Knygos apie šiuolaikinį piligrimų kelią „Camino Lituano“ autorė: „Kiekvienas turi savo priežastį eiti“

Lapkričio 16-osios vakarą Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje pristatyta žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga ,,Kelias, pingvinai ir aš. Camino Lituano dienoraštis”. Didelė knygos dalis skiriama pro „Kėdainių kraštą vingiuojančiai Kelio atkarpai ir čia piligrimus pasitinkantiems kraštiečiams.

Knygą norisi palyginti su kelionės gidu po alternatyvią, nenublizgintą, turizmo žemėlapiuose ne visuomet atrandamą Lietuvą ir nepaprastus jos žmones. Ji parašyta žmogiškai šiltai, kiekvienam suprantamai, su švelnia humoro gaidele, o vietomis – ašarą spaudžiančiu jautrumu. Ir apskritai – su begaline meile, atjauta, tolerancija žmonėms. O, kad visi mes galėtume taip nuoširdžiai, tarsi vaikai dar nesugadintomis sielomis, džiaugtis mažais kasdienybės stebuklais!

Pasak autorės, Kelias (knygoje sąmoningai rašoma iš didžiosios raidės) nėra vien ėjimas į save, savęs pažinimas. Kelias yra apie žmones, jis veda per žmonių istorijas. Kelias taip pat yra kultūra, istorija, pažinimas, jis veda per religiškai ir kultūriškai „stiprias“ vietas.

Noriu su „Kėdainių mugės“ skaitytojais pasidalinti keliomis akimirkomis iš knygos pristatymo ir autorės išsakytomis mintimis.

 „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko“ (citata iš knygos)

„Camino Lituano“ idėja mane sužavėjo tuo, kad Kelias sukurtas ir tebevystomas savanorystės pagrindu. Anksčiau apie savanorystę galvojau, kad ji turi prasmę tada, kai šalia skausmas, kai padedi šalia kenčiantiems. Savanorystė ne vien tai. Žmonės skiria savo laiką, pinigus tam, kad „nutiestų“ piligriminį kelią per visą Lietuvą, nuo Žagarės iki Seinų. Ši idėja mane „veža“. Įdomu tai, kad idėja iki šiol gyva, kuriamos naujos kelio atšakos, keliu eina lietuviai ir užsieniečiai.

,,Kol žmonės vieni kitiems pasakos istorijas, tol pasaulis bus gražus ir paslaptingas“ (citata iš knygos)

Knygos istorija yra tokia. Man kažkada parašė iš BALTO leidybos namų ir paklausė: ar tau nebūtų įdomu parašyti knygą apie „Camino Lituano“? Pati pirmoji mano mintis buvo tokia – o ką rašyti? Tiesiog einu… Neturiu tiek talento ar fantazijos, kad parašyčiau knygą apie ėjimą. Tada kilo mintis – juk aš kelyje sutinku žmones. Tuos, apie kuriuos paprastai nerašo žurnalai, jų taip dažnai nerodo arba išvis nerodo per televiziją, bet jie turi tokias stiprias gyvenimo istorijas! Pasidalijime tomis istorijomis matau prasmę. Aš labai tikiu tekstu, žmonių istorijomis ir tuo, kad žmonės tais pasakojimais dalinasi. Taip kad man Kelyje turbūt gražiausia yra tai, kad aš galiu klausytis žmonių.  Taip ir atėjo knygos struktūros idėja. Rašiau apie save, apie sutiktus žmones ir papildžiau informacija apie aprašomoje atkarpoje esančius lankytinus objektus. Kai mintyse turi struktūrą, rašyti nėra sudėtinga, reikia tik laiko. Ir disciplinos. Aš rašydavau dažniausiai vakarais, savaitgaliais, kartais ryte.

„Keliu teka energijos upė“ (citata iš knygos)

Kažkas klausė – gal „Camino Lituano“ kelyje specialiai sudėliotos tokios nakvynių ir poilsio vietos, kuriose gyvena tokie įdomūs žmonės? Ne, taip nėra. Bet kai kūrėjai žymi kelią, ieško naujų krypčių, tai nėra tiesiog maršruto ieškojimas. Marius (Marius Minkevičius, vienas iš „Camino Lituano“ kelio sumanytojų ir kūrėjų – red. past.)sako – gali sužymėti kelią rodyklėmis, bet jei jame nebus žmonių, jis nebus gyvas. Turi būti bendruomenių, kurios sutinka, priima piligrimus, kurioms pačioms yra įdomu ir kurios mato prasmę. Žvalgybiniuose žygiuose, susipažįstant su bendruomenėmis, girdime sakant: mes neturime ką duoti piligrimams. Iš tikrųjų taip nėra. Gali duoti ne vien nakvynę. Galima pasidalinti savo kiemo pavėsiu, vandeniu. Koks svarbus yra šaltas vanduo, turbūt nėjusieji vasarą per karščius, nesupras. Kita vertus, aš pagalvoju, kad eiti vis tik yra lengviau nei sėdėti namuose prie kompiuterio, kur nėra kondicionieriaus. Vis tiek kažkur prieini pavėsį, kažkur padvelkia vėjas. Eiti gal nėra taip sudėtinga kaip atrodo. Viskas yra mūsų galvose. Pamenu, kaip eidami per Žemaitiją, po trisdešimties kilometrų etapo atėjome į Varnius: pavargę, per karštį, sutinusiomis kojomis. Dar nupėstinome gal porą kilometrų iki ežero, išsimaudėme. Tada Agnė rado, kad Varniuose vyks diskoteka, grojo grupė „Išjunk šviesą“. Nuėjome ten su visomis kuprinėmis ir grįžome pirmą valandą nakties. Tad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio.

„Mano gyvenimą galima dalinti į dvi ribas – Kelyje ir ne“ (Citata iš knygos)

Tu paklausei, kodėl žmonės apskritai išeina į Kelią, kada tai nutinka, ar jie kažko siekia, kodėl eina per karštį, šaltį, lietų, skausmą? Praėjusiame gyvenime, turiu galvoje – kai dar nėjau (šypsosi – red. past.), man teko kalbinti alpinistus. Aš jų klausdavau: kodėl jūs lipat? Dabar suprantu, kaip kvailai klausdavau. Nes nėra atsakymo. Kiekvienas turi savo priežastį eiti. Aš pradėjau eiti iš vidinio skausmo, man skaudėjo griūvantį gyvenimą. Šiame gyvenimo etape einu todėl, kad man taip patinka leisti laiką, tai nėra brangu, man tai naudinga, nes daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Bet kelyje sutikti nakvynių vietų šeimininkai pasakoja labai įvairių istorijų. Vienas vyrukas ėjo iš Latvijos – buvęs narkomanas, ėjo be pinigų, uždarbiaudavo pas vietinius žmones. Jis į kelią išėjo tarsi tam, kad išpirktų savo nuodėmes. Ėjo moteris, kuri susirgo onkologine liga, ji namuose nerado jėgų išsikalbėti su artimaisiais ir pasirinko eiti.

Mes labai dažnai feisbuke skaitome žygeivių istorijas. Ir aš pati daug jų rašau. Jos yra smagios. Gali būti jautrios, bet vis tiek atspindinčios gražiąją kelio pusę: kaip pavyko, kaip žmogus susitiko su savimi, atrado kažką savyje, susipažino su kuo nors… Skaudžios istorijos yra nematomos, o kelias, kaip ir gyvenimas, yra labai įvairus.

,,Eidama pėsčiomis per Lietuvą neviršiju savo kasdienybės greičio” (citata iš knygos)

<…> Turime skirtingus skausmo slenksčius. Sunkiausia fizinis nuovargis, reikia susigyventi su kojų skausmu. Didžiausias suvokimas, kas tai buvo ir kaip tai buvo gerai, ateina po kelių dienų, kai žvelgi į Kelio patirtį jau grįžęs į savo tikrą gyvenimą. Tada supranti, kad buvo labai gerai. Atsikeli, užsidedi ant pečių kuprinę ir tiesiog… eini.

,,Jei Lietuvoje yra bent viena vieta neskubėti – ta vieta yra čia“ (citata iš knygos, skiriama atkarpai ties Šventybrasčiu, Šeteniais)

Jei dar nebandėte, patariu pabandyti eiti. Juo labiau, kad čia yra Kėdainiai. Čia yra tokios gražios atkarpos. Iš dulkėtų vieškelių ateini į paupį, eini palei Nevėžį, pievomis. Man turbūt gražiausia atkarpa yra nuo Paberžės iki Kėdainių. Ir žmonės… Janinos istorija. Išeini iš jos namų su jausmu, tarsi būtum žiūrėjęs kino filmą. Patys Kėdainiai labai gražūs. Man didžiulį įspūdį paliko Garsios tylos sodyba. Man viskas pas juos patinka – Vida ir Simas, jų šunys, jų katinas, jų veranda, kurioje miegi ant čiužinių, lauko dušas, Vidos daržai, gėlynai… Grįžau pas juos ne kartą.

„Gyvenimas gali tilpti į kuprinę“ (citata iš pokalbio)

Kai eidamas suvoki, kiek sveria tavo poreikiai ir kad juos turi nešti pats ant pečių, tai supratimas apie juos labai pasikeičia. Labai fainas jausmas, kai pamatai, kad tavo gyvenimas telpa į kuprinę. Nors ir dabar kartais įsidedu tai, ko nereikia, o pamirštu reikalingus daiktus. Turbūt daiktas, kurį kelis kartus nešiausi be reikalo – sausas plaukų šampūnas. Dar nešiausi knygą, įsivaizduodama, kad skaitysiu, bet neperskaičiau nei puslapio. Einant svarbus kiekvienas gramas. Kuprinė sveria nuo 7 iki 10 kg. Vasarą joje sunkiausias pats svarbiausias dalykas – vanduo. Beje, labai magu, kad kai kurios parduotuvės papildžiusios asortimentą piligrimams, pavyzdžiui, Rūtakiemyje – dabar pas juos yra piligrimams reikalingų dalykų: pleistrų, ranka atidaromų konservų. Pastatytas staliukas ir suolas piligrimams. Apskritai kaimo parduotuvėlės – atskiras pasaulis. Ten pasiūlys ir kavos, ir pasikalbės, ir savo istorijas papasakos…

Kelias įvairus, kaip ir gyvenimas. Yra, kas nešasi palapinę ir nakvoja joje. Yra ir žmonių, kurie nešasi katinus. Renaldas ėjo su katinu Vasiuku, kuris tapo tikra įžymybe. Kai kas eina su šunimis, kai kas važiuoja dviračiu, yra, kas Kelią nubėgo. Mano Kelias taip pat dar vis tęsiasi…

/Rolano Valionio nuotraukos/

…………………….

Knygos anotacija:

Žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu. Kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“? Taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai!

Apie „Camino Lituano“: https://muge.eu/rupestis-piligrimu-keliu-subure-daugiau-dvidesimt-istaigu-ir-organizaciju/