybę atiduodavo krūmams. Mūsų pareiga buvo ganyti ožkas ir ruošti šluoteles žiemai. Per visą dieną prilauždavom kupiną valtį tų šluotų, virš borto būdavo gal metras. Grįžtant nei mums, nei ožkoms vietos valtyje nebebūdavo.


Raguotosios – puikios plaukikės

Vat nuo šio momento prasidėdavo tikrasis ganymas. Per Obels atšaką lengvai pervesdavom ožkas ir jos noriai braukdavo namo, tačiau kairiajam krante buvo daržų ir mūsų uždavinys buvo ginti jas taip, kad nė viena į sodą ar daržą neįpultų. Kaimynas ramiai mosuodavo irklu ir lėtai, kad ir prieš lėtą Nevėžio srovę, judėdavo į priekį.

Mums su ožkomis reikėjo dar įveikti pora senvagių, sąsiauriais, kad ir negiliais, bet besijungiančias su vaga. Prieidavom tą vietą, iš kurios išplaukėm, t.y. Sodų gatvę, atsirėmusią į Nevėžį. Ožkos puikios plaukikės, bet bevelydavo palaukti, kol kaimynas atirkluos, iškraus krovinį ir ožkas parplukdys valtimi į kitą, namų, krantą. Į namus ožkos pačios parbėgdavo, o mums tekdavo ryšulius krauti ant dviračio ir parvežti namo.

Gelbėdavo per potvynius

Valtys labai reikalingos tapdavo potvynių metu. Ir ne tik perplaukti skersai upę iš vieno kranto į kitą pas kaimyną ir atgal.

Bet labiausiai, kai užtvindydavo vanduo Skongalį, Jarašiaus pievas, Telegos kūdrą, senvagę ties Jarašiaus ūkiu, Josvainių gatvę Odų fabriko pusėje. Reikėdavo gelbėti mantą – prikraudavo valtis ir veždavo pas gimines ar pažįstamus į aukštesnes vietas.

Minėtose gatvėse vanduo dažnai pakildavo iki pusės langų ir jau neužtekdavo susidėti daiktus tik ant stalo. Net ledonešyje kėdainiečiai vikriai plaukiodavo tarp lyčių.

Kartą teko matyti, kaip pasistatęs skersai nedickos valties spintą, kaip ekvilibristas irklavo kėdainietis iš Šėtos gatvės ties šiandienine mokykla į Senamiestį. Valtys atplaukdavo į Rotušės aikštę, į Radvilų gatvę. Smilgos vanduo pasiekdavo Šviesiausią gimnaziją, net cerkvę.

Prie upės laiką leido vaikai su tėvais.


Kokių tik nebuvo

Kėdainietiškos valtys nebuvo varčios, jeigu išlenktos reikiamai. Tuo tarpu, jei valties bortai per statūs, tai tokia valtis buvo vartesnė nei kitos.

Nevėžy dar buvo ir skobtinių valčių. Paskutinę skobtinę valtį mačiau apie 1955 metus ant kranto ties Smilgos žiotimis. Su ja plaukti buvo tikras menas, didesnis nei važiuoti dviračiu.

Atsirasdavo po karo ir kitokių valčių – didelių dviirklių, bet mano amžininkai į jas žiūrėjo su nepasitikėjimu ir jos kažkaip neprigydavo. Jos buvo sunkios, nerangios, jei vandens prisisems, neišversi ant kranto.

Mokėjo pasidaryti ne vienas

Aprašytas valtis mokėjo pasidaryti ne vienas kėdainietis. Prisimenu, vienas kaimynas darė nemažą valtį. Kažkam parūpo, kodėl tokia didelė. Kaimynas pajuokavo, kad į Švediją plauks.

Ne visi juokus supranta, ir kaimynas išplaukė – tik ne į Švediją, bet į Sibirą …

Eligijus Juvencijus Morkūnas

About The Author

Related Posts

2 komentarai

  1. Lionius

    Puikus straipsnis. Galetu ir dabar pramogine laivyba buti atgaivinta su tokiom valtim kaip seniau. Manau norinciu pasiplaukiot vasaros sezonu nuo senamiescio iki uztvankos tikrai atsirastu ne vienas ir ne du. Kada nors tas tikrai ivyks, bet tikrai ne su dabartine miesto valdzia.

    Atsakyti
    • Taigi

      Kad tokios “smulkmenos”, kur negali kažkam byrėti gausus pelnas, valdžios nevilioja.Tą parodė jau vytinės “Vėtra” problema .

      Atsakyti

Leave a Reply to Taigi Cancel Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.