Laura Savickaitė: „Miestas ir jo žmonės”

Projektas: „Kūrybinio rašymo savaitė su rašytoju bibliotekoje“ (I)

Nusišluosčiau ašaras ir pasibeldusi įbėgau į kabinetą. Taip apsidžiaugiau, kad turiu bent vieną žmogų, su kuriuo galiu pasikalbėti.

Kėdainių kraštas nusiaubtas sunkios, nepaaiškinamos ir nežinomos ligos. Rodos, ją maru praminė. Niekas iš tikrųjų nesuprato, kas tai per liga, nežinojo, kaip ją gydyti, tačiau suprato viena – ji baisi ir negailestinga.

Pamenu dar prieš keletą metų gausią pirklių ir svečių Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštę.

Kartais dar pati pamąstau, koks gyvenimas tada geras buvo. Vaikų juokas aidėjo miesto gatvėse, Kėdainių senamiestis kiekvieną rytą kvepėjo kava, o miestiečius pamatyti galėjai visur – gamta besigrožinčius miesto parke, grojančius, dainuojančius, ar net šokančius Rinkos aikštėje, o gal – besigrožinčius krašto vaizdais savo kiemuose.

Tomis dienomis ir aš gėrėjausi gimtuoju kraštu. Žmonių buvo daug, bet mes visi – kaip šeima, vienas kitą pažinome, šypsodavomės, sveikindavomės.

Dabar viskas kitaip – gatvėse žmonių ir su žiburiu nerasi.

Miestas pilnas, tiesa, ne vaikų juoko ar kasdienio šurmulio, o tylos. Mirtinos tylos. Žmonės nebendrauja, nevaikšto miesto gatvėmis, visi sėdi namuose.

Jei ir pamatysi žmogų – tai tik ligotą, sėdintį prie lango, svajojantį apie praeitį ir šviesų rytojų. Tik jo tamsiose akyse įžvelgsi skausmą ir liūdesį.

Šiomis dienomis ir aš sėdėdavau svajinga, bet liūdna – prie lango. Galvodavau, kur ši liga mus nuves. Koks bus rytojus? Kiek dar truks ši tragedija?

Tiesa, dienos nebuvo tokios pačios. Kartais liga paūmėja. Tomis dienomis tikiuosi išsigelbėjimo rankos, meldžiu stebuklo.

Būna ir dienų, kai jaučiuosi geriau. Tokios dienos veda mane į svajonių ir iliuzijų pasaulį – sėdžiu ir laukiu, kada pamatysiu kokį nors praeivį. Tačiau liga nepalieka manęs – jaučiu jos šešėlį kiekvieną sekundę.

Ši diena, atrodo, tokia pati kaip ir visos. Sekmadienis. Besimelsdama prieš pusryčius išgirdau durų skambutį. „Kas čia?“ – pagalvojau. Galbūt pagaliau atėjo žinia, kad maras baigėsi? Daug nesvajodama suskubau prie durų. Atidariau, o ten – nieko. Tik prie durų guli sekmadienio dienos laikraštis.

Valgydama pusryčius lėtai verčiau puslapius, ieškojau geros žinios. Deja, jos neradau, bet kai kas kita patraukė mano akį.

Į Kėdainius atvyko gydytoja, kuri siūlo pagalbą ir gydymą žmonėms, sergantiems maru. Tai mano vienintelė viltis į išsigelbėjimą. Tačiau gydymas labai brangus, o pinigų neturiu.

Po to, kai praradau darbą dėl mirtinos ligos, gyvenu tik iš santaupų, o ir jos baigiasi. Vienintelis likęs vertingas daiktas mano namuose – mamos auksinė grandinėlė.

Mama mirė. Ji buvo vienintelė mano šeima. Prieš mirtį ji man davė grandinėlę ir prašė ją saugoti. Bet dabar, kai stoviu gyvenimo ir mirties akistatoje, nežinau, kas svarbiau.

Nusprendžiau nuvykti pas gydytoją, nors ir neturėjau pinigų. Į kišenę įsidėjau tiek metų saugotą ir brangintą mamos atminimą. Bandysiu prašyti malonės, nors ir nesu kokia elgeta, bet nenoriu atiduoti paskutinio mamos atminimo, o ir išeities kitos nematau. Kai prieš akis stovi mirtis – pradedi ieškoti pabėgimo plano.

Gydymas buvo mano pabėgimo planas. Gydytoja dirbo Senosios Rinkos aikštėje. Toli nuo mano namų. Bet galvoje turėjau vieną svajonę – pasveikti ir sugrįžti į kasdienę rutiną: girdėti vaikų balsus, matyti laimingus, bet svarbiausia – sveikus žmones.

Eidama žvelgiau į gatves su liūdesiu. Miesto negaliu atpažinti. Jis toks nykus ir tamsus, rodos, visas spalvas maras iš jo išsinešė. Miestas tuščias, tik retkarčiais pastebėdavau prabėgantį gyvūną ar ant stogo lūkuriuojantį paukštį. Tačiau mane neramino mintys. Galvojau, kas manęs lauks atvykus? Ar aš turėsiu atiduoti mamos palikimą dėl savo gerovės? Gal aš savanaudė?

Tamsių minčių ir kaltės jausmo neraminama atvykau į Senosios Rinkos aikštę. Gydytoja dirbo vienoje iš sinagogų. Nenorėjau ilgai čia būti – miestas mano dieną tik dar labiau liūdino. Greitai įbėgau į pastatą. Sinagoga buvo didinga, tokia, kokios tik pasakose aprašomos. Prisiminiau ir savo mamą, kuri man prieš miegą skaitydavo pasakas, kai dar buvau maža. Pasakas apie karalius ir princeses, ir tokius pat rūmus, kokiuose stoviu dabar.

Žmonių čia taip pat nebuvo. Nusišluosčiau ašaras ir pasibeldusi įbėgau į kabinetą. Taip apsidžiaugiau, kad turiu bent vieną žmogų, su kuriuo galiu pasikalbėti. Gydytojos veido nemačiau, buvo užsidėjusi baisią kaukę. Girdėjau apie tas kaukes kalbant kelis ponus, todėl neišsigandau.

Gydytoja žema, jauna, liekna, jei ne kaukė, atrodytų lyg maža mergaitė. Pasisveikinusi papasakojau savo nuoskaudas ir simptomus. Jau žinojau, kad sergu maru, kuo gi dar galėjau sirgti?

Mane neramino tik viena problema – pinigai. Išliejau jai savo jausmus, verkdama pasakojau apie savo šeimos likimą. Maldavau, kad išgelbėtų mane, į delną įdėjau jai savo mamos brangintą grandinėlę. Gydytoja tylėjo, klausė manęs, o man baigus, padėjo ją ant stalo.

– Nereikia man jūsų pinigų ar turtų, – graudinančiu balsu tarė gydytoja, – mano likimas labai panašus į jūsų.

– Kaip gi? Juk jūs – gydytoja. Nesergate, o atvirkščiai – gydote žmones! – sušukau.

– Taip, dabar aš gydytoja, o kažkada buvau maža mergaitė, su didelėmis svajonėmis, bet tragišku likimu.

Ji man papasakojo savo istoriją, kurioje, atrodo, nesibaigė tragedijos. Jos tėvai taip pat mirė – nuo maro. Mergaitė ilgą laiką neturėjo namų, vargšė buvo. Gyveno miesto gatvėse, niekas nedrįso su ja kalbėti. Buvo visai viena.

Dieną sėdėdavo Didžiosios Rinkos aikštėje, nes ten ją vesdavosi mama. Ta aikštė jai priminė šeimą ir džiaugsmą. Prisimindavo, kaip lakstydavo su draugais po gatves, o vakarais grįždavo namo, kur jos laukė mama su karšta vakariene. Taip ji elgetaudavo miesto gatvėmis, kol ją praeivis sustabdė.

Norėjo jai padėti, pasiūlė rasti šeimą, kurioje ji bus laiminga ir mylima. Neturėdama jokios kitos išeities, ji sutiko. Tas vyras pažadėjo grįžti jos. Taip ji ir laukė jo ištisas dienas toje pačioje vietoje, kur ir sutiko. Po, atrodo, savaitės laukimo, jis grįžo jos – rado mergaitę vos gyvą – nevalgiusią ir negėrusią.

– Daugiau tos dienos nepamenu, – sukuždėjo mergina, – bet po tos dienos mano gyvenimas tapo visišku košmaru.