Turiu Kėdainiuose draugę. Ir visiškai ne tai, ką pagalvojote! Draugė ir tiek, be fokusų. Na, su fokusais, bet čia atskira istorija.

Skambina ji ne per seniausiai, naujienomis dalijasi. Einu, sako, į politiką. Kaip čia suprasti, klausiu. Būsiu rinkėja, nuaidėjo su pertrūkiais. Pagalvojau, gal ta „Telia“ kažką sumaklino, į kitą liniją perjungė ar kaip. Perklausiu. Ne, sako, teisingai išgirdai – į politiką einu. Tiksliau – važiuoju. Į Vilnių. Aaa, nutęsiu, į Seimą… Viskas aišku. Ne, sako, neaišku. Todėl ir važiuoju. Dabar jau man nebeaišku – kas čia vyksta, trauk tave grybas. Štai ir paklausyk, sako, nepertraukinėjęs. Tyliu, klausau.

Rinkimuose dalyvaudavau, balsuodavau, pasakoja. Nesusimąstydama, automatiškai. Tai už vienus, tai už kitus.

Tiesa, per paskutiniuosius už Darių Kaminską nebalsavau.

Bet vieną dieną viskas pasikeitė.

Išeinu tądien Rinkos aikštėn, įprastai maklinėju, dairausi šen bei ten. Staiga nenuvaldau įsibėgėjusio žvilgsnio, trenkiasi jis visa sąmonės jėga į didžiulį plakatą, viskas suraibuliuoja, pasaulis pradingsta, paskui vėl atsiranda, bet – jau kitoks. Pilnas prasmių ir krypties. Galvoje gauste gaudžia: „Ar atsakai už savo žodžius“?

D. Kaminskas kukliai glaudžiasi Seimo viešbutyje. (Arūno Sartanavičiaus nuotr.)

Atsakau, Viešpatie, atsakau!

Kas esi, moterie?

Rinkėja! Rinkėja esu!

Tai kodėl, grėsmingai aidi varpais, nebalsavai už tokį Darių Kaminską?

Ir kodėl gi nebalsavau?..

Nebalsavau, sakau, nes iškart įžvelgiau esmę – jis gali nuomoti bet kam!
Staiga varpai išsijungia, stoja spengianti tyla.

Prikimęs balsas iš gelmių: bet kam?

Taip, pagaunu palankų vėją, tikrai bet kam – ir žaliavalstiečiui, ir akcijiniam Vilniaus lenkui. Žemaitaitininkui, liberalui, tautininkui, socialdemokratui, darbiečiui. Net konservatoriui.

Konservatoriui?

Balsas pakimsta iki nepadorumo.

Po nejaukios tylos – šnabždesys: o ką – Naujokienė?

Nesuprantu klausimo, mėginu išlošti laiko.

Balsas: kiek žinau, Seimo nario D.Kaminsko padėjėjos pozicijoje triūsia tokia Nijolė Naujokienė – tai ji ką?

O ką ta Naujokienė, sakau, ji irgi gali nuomoti bet kam.

Tik įsivaizduokite, mielas balse: trys butai sostinėje, euro suremontuoti, prestižinėse vietose, Seimo nario D. Kaminsko žmonos Aušrelės Kaminskienės vardu. Pats parlamentaras kukliai glaudžiasi Seimo viešbutyje – už komunalinius. Ir taip visą mielą kadenciją. Butai stovi kaip eržilai, vilnietiškai pasikėlę, tokių bet kam neišnuomosi… O pats ar neišnuomotumėte – bet kam, kas sumokėtų gražų pinigą? Tik sąžiningai?

Po tokių argumentų balsas išsijungia – kuriam laikui. Paskui vėl įsijungia, bet jau kitokio tembro, su direktyvinio metalo skambesiu. Tarsi nužengęs iš Marijos radijo.

Moterie, girdžiu iš gelmių, skiriu tave rinkėja. Ne bet kokia, o D. Kaminsko rinkėja! Tai svarbi, atsakinga politinė pozicija! Važiuok į Vilnių, susirask Seimo viešbutį ir surink visą informaciją, kaip ten su tais komunaliniais.

Žmogus išrinktas, o gyventi sostinėje neturi kur. Netvarka ir skandalas. Gal Kėdainių rajono savivaldybė galėtų rasti būdą kompensuoti. Tikrai negali taip tęstis dar ir kitą kadenciją. Važiuok!

Štai tokia keistoka istorija, su fokusais. Ir jei pamatysite Vilniaus centre susirūpinusio, kėdainietiško veido moteriškę, tyliai su savimi besikalbančią ir aiškiai kažką renkančią, greičiausiai tai ir bus toji D. Kaminsko rinkėja.