Kai duodi, tai ir gauni

Kamilė Valenčiūtė – Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijos, o Airidas Dužinskas – Kėdainių šviesiosios gimnazijos abiturientai. Abu jie dar vasaros pabaigoje pradėjo savanoriauti Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro (SJMC) atvirojoje jaunimo erdvėje.

Čia jie lankosi pasibaigus pamokoms porą kartų per savaitę, bendrauja su šią erdvę lankančiu jaunimu. Mūsų pokalbis apie jaunuolių pasirinkimą savanoriauti, jaunų žmonių požiūrį į laisvalaikio praleidimą bei problemas, kurias jie įžvelgia bendraudami su jaunimu. Nors Kamilė su Airidu, baigę mokyklą ir pasirinkę studijuoti socialinius mokslus, gaus papildomų ,,balų“ už dalyvavimą savanorystės programoje, tačiau, kaip jie patys sako, šią veiklą rinkosi ne dėl jų.

Neapsiriboja vien bendravimu su žmonėmis

Kodėl pasirinkote savanorystę būtent šioje erdvėje?

Kamilė: Savanoriavimo programą norėjau rinktis dar anksčiau, tik vis nerasdavau laiko, bet galiausiai nusprendžiau, kad dvylikta klasė yra geriausias laikas išbandyti save. Tiesiog rinkausi savanoriauti, norėdama įgyti patirties. Nenorėjau rinktis veiklos, susijusios su renginiais. Nors man patinka bendrauti su žmonėmis, tačiau pagalvojau, kad tuomet bendravimas būtų labai paviršutinis. Nutariau pasirinkti atvirąją jaunimo erdvę, nors tokia erdvė Kėdainiuose ne vienintelė, bet ne visur reikia savanorių. Sudomino galimybė kitaip bendrauti su jaunais žmonėmis. Čia man panašu į socialinį darbą, todėl norėjosi iš arti pažiūrėti, kaip jis atrodo. Jis neapsiriboja vien bendravimu su žmonėmis, tai yra tiek fizinės, tiek emocinės pagalbos teikimas.

Airidas: Aš asmeniškai žiūrėjau į savanorystę kaip į profesinį pasirengimą, norėčiau toliau sieti gyvenimą su socialiniu darbu ar psichologija. Tiesiog tokiu darbu, kur žmonėms reikalinga įvairi pagalba. Ir aš manau, kad tai yra geras pasirinkimas. Pusę metų porą kartų per savaitę po pamokų laiką praleisti čia.

Jau tvirtai esate apsisprendę studijuoti socialinius mokslus?

Kamilė: Tai vienas iš pasirinkimų. Savanoriavimas būtent čia padeda suprasti, kas tai yra socialinis darbas.

Airidas: Aš taip pat norėjau pamatyti, kaip čia kas vyksta, kas įeina į socialinį darbą. Norėjau pabandyti ir pažiūrėti, ar tikrai patinka.

Gera praktika ir patirtis

Su kokia nuostata patys atėjote į šią erdvę ir ar pasikeitė Jūsų požiūris į veiklą, čia prabuvus keletą mėnesių?

Kamilė: Pats savanoriavimas labai gerą jausmą suteikia. Pamačiau, kad paprastų renginių organizavimas susideda iš labai daug rimtų dalykų. Iš šono žiūrint atrodo labai paprasta: paskelbei apie renginį ir jis vyksta. Dabar iš arti pamatėme, kad ne viskas taip lengvai pasidaro.

Airidas: Man įdomu tai, kad čia, palyginus su mokykla, turi prisiimti daugiau atsakomybės. Juk mokykloje už tave viskas suorganizuota – tu veiki nuo skambučio iki skambučio, eini iš vienos pamokos į kitą ir tiek. O šiame centre pats turi mąstyti, kaip ir ką veikti, siūlyti idėjų, įdėti daugiau pastangų ir darbo, mokėti suplanuoti laiką. Tai labai gera praktika ir patirtis, kaip gyvenime iš tikrųjų turi elgtis, nes tau ne viskas pasakoma, ką turi daryti ir kaip veikti. Jei nemoki kažko, vis tiek turi sugalvoti, ieškoti išeičių.

Kiek kartų per savaitę lankotės šioje erdvėje?

Airidas: Mes čia lankomės maždaug porą kartų per savaitę. Ypač mūsų pagalbos reikia, kai vyksta renginiai. Savanoriaujame, kai vyksta užsiėmimai su jaunomis mamomis, talkiname, kai būna meno terapijos užsiėmimai ir pan.

Kamilė: Ateiname tiesiog tada, kai turime laisvesnę popietę, tuomet bendraujame su jaunimo erdvės lankytojais. Su jais kalbamės, užimame juos.

Aptarė jaunimo
problemas skirtinguose regionuose

Kokia veikla šiame centre Jums arčiausiai širdies?

Kamilė: Mums su Airidu labai patiko, kai rudens pradžioje Kėdainių SJMC atvirojoje jaunimo erdvėje pagal šios įstaigos projektą „Jaunimas renkasi“, finansuojamą Kėdainių rajono savivaldybės, svečiavosi Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro atvirojo jaunimo centro „Jaunimo erdvė” darbuotojai. Vyko diskusijos apie jaunimo erdvės veiklą. Tas susitikimas davė labai daug žinių. Mums pirmą kartą teko rengti pristatymą. Viešai kalbėti – tai irgi labai gera praktika. Labai gera, kad čia žiūri į tave ne kaip į vaikus, mokinius, bet kaip į žmones, turinčius savo nuomonę. Spalio mėnesį jaunimas, su jais dirbantys atvirojo darbo su jaunimu organizatoriai apsilankėme Radviliškyje. Susitikimo dalyviai ir Kėdainiuose, ir nuvykę į Radviliškį diskutavo jaunimo užimtumo klausimais, aptarė atvirojo darbo organizavimo aspektus, ne tik džiaugėsi sėkmingomis iniciatyvomis, bet ir įvardijo sunkumus, iškylančias problemas skirtinguose regionuose, kartu ieškojo jų sprendimo būdų.

Diskusijoje buvo kalbama apie atvirąjį jaunimo centrą. Ar jis reikalingas Kėdainiuose? Kas jame turėtų vykti?

Airidas: Aš manau, kad toks centras gal suteiktų daugiau galimybių kažką plačiau veikti, jame dirbtų daugiau specialistų, kurie pasiskirstytų ir darytų tai, ką geriausiai moka. Visi sudėję savo idėjas galėtų daugiau nuveikti. Gal ir jaunimui tada atsirastų daugiau galimybių.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų veikla šioje erdvėje?

Airidas: Tiesiog turi jausti didesnę atsakomybę žinodamas, kad į šią erdvę ateina žmonės, kurių šeimose yra vienokių ar kitokių problemų. Čia ateinantis jaunimas turi vienokią ar kitokią gyvenimo patirtį, turi įvairių problemų, todėl bendraujant reikia galvoti, ką sakai, kad pašnekovo neįžeistum. Svarbu, kad nepakenktum jam. Tačiau bendrauji su visais vienodai – kaip lygus su lygiu. Smagu, kad paisoma ir mūsų nuomonės.

Kamilė: Jei anksčiau kitaip atrodantį, kitaip mąstantį jaunuolį sutikęs gatvėje kažką negero apie jį pagalvodavai, tai dabar visiškai dingo išankstinė nuostata ir jau nebeatrodo, kad jie yra kitokie. Visi, atėję į šią erdvę, elgiasi natūraliai ir atvirai, neturėdami piktybiškų kėslų. Su jais bendraujama be išankstinės nuostatos, su visais vienodai. Tai labai moko tolerancijos.

Bendrauja ir su jaunomis mamomis, ir su jų mažyliais

Koks jaunimas renkasi šioje erdvėje?

Airidas: Jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų. Įgyvendinant Kėdainių SJMC projektą „Profesinių įgūdžių gidas – galimybė tau“, finansuojamą Europos socialinio fondo ir Kėdainių rajono savivaldybės, ateina mamos su mažais vaikais, jos žymiai vyresnės už mus, bet bendrauja su mumis kaip su sau lygiais, o ne kaip su jaunesniais. Visi čia draugiškai vienas su kitu bendraujame, visi mes esame jaunimas.

O kokia Jūsų misija dalyvaujant programoje su jaunomis ar būsimomis mamomis?

Kamilė: Gal šios mamos daugiau mums duoda negu mes joms. Užsiimame su vaikais, kai mamos paprašo juos pasaugoti, nors pačios daugiau su vaikais būna. Tiesiog jos dalinasi savo patirtimi, mes kažko paklausiame, gal daugiau mes patys mokomės. Bet čia suteikiama erdvės, kur jos galėtų saugiai su savo mažyliais jaustis. Kai kurių įgūdžių jas daugiau moko Ramunė Ūsė, jaunimo neformaliojo ugdymo organizatorė, nes mes neturime tokios kompetencijos. Vykdomo projekto esmė ta, kad jaunos mamos bendraudamos tarpusavyje mokytųsi viena iš kitos, nes jos pačios klausinėja patarimų dėl labai buitinių, labai specifinių dalykų, jau išmėgintų praktikoje. Pasikeičia išaugtais vaikų rūbeliais. Miela žiūrėti, kaip čia jos visos susidraugauja. Kai oras geras, bendravimas daugiau vyksta lauke, pasivaikštome po Babėnų mišką. Paskui persikeliame į patalpas, kur įrengta puiki erdvė, pritaikyta vaikų buvimui, bendravimui, žaidimams. Ateina su vaikučiais nuo kelių mėnesių iki kelerių metukų. Ateina ir nėščiosios, kurios iš jaunų mamų gauna naudingų patarimų. Jos labai noriai bendrauja ir mokosi. Mes padėjome išdažyti, padekoruoti šių erdvių sienas, kaip gera žiūrėti, kai ta aplinka patinka visiems. Ir mažiukai vieni su kitais mokosi bendrauti, mamos sako, kad, pradėjus lankyti vaikų darželį, nebūna didelio šoko.

Vėliau tampa draugais

Kokias jaunų žmonių istorijas Jums tenka išklausyti, girdėti?

Airidas: Gal atviresni pasidaro bėgant laikui, pradžioje jie tyli, o paskui prieina ribą ir pradeda bendrauti, tampa draugais.

Kamilė: Jie mokosi savo jausmus reikšti žodžiais. Tai ypač atsiskleidžia per meno terapijos užsiėmimus, organizuojamus pagal Kėdainių SJMC projektą „Jaunimo erdvė be standartų“, finansuojamą Europos socialinio fondo ir Kėdainių rajono savivaldybės. Šios terapijos metu ne tik piešiama, bet ir daug kalbama. Būna visokių pratimų, kur reikia papasakoti apie save. Iš pradžių labai nedrąsiai kalbėdavo, o jeigu ir kalbėdavo, tai jausdavai nuostatą su atmetimu: ,,atsikabink, nekalbink manęs“. O bėgant laikui, vis atviriau imdavo bendrauti, atsiverdavo, pasisiūlydavo pirmi atlikti užduotis, vis drąsėdavo.

Čia lankosi ne tik mokyklinio amžiaus jaunimas?

Kamilė: Yra iš ,,Atžalyno“, Kėdainių šviesiosios gimnazijos, ateina iš progimnazijų, iš Kėdainių PRC. Daugiau ateina merginų nei vaikinų, yra ir pabaigusių mokyklą.

Airidas: Kai pradėjome čia dirbti, gal buvo sunkiau, o dabar, galima sakyti, jau pažįstame tuos žmones. Jau žinome, kas anksčiau vyko jų gyvenime, todėl drąsiai galime klausti, kas gero tavo gyvenime šiandien. Žinau, kad tą ir tą darei, klausi, kaip sekasi mokykloje ir pan. Ir pradedi normaliai bendrauti kaip su draugais ir tas yra labai puiku.

Dirba pabėgimo kambaryje

O kaip jie patys bendrauja tarpusavyje?

Kamilė: Dažniausiai jie ateina su savo draugais, bet ateina ir po vieną. Vėliau visi susidraugauja. Labiausiai visus sujungia bendri užsiėmimai. Tai jau minėta meno terapija, filmų vakarai.

Airidas: Kadangi vykdomas projektas „Jaunimas renkasi“ susijęs su ekologija, sodinome augalus, gavę nešiojamas atliekų rūšiavimo šiukšliadėžes, mokėmės rūšiuoti atliekas, žiūrėjome filmus ekologine tematika. Stengėmės, kad nebūtų vien sausa dokumentika, bet ieškojome įdomesnio pateikimo, kad jaunimui būtų priimtiniau.

Kiekvienam čia atėjusiam pasiūlomas arbatos puodelis. Tai irgi labiau suartina ir palengvina bendravimą.

Ypač kai ateina mamos su mažais vaikais. Visiems pasiūlome arbatos, mes patys ją paruošiame.

Atvirojoje jaunimo erdvėje yra įrengtas pabėgimo kambarys. Ar tenka ir čia savanoriauti?

Airidas: Tai daugiau mano darbas. Prieš atvykstant komandoms aš pasirūpinu, kad jis būtų paruoštas. Kadangi tai yra daugiau grupinis užsiėmimas, todėl prieš tai su komanda aptariame, kas ir kaip čia vyks, ko galima tikėtis. O komandai atsidūrus pabėgimo kambaryje, per vaizdo kamerą stebiu, ar viskas vyksta sklandžiai, ar nereikia pagalbos. Dalyviai patys gali skambinti, jei kyla kokių klausimų. Po to su komanda bei jaunimo neformaliojo ugdymo organizatore Ramune aptariame įspūdžius. Padedu sutvarkyti kambarį. Su mažesniais pabėgimo kambario lankytojais einu kartu, kad viskas vyktų sklandžiai.

Vieniems labai lengvai pavyksta įveikti užduotis ir išeiti, kitiems sekasi sunkiau. Įdomu stebėti įvairias jų patirtis. Bet visiems tai naujas nuotykis gyvenime.

Svarbu – saugiai ir
patogiai jaustis

Ar jaučiate negatyvų vyresnės kartos požiūrį į jaunimą? Kas prie ko turėtų derintis?

Airidas: Manau, kad abi pusės turėtų tolerantiškai bendrauti. Nėra taip, kad viena pusė būtų juoda, kita – balta. Visiems reikia ieškoti kompromiso.

Kamilė: Vyresni turi daugiau patirties ir reikia jų klausyti, bet tai nereiškia, kad jie visada teisūs. Reikia, kad abi pusės bendrautų kaip lygūs su lygiais.

O kaip čia jaučiasi jaunimas?

Airidas: Vieni sako, kad jiems gera čia praleisti laiką, jie nori pailsėti nuo to, kas vyksta jų gyvenime. Čia nėra reikalaujama, kad būtinai turi ką nors veikti. Aišku, jei pradėsi viską laužyti, gadinti, logiška, būsi išprašytas, bet visus priimame tokius, kokie jie yra. Svarbiausia, gerai praleisti laiką, kažko išmokti ir save geriau pažinti.

Kamilė: Arba tiesiog saugiai ir patogiai jaustis. Nes ne visada ir ne visi turi tokią aplinką namuose. O čia yra puiki vieta. Taip pat ir namų darbus galima atlikti. Kiti, būna, su telefonu rankose sėdi ir su niekuo nebendrauja. Bet jie jaučiasi gerai. Ir tai svarbiausia.

Kompiuteris – didžiausias priešas

Kokie dabartinio jaunimo poreikiai? Ar jie nori daugiau veiklos, ar smagiai praleisti laisvalaikį?

Kamilė: Labai įvairiai. Jie nereikalauja kažko ypatingo, sutinka su tuo, ką pasiūlai. Na, o mūsų darbas – juos sudominti. Jaunimas nėra labai iniciatyvus. Vieni patogiai jaučiasi namuose, turi kuo užsiimti ir jiems to pakanka. Tokius gana sunku pritraukti prie konkrečios veiklos, kad jie patys imtųsi iniciatyvos ką nors daryti. Tai pati didžiausia problema, su kuria susiduriame. Matau ir pasyvumo, ir nenoro veikti, nors čia sudarytos visos sąlygos sužinoti praktiškų dalykų. Tai žymiai geriau, negu namuose sėdėti prie kompiuterio ar su telefonu rankose. Mūsų erdvėje kompiuteris yra didžiausias priešas. Nors ir mes turime kompiuterių, bet jie skirti kitoms veikloms, tikrai ne žaidimams. Bet jų niekas ir neprašo.

Kaip Jūsų bendraamžiai žiūri į Jūsų veiklą, tikriausiai žino, kad čia lankotės?

Kamilė: Labai dažnai paklausia, ką mes ten veikiame. Kai paklausia, ką po pamokų darysiu, atsakau, kad į jaunimo erdvę einu. Kiek kam papasakojau, labai visus sudomino. Dar pora mano draugų buvo atėję į susirinkimą dėl savanoriavimo, jie planuoja ateiti čia po mūsų, kai mes po pusmečio, pasibaigus mūsų savanorystės programai, baigsime šią veiklą. Džiaugiamės, kad mes parodėme pavyzdį, iniciatyvą ir tuo sudominome kitus.

Reikia pačiam norėti kuo nors užsiimti

Ar yra tekę savanoriauti kitur?

Kamilė: Taip, šią vasarą dirbau vaikų vasaros stovyklose Vilniaus rajone. Dar savanoriavau žygyje, taip pat mokykloje turėjome savanorių būrelį, Kėdainių ligoninėje teko apsilankyti slaugos skyriuje. Tada labai gerai jautiesi, tarsi pasikrovęs energijos. Aš manau, kad kai duodi, tai ir pats gauni. Davimas tuo pačiu metu yra ir gavimas. Jeigu kažkam suteiki džiaugsmo ir šilumos, tai būna gera ir pačiam.

Ar Kėdainiuose pakanka viešų renginių jaunimui?

Kamilė: Visą laiką galvodavau, kad ne. Skųsdavausi, kad čia mažas miestas, bet iš tikrųjų yra renginių, yra veiklos, tik reikia pačiam norėti kuo nors užsiimti. Pastebėjome, kad labiau trūksta renginių, kurių yra ir nemokamų, viešinimo. Gaila, kad jaunimas tuo nesidomi. Ir apie jaunimo erdves, kad tokios yra, mes sužinojome, kai pradėjome domėtis savanoryste. Ir kai mes buvome jaunesni, mums patiems būtų labai pravertę čia apsilankyti. Gal būtume gavę daugiau motyvacijos net namų darbus atlikti geriau čia, negu namuose.

Airidas: Būdami čia supratome, kaip sunku į bet kokią veiklą pritraukti jaunimą. Ypač po karantino sunku atsigauti, nes daugelis priprato laisvalaikį leisti namų erdvėje, kur jaučiasi patogiai. Apmaudu, kad nenori išlipti iš komforto zonos, neieško didesnių galimybių.

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro atviroji jaunimo erdvė

2015 metais Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre įkurta atviroji jaunimo erdvė (AJE) – atvira ir saugi vieta 14–29 metų jaunuoliams. Vykdomos veiklos tikslas – sukurti patrauklią erdvę savirealizacijos nerandantiems jauniems žmonėms bei sudaryti sąlygas jaunuolių saviraiškai, iniciatyvų įgyvendinimui ir socialinių kompetencijų tobulinimui, atsižvelgiant į kiekvieno lankytojo poreikius ir lūkesčius. Tvarką ir taisykles susikuria pats jaunimas, svarbiausias principas – pagarba sau ir kitam, šalia esančiam.

AJE veikia darbo dienomis nuo 15.00 iki 19.00 val. Siūloma veikla: sportinės varžytuvės, kūrybinės dirbtuvės, socialinių ir darbo rinkai reikalingų įgūdžių ugdymas, kulinariniai vakarai (užkandžių ruošimas), savanorių mokymai, filmų peržiūros, komandos formavimo užsiėmimai pabėgimo kambaryje „Pojūčių laboratorija“.
Nesirenkantiems organizuotos veiklos papildomai siūlomos užimtumo priemonės: stalo tenisas, pulas, oro ritulys, treniruokliai, bokso kriaušė, Xbox žaidimai, Wi-Fi prieiga, kompiuteriai, garso aparatūra, gitaros, stalo žaidimai, užkandžių paruošimo erdvė. Visi užsiėmimai nemokami.

Adresas: S. Dariaus ir S. Girėno 52, Kėdainiai;
telefonas: 8~347 55449;
el. paštas: aje.kedainiai@gmail.com