Kvietė atsidurti iliuzijų pasaulyje

Praėjusį penktadienį Kėdainių daugiakultūriame centre buvo atidaryta tautodailininkės Leokadijos Mockienės tapybos darbų paroda ,,Iliuzijos“.

Pristatydama parodą autorė apie save rašė: ,,Aš tik žmogus, einantis per metus su savo likimu, nešantis gyvenimą brangų. Kėdainiuose gyvenau, gyvenu ir kiek lemta gyvensiu. Čia mano miestas, čia mano gatvės, čia mano vaikai, čia mano namai ir pati kaip suviliota lakštingala. Čia mano upė Smilga, Dotnuvėlė, prie kurios 6 ąžuolai rymo ir Nevėžio pakrantės išbraidytos.

Tapyti pradėjau 50-ties metų, tiksliau iš reikalo. Tapau iki šiol. Ši personalinė mano paroda paskutinė… Yra laikas ateiti ir laikas išeiti.

Į tautodailininkų narius įstojau apie 1993 metus ir kiekvienais metais dalyvauju grupinėse Kėdainių Dailės draugijos narių parodose. Esu surengusi ir personalinių parodų Kėdainiuose bei Rietave.

… kad esu šiandien tokia, esu dėkinga buvusiam Dailės draugijos pirmininkui Mindaugui Podžeckui. Jau brandaus amžiaus gavau pamokų iš talentingų dailininkų, gyvenančių Kėdainiuose. Dėkinga likimui, kad pažinau daug nuoširdžių žmonių.“

Paskutinioji paroda – prieš dvidešimtį metų

Paskutinioji Leokadijos Mockienės paroda Daugiakultūriame centre buvo surengta beveik prieš dvidešimtį metų – 2004 metais.

,,Leokadija Mockienė – ilgametė Kėdainių krašto dailės draugijos narė. Kiekvienais metais dalyvauja grupinėse parodose, yra surengusi keletą personalinių tapybos darbų parodų Daugiakutūriame centre, Janinos Monkutės- Marks muziejuje- galerijoje, Rietave, Joniškyje. Kūrusi daug, jos darbai tobulėjo. Šioje parodoje – paskutiniųjų keleto metų darbai. Matyti, kad tie darbai keičiasi,“ – pristatydama parodos autorę sakė Daugiakultūrio centro vedėja Audronė Pečiulytė.

Šventišką nuotaiką sukūrė Kėdainių muzikos mokyklos jaunieji muzikantai – gitaros, fleitos ir fortepijono klasės mokiniai, kurie atliko keletą kūrinių ir pasveikino gerbiamą Leokadiją.

Menininkei, poetei, romansų kūrėjai ir atlikėjai, savo dainas skyrė vokalinis instrumentinis ansamblis ,,Senamiestis“, įsikūręs prie Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos.

Tapyti pradėjo nuo 50–ties

Savo kalbą pradėjusi nuo padėkos žodžių, Leokadija Mockienė pirmiausia dėkojo šios salės šeimininkei Audronei, kuri padėjo įgyvendinti visas jos svajones. Čia buvo surengtos L. Mockienės personalinės parodos, jos romansų ,,Būk šalia“ pristatymas, taip pat buvo pristatytos jos poezijos knygelės.

,,Kai buvo man du metai mano tėvai iš Šeduvos krašto atsikėlė į Kėdainius ir apsigyveno Kėdainių žirgyne. Bet per karą žirgynas buvo nušluotas nuo žemės ir tas namas, kuriame gyvenome – taip pat susprogdintas. Ir taip prasidėjo mūsų šeimos klajonės per Kėdainių gatves, be namų ir be pastogės…

Tapyti pradėjau sulaukusi 50-ties metų – taip reikėjo, pats gyvenimas privertė. Turėjau šeimą, man reikėjo išgyventi. Nutapiusi keletą paveikslų, aš nežinojau, kur juos parduoti ir sugalvojau pasibelsti į Parodų salės duris, kur dabar yra Evangelikų Liuteronų bažnyčia, Vokiečių g. Pravėrusi duris pamačiau, kad aš to žmogaus nepažįstu. Tai buvo jaunas vaikinas – Tautodailininkų draugijos pirmininkas Mindaugas Podžeckas. Aš taip išsigandau, kad pradėjau verkti. Ką ten verkti, aš pradėjau kūkčioti. Jis apkabino mane, ramino, šluostė ašaras ir tada aš nusiraminau. Aš paprašiau, kad jis parduotų tuos paveikslus. Po savaitės man Mindaugas skambina ir sako: ,,Jei turite, dar atvežkite“. Aš su malonumu dar pristačiau,“ – kaip šiandien L. Mockienė prisiminė tapybos pradžią ir savo išgyvenimus.

Prisiminė pirmąją parodą

,,Mes abu su Mindaugu daug ką aptarėm, mane jis priėmė į tautodailininkų draugijos narius. Ir taip aš augau tarp tokių dailininkų, kaip Lipinskas. Augustaitis, Urbonavičius, Lukšys, Genovaitė Stankaitienė, Danutė Pilibienė, Audronė Rudienė, Aldona Tunkūnienė ir kt. Tai buvo labai nuoširdūs žmonės, su kuriais teko daug bendrauti ir daug ko iš jų išmokti. Išmokti tapybos pagrindus, kaip gruntą uždėti. Tai buvo mano gyvenimo pačios gražiausias akimirkos. Ir Mindaugas man pasakė: ,,Užtenka, daryk parodą.“

Pirmoji paroda, aš taip pati galvoju, buvo pati gražiausia. Atėjo daug svečių, kurių aš visai nepažinojau. Mane už rankos vedė Laima Vikiraitė ir pažindino su visais. Tada buvau labai nedrąsi. Juk dirbau savo darbą, žiūrėjau savo šeimą. Dabar jau aš drąsi. Visi rajono merai ir vicemerai buvo mano rėmėjai,“ – teigė L. Mockienė, vardindama savo artimus bičiulius, konkrečiai jiems tardama ačiū.

Parodos pristatymo metu Leokadija Mockienė keletą kartų kartojo, jog tai jos paskutinė darbų paroda, nes ji atsisveikina su tapyba ir kūryba. Jos žodžiais tariant, yra laikas ateiti ir laikas išeiti. Bet su draugais, bičiuliais, su pažįstamais, ji neatsisveikina.

Pasveikino rajono vicemerė

Leokadijos Mockienės pasveikinti atėjo rajono vicemerė Virginija Baltraitienė. Perdavusi rajono mero sveikinimą, Leokadiją ji pasveikino asmeniškai nuo savęs, sakė labai gerai prisimenanti pirmuosius su Leokadija pažinties metus. Tai įvyko maždaug prieš 20 metų. Tautodailininkei ji linkėjo sveikatos ir kūrybos metų.

Kadangi daug metų L. Mockienė priklauso Kėdainių krašto dailės draugijai, šios draugijos pirmininkė Albina Mackevičienė nuoširdžiai sveikindama teigė: ,,Nesakyk, jog tai paskutinė paroda. Kitais metais šioje salėje mes organizuosim ataskaitinę parodą ir tikrai tikiu, kad tavo keli paveikslai čia kabos. Noriu padėkoti už tą ilgą kelią, kuriuo ėjai su dailės draugija. Autorinė paroda galbūt bus paskutinė, bet bendrų parodų mes turėsime ne vieną.“

Nusidriekė sveikintojų eilė

,,Mes linkime, kad jūs neatsisveikintumėt su kūryba, nes jūs pašaukta kurti. Juk negalėsite be kūrybos gyventi. Priimkite gėles iš jaunystės laikų draugo Reimundo Baltrūno,“ – jautriais žodžiais dalinosi Birutė Baltrūnienė.

Menininkės atvyko pasveikinti didelis būrys draugų ir bičiulių. Nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Kiekvienas iš jų skyrė šiltus sveikinimo žodžius ir gražiausius gėlių žiedus:

,,Ačiū, kad atėjai į šį pasaulį, nušvietei jį. Mūsų nebus, bet liks mūsų darbai – parašytos knygos, eilėraščiai, nutapyti paveikslai…“

,,Su Leokadija susipažinome Trečio amžiaus universitete (TAU), dailės būrelyje. Prieš 4 metus jūs laimėjote ,,Metų kūrėjos“ nominaciją. Iš visos širdies džiaugiuosi būdama jūsų iliuzijų pasaulyje ir jausdama jūsų džiaugsmą. Kada džiaugiasi kūrėjas? Žinoma tada, kai jo kūryba yra reikalinga kitiems. O kad jūsų kūryba reikalinga kitiems – tai akivaizdu…“

,,Nuėjai nelengvą kūrybos ir gyvenimo kelią, bet buvai užsispyrusi, ką sugalvojai, tą ir pasiekei. Viską padarei iki galo…“

,,Nuostabūs paveikslai, nuoširdūs ir gilūs eilėraščiai. Pats brangiausias turtas yra sveikata, ir jeigu mes neturėtume sveikatos, tai nieko nepadarytume. Labiausiai tau linkiu sveikatos…“

Sveikino su nesibaigiančiu gyvenimu

,,Čia susirinkęs Kėdainių literatų ir menininkų asociacijos ,,Vaivorykštės tiltai“ būrelis pirmiausia prisimena Leokadiją kaip literatę, kaip poetę, kaip prozininkę. Juk yra išleista poezijos knygos, kur šitiek gero jausmo. Yra išleisti prozos kūriniai, pamąstymai, gražūs ,,Poezijos pavasariai“, susitikimai Rietave, Budraičiuose, Jonavoje ir daugelyje kitų vietų su įvairiais šalies poetais, kur Leokadija buvo viena iš energingiausių. Ją tiesiog vadina ,,spalvota moteris“, kuri vaikšto po Kėdainius. Ne ji iš tiesų išsiskiria iš minios. Menininkai, poetai, dailininkai, jie visada truputį spalvoti žmonės, todėl, kad jeigu žmogus nutapo paveikslą, iš to paveikslo, iš to potėpio, iš drobės ar nuspalvinto popieriaus lapo – išplaukia eilės. Ir jeigu menininkas parašo eiles, tai tikėkime, kad praėjus kažkuriam laikui, jis nutapys labai gražų paveikslą, kuriame ko gero atsispindės tie jausmai, kurie buvo eilėraštyje,“ – taikliai ir kūrybiškai pastebėjo Alma Jociuvienė, sveikindama L. Mockienę su paroda ir su nesibaigiančiu gyvenimu.

Pasveikino artimiausi

Leokadiją Mockienę šiltai pasveikino jos dukra Ramunė Vizbarienė su vyru Džeraldu, vyro mama Vanda ir anūkais – Tautvydu ir Smilte.

Jautriais prisiminimais, sveikinimo žodžiais, nuoširdžiais palinkėjimais dalinosi Mindaugas Podžeckas, kreipdamasis į menininkę ,,Liole“, kaip ir tuomet, kai jie artimai bendravo jam dirbant Parodų salės vedėju.

L. Mockienę atvyko pasveikinti ir Laima Vikiraitė.

Paklausta, kuo skiriasi jos pastarųjų metų darbai nuo ankstesnio kūrybos laikotarpio. L. Mockienė prisipažino, jog ją labai sužavėjo ,,facebook‘e“ atrasta Vaclovo Vekeroto tapyba. ,,Jis tapo liejimo būdu ir šis būdas man labai patiko. Aš pradėjau su juo bendrauti. Aš ne tik liejau, bet aš norėjau tame liejime kažką tai parodyti – kad jame būtų medžiai ar kokia figūra. Man taip neišeina kaip jam,“ – mosteldama į savo nauja technika nutapytus darbus komentavo Leokadija.

Gyvenime viskas praverčia

,,Ką labiausiai mėgstate tapyti?“ – klausiu.

,,Man labiausiai patinka tapyti žiemą bet dar labai patinka ir ruduo,“ – atsakė menininkė.

,,Kokios tos iliuzijos, nes ir jūsų paroda taip vadinasi?

,,Prie savo darbų pavadinimų nenurodžiau, norėjau, kad žmogus, žvelgdamas į darbus, atsidurtų iliuzijų pasaulyje. Kad tiesiog pasižiūrėjęs pamąstytų. Nenoriu liesti gyvenimo, tiesiog noriu tapyti kaip išeina. Tapyti sugeba ir dukra, ir anūkė, bet joms nėra poreikio, nes aš pradėjau tapyti todėl, kad man taip reikėjo. O joms to nereikia. Bet gyvenimas parodė, kad tai, ką moki padaryti savo rankomis, viskas praverčia,“ – filosofiškai užbaigė Leokadija.