Kas iš tiesų vyksta Šv. Juozapo parapijos vaikų ir jaunimo centre?

– Kiek šiuo metu jaunimo centre „Laiptai į viltį“ yra darbuotojų?

– Jaunimo centre „Laiptai į viltį“ yra dvi darbuotojos, dirbančios visu etatu, buhalterė ir aš, kaip centro vadovas, turime po pusę etato.

Nuo seno yra sutarta, kad Šv. Juozapo parapija jaunimo centro veiklai skiria patalpas ir išlaikymą – sumoka komunalinius mokesčius, jeigu trūksta lėšų, prie vykdomų programų prisideda, darbuotojams atlyginimus, dalį buhalterinių sąskaitų apmoka kita šio centro dalininkė – Kėdainių rajono savivaldybė. Darbuotojus priima ir atleidžia VšĮ „Laiptai į viltį“. Čia iš viso dirba keturi žmonės.

Per ketverius mano tarnystės šioje parapijoje metus žmonės iš darbo savo noru išėjo dėl įvairių priežasčių: pasibaigus darbo sutartims ir įgyvendintiems projektams, susirado kitus darbus arba suprato, kad per sunku dirbti su vaikais iš socialinės rizikos šeimų.

Du darbuotojai tikrai buvo atleisti dėl pravaikštų, nes keletą kartų neatėjo į darbą, bandžiau kalbėtis, skambindavau, neatsiliepdavo telefonu, neatsakė į siųstus laiškus. Popieriniai laiškai sugrįždavo net neatplėšti. Laukiau porą mėnesių, kad pasikalbėtume. Nesulaukiau.

Iš darbuotojų girdėjau, kad buvęs klebonas taip pat turėjo panašių problemų su tais darbuotojais.

– Kodėl iš darbo išėjo buvusi jaunimo centro „Laiptai į viltį“ vadovė Ilona, darbuotoja Eglė?

– Darbą jos paliko savo noru. Viena išėjo pačiai prašant, nes nesusitvarkė su užduotimis, todėl kentėjo darbo kokybė, situacija su vaikais buvo nevaldoma, taip pat strigo projektų rengimas, darbas su pačiais projektais. Tokių dalykų anksčiau nebuvo. Su kita darbuotoja pasibaigė darbo sutartis.

– Kaip suprasti Jūsų teiginį – situacija buvo nevaldoma?

– Ar normalu, kad veiklos metu vaikai iš antro aukšto mėto kiaušinius praeiviams ant galvų? Išlaužyti pianino „plaktukėliai“, gabalais išdaužytos lubos, aplaupyti elektros lizdų kraštai, į sieną įmušti jungikliai, nulupta kompiuterio apdaila… Čia tik dalį išvardinau. Turiu sąskaitas, kiek visko tokiems remontams buvo nupirkta ir pakeista per praėjusius metus. Jau nekalbu apie netvarką ir nešvarą virtuvėje, kur kartu su vaikais gaminamas valgis.

Kai paklausdavau, kas sugadino vieną ar kitą daiktą, išgirsdavau tylą. Nei darbuotojos, nei vaikai nieko nematė, nežinojo.

Šiuo metu jaunimo centro sąraše yra 26 vaikai, kurių amžius – nuo 8 iki 16 metų. Daugiausia jų – iš socialinės rizikos grupei priklausančių šeimų. Suprantu, kad nelengva su vaikais ir ypač paaugliais, tačiau centras tam ir yra, kad juos užimtų, sudomintų, lavintų, plėstų jų akiratį ir mokytų.
Kaskart atėjęs rasdavau darbuotojas užsiėmusias su mažesniais vaikais, tuo tarpu vyresnieji sėdėdavo ant palangių maigydami telefonus. Nereikėtų paauglių palikti be jokio užsiėmimo, jie pas mus turėtų užsiimti kažkuo prasmingesniu nei „googlinimu“.

Tad tuos visus reikalus reikėjo spręsti. Juolab manau, kad tokio dienos centro veikla turi būti orientuota į vaiko ugdymą, vertybių pasirinkimą, dvasinį tobulėjimą, tai, ko jie negauna namuose. Juk ir pačioje programoje yra išryškinta, kad svarbu vaiko ugdyme: šeima, mokykla, bažnyčia.

Kitas dalykas, nenoriu visų kaltinti, bet, manau, kad mūsų centro veikloje turi dalyvauti ir patys tėvai. Ne kartą kvietėme tėvus į susirinkimą pasikalbėti apie vaikus, ugdymą, elgesį ir planus, tačiau atėjo tik trys keturi žmonės. Matyt, jiems tai neįdomu.

– Buvote apkaltintas galimai smurtavęs prieš paauglį. Kas nutiko?

– Smurto nebuvo. Dėl netinkamo paauglio elgesio laikinai vienam mėnesiui buvo sustabdytas jo dalyvavimas centro veikloje. Jis ne kartą nesilaikė tvarkos, drausmės ir agresyviai elgėsi prieš kitus darbuotojus, ir mane buvo „pasiuntęs“. Kaip bus toliau, žiūrėsime.

Tuomet dirbusios darbuotojos visai nevaldė situacijos. Sakiau spręskime problemas, kalbėkimės, ieškokime būdų, buvo kreiptasi į psichologus. Niekas nepadėjo. Todėl šio vaiko lankymas buvo laikinai sustabdytas, tai, matyt, nepatiko šeimai. Likau kaltas.

Atvesdami vaikus į jaunimo centrą tėvai pasirašo sutartis, kuriose nurodyta, kaip turi elgtis tėvai, vaikai, kokia yra tvarka ir galimos nuobaudos. Gaila, kad nelabai kas skaito ir gilinasi, kas surašyta. Juk taisyklės sukurtos tam, kad jų laikytumėmės.

Norėčiau tėvų retoriškai paklausti, jei jūsų vaikams vaikų dienos centras „Laiptai į Viltį“ yra netinkamas arba pavojingas, kam tada savo atžalas leidžiate į tą centrą? Kodėl patys taip pat neprisiimate atsakomybės už savo vaikų elgesį? Juk jie – šeimos gyvenimo atspindžiai. Kokia šeima, toks ir vaiko elgesys, pasirinkimas, vertybės, troškimai siekiai, svajonės…

– Esate kaltinamas, kad 2019 metų rudenį sužlugdėte svarbų projektą, cituoju: „Netekome finansavimo, o šis projektas garantuodavo finansavimą maitinimui ir psichologo paslaugoms. Nuplaukė apie 5–6 tūkst. eurų“. Jūsų net pats meras prašė pasirašyti, tačiau vis tiek nepasirašėte. Kodėl?

– Praėjusį rudenį pas merą buvo pasitarimas dėl šio projekto. Jame dalyvavo keletas žmonių, kuriems pasakiau, kad turiu visai kitokią dienos centro viziją, nes noriu jį reorganizuoti, keisti jo veiklos pobūdį, o ne, grubiai pasakysiu, teikti vien vaikų maitinimo ir priežiūros paslaugas.

Praėjus valandai po šio susitikimo iš kito rajono laikraščio iškart gavau klausimus, kaip ir kodėl noriu keisti jaunimo dienos centrą, jo veiklą.

Be to, maždaug mėnesį prieš tą vadinamąjį projekto pasirašymą, keletą kartų skambinau merui, jis neatsiliepė ir pats neperskambino. O norėjau tik pasikalbėti apie centro perspektyvas, pranešti, kad noriu keisti viską.

Mano nuomone, visa šita situacija ir skandalas dėl smurto tam tikra prasme yra spaudimas man.

– Kaip į šį reikalą reagavo Kauno arkivyskupijos kurija?

– Po straipsnio spaudoje su arkivyskupijos atstovais kalbėjome apie situaciją centre. Jie atlieka savo tyrimą.