Zita Zokaitytė

„Dar mano mama sakydavo: ką gyvenime pasiekei – tai kaip su ratais važiuodama per didelį gruodą”, – taip pradeda savo gyvenimo istoriją kėdainietė Ina Šaltienė, einanti 83-iuosius metus. Jos gyvenimas labai įvairus ir net nuotykingas. Svarbiausia – ji nepasiduoda iki šiol, tampa patarėja ir bendraamžiams, ir gerokai jaunesniems už save. Jei man kas suskaudo, tuoj skambinu jai, juokauju, kad ji kaip „daktaras gūglas”, mat šiais laikais tikri gydytojai ne visada turi laiko savo pacientams. Beje, Ina – buvusi biologijos mokytoja, todėl net pagal specialybę sveikata, gyvenimo būdas, mityba – jai artimi ir suprantami dalykai. Bet šįsyk apie sveikatą kalbėjomės ne tiek daug.

Tik savo užsispyrimu

Permačiusi savo dukrą jos mama Irena Viliamovičiūtė-Radvilavičienė sakydavo, kad Inutei reikia labai pasistengti ką nors pasiekti, nes dukros gyvenimas nebuvo lengvas. „Buvau užsispyrusi, niekam to nesakiau ir važiavau per tą gruodą, – ji kieta kaip žemaitė, nors žemaitis tik jos tėvas. – Gal aš darbus pakeičiau ir per klaidą, mane gyvenimas kažkur nutrenkė, sunkiai man sekėsi, bet paskui vis dėlto būdavau pastebėta ir įvertinta. Ne pagal pažintis, ne pagal protežė, ne pagal partijas ar kokius klubus, o tik per užsispyrimą”.

Štai prireikė Inai, kaip vieno Šakių rajono kolūkio vyriausiajai ekonomistei, pirmą kartą padaryti metinį finansinį planą. Buvo praėję 10 m. po studijų, manė, kad tai paprasta. Pasirodo, visai ne: „Reikėjo užpildyt apie 50 lentelių”. Čia dar pasklido kalbos, kad vyriausioji ekonomistė, tai yra ji pati, atsiprašant, šūdo verta, nieko neišmano. Jei ji nepateiksianti laiku to plano, negausią pinigų atlyginimams. Ina nuvažiavo pas rajono žemės ūkio valdybos vyriausiąją ekonomistę: būk gera, pamokyk. Ta: visai neturiu laiko: mažas vaikas, šeima, darbas… (tuo laiku ir Ina jau turėjo vyrą ir mažą sūnų). Vargais negalais savaitgaliais Ina išėjo svarbias ekonomisto, finansininko pamokas. Niekam nieko nesakė, ir visos plano lentelės buvo užpildytos ir pateiktos laiku ir kur reikia.

Tačiau Inos darbinė veikla prasidėjo ne nuo kolūkio, o nuo pedagoginio darbo. (Beje, ji iki šiol gailisi, kad, 1962 m. baigusi žemės ūkio akademiją, nevažiavo į vieną Žemaitijos bandymų stotį dirbti mokslinio darbo, nors rektorius Inai tai primygtinai siūlė). Agronomė savo noru gavo paskyrimą į… Josvainių vidurinę mokyklą direktoriaus pavaduotoja darbiniam mokymui. „Nežinojau, nei kas ta pedagogika, metodika, mane net norėjo išmesti iš darbo, tada nuvažiavau pas mamą į Kauną, ji sako: kovok! Ką norėsi turėti – turėsi, kuo norėsi būti – būsi.“ Ina sako, kad gal kaltas ir jos tiesmukas būdas, dažnai gaudavo ir įspėjimų, ir papeikimų, net Sausio 13-ąją, norėdama pamokų metu žvilgtelti į televizorių, gavo papeikimą. Beje, šios nuobaudos vėliau buvo atšauktos ir jos atsiprašyta.

Ina Josvainiuose išdirbo dešimt metų. Tik paskui patraukė į kolūkius. Prisimena, jau vėliau jai atėjus dirbti į Kėdainių švietimo skyrių inspektore, irgi buvo pasipriešinimo: ar priims tokią, kuri lakstė po kolūkius? „Parsinešdavau vakarais bylų į namus, žiūrėjau, kaip kas ką rašė, niekieno nė žodžio neklausiau. Kai reikėjo pirmą pranešimą Kėdainių švietimo taryboj daryt, a. a. A. Kiseliūnas [jis tada buvo Švietimo skyriaus vedėjas] mane pagyrė”. Toks Inos charakteris: eiti iškėlus galvą, būti išdidžiai ir oriai. Ir viską pasiekti pačiai.

Nesu tokia turtinga…”

Dėl to orumo: ir dabar, kai kokioje parduotuvėje ar biure tarnautojas ją pavadina „močiute”, Ina būtinai pasako, kad tikrai nesanti jo (ar jos) močiutė, ją reikėtų vadinti „ponia”. To dalyko lietuviai vis dar neįsisąmonina. Orumą jai įskiepijo jos mama, kurią Ina, jauna būdama, net vadino (baisu pasakyt) „buržuazine liekana”.

Kaune su mama brolio Bernardo vestuvėse.

„Dabar džiaugiuosi, kad tokią mamą turėjau. Ir labai išgyvenu, kad jos jau seniai nėra. Mama man norėjo išaiškinti etiketo dalykus, etiką, kartais ir kokį paveikslą paaiškinti, bet sakydavau: mama, baik, neturiu laiko: dirbdavau po du-tris darbus, gyvuliai, vaikas, pradeda čia man… Bet daug kas vis tiek išliko. Reikalauju iš savęs ir to neperžengiu iki šiol. Pradedant apsirengimu. Neapsirengsiu, kas netinka, nepasielgsiu, kaip nereikia. Mėgstu gerus daiktus. Jei negaliu įpirkti, tai nusipirksiu vieną, bet gerą daiktą. Turiu paltuką jau 22 metų senumo, kuris ir šiandien yra klasika, juo didžiuojuosi. Jei pirštinės, jos turi būti būtinai odinės. Ir batai taip pat. Mama sakydavo: žiūrėk, kaip Sofija Loren: nesu tokia turtinga, kad nešiočiau pigų daiktą. Toks buvo jos šūkis.”

Tėvas kalėjo kartu su grafu Zubovu

Ina prisimena, kad buvo laikai, kai jos tėvų šeima gyveno labai skurdžiai. Jos tėvelis Henrikas Radvilavičius (1900–1957) 1930–1931 m. Kėdainiuose dirbo teisėju (apie tai rašoma ir A. Ozolinios knygoje „Kėdainių teismas. Šimtmečio mozaika“ (2019). Ina tada dar buvo negimusi. Metus čia padirbęs jis išvyko į Kauną. Jau kartu su Inos mama, kuri iki 19 metų gyveno Kėdainių dvare, taip, tame pačiame, kuris 1944 m. buvo nacių susprogdintas. Inos seneliai, mamos tėvai, buvo Sofija ir Stanislovas Viliamovičiai, beje, senelės mergautinė pavardė buvo Radvilavičiūtė. Taip susiklostė, kad jos dukra, Inos mama, ištekėjo irgi už Radvilavičiaus. Senelis S. Viliamovičius buvo dvaro ūkvedys, gyveno šalia rūmų buvusiame pastate. Beje, senelė mirė būdama tik 35 metų nuo vėžio, palikusi penkis vaikus. Nuo vėžio daug vėliau mirė ir jos dukra – Inos mama. Nuo vėžio mirė ir Inos tėvas.

Atėjus 1940-iesiems, Inos tėvas Henrikas Radvilavičius, kaip ir visi Lietuvos valstybės tarnautojai teisėjai, neteko pareigų. Maža to, jis buvo išvežtas į lagerį prie tuometinio Leningrado, į Dubrovką. „Žinau, kad jis parsivežė kalinių gamybos šaukštą su užrašu „Dubrovka”, – pasakoja Ina. – Dubrovkoje tėvas kalėjo kartu su grafu Vladimiru Zubovu (1887–1959), su kuriuo buvo pažįstamas dar Lietuvoje nuo medžioklės laikų. Tėvas pasakojo, kad ten kaliniai tiesė kelią, skaldė jam akmenis. Tėvas grįžo po metų labai sulysęs. Kai pabeldė į langą savo tėviškėje Žemaitijoje, buvusiame Maldenių dvare, kur tuo metu gyveno šeima, Ina sako jį atpažinusi tik iš šypsenos: „Mama, tiatis grįžo“, – šaukusi.

Dar 1940 m. iš Inos tėvų ir senelių viskas sovietų buvo konfiskuota: ir namas Maldeniuose, netoli Tryškių, ir gyvuliai, ir apie 132 hektarai žemės. Šeima tiesiog atsidūrė su daiktais kieme. Po karo Radvilavičiai turėjo slapstytis, kad tėvo, o ir visos šeimos dar kartą neišvežtų. Jie nuolat keldavosi iš vienos Žemaitijos vietos į kitą. „Tik sužinodavom, kad esam įtraukti į išvežamųjų sąrašą, iškart išvykdavom (kartais ir naktį) į kitą vietą gyventi”, – pasakoja Ina. Ji pati pakeitė net aštuonias mokyklas. Vienoje buvo dėstoma anglų, kitoje – jau vokiečių kalba, turėdavo greitai prisitaikyti. Prisimena, kad labai skurdo, buvę taip, kad ir valgyti neturėję ko. Inai įsiminė vienos kūčios, kai mama jai, jos seseriai ir broliui pasakė, kad yra tik pupelių. Ir tai buvo didelė laimė.

Per dieną perskaityti bent 50 puslapių knygos

Namuose, nors mama buvo lenkė ir kilusi iš vieno Kėdainių rajono dvaro, kalbėdavo tik lietuviškai. Tėvas lenkiškai mokėjo, tačiau mama negalėjo pakęsti jo netaisyklingos lenkų kalbos, todėl pati išmoko lietuviškai. Ina prisimena, kad būdama gal penktokė mamą turėjo mokyti rusiškai. Tvirtumas ir užsispyrimas, žinių troškimas, Inos manymu, jai persidavė iš mamos. Mama rusiškai išmoko dar greičiau nei dukra, nes buvo labai gabi mokinė. Negana to, kai Ina, jau dirbdama, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo biologijos mokslus ir ten pagaliau jau buvo dėstoma genetika, nes anksčiau sovietai šio mokslo nepripažino, Inos mama būtinai prašydavo jai paaiškinti, kas yra genas, genomas, DNR ir pan. „Mamai viską turėjau aiškinti, nors laiko neturėjau, būdavau labai pavargusi”, – pasakojo Ina. Tad nupirko mamai rusų kalba knygą „Kas yra genetika”.

Ina pripažįsta, kad prie knygų patraukė būtent mama. Namuose būdavo kaip kokia taisyklė, kad per dieną reikia perskaityti ne mažiau kaip 50 puslapių knygos. Na, blogiausiu atveju 30-imt. „Jeigu įdomi knyga, paimsiu ir perskaitysiu per naktį, nors ir viena akimi, nes kita buvo neseniai išoperuota”, – jau apie dabartinius laikus pasakoja Ina. Pirmiausia dabar ją domina knygos apie sveikatą. Tokios, kaip „Tylieji smegenų žudikai”, o ypač anglės Jane Maclelland „Kaip priversti badauti vėžį”. Ina buvo netgi susitikime su šia autore Vilniaus knygų mugėje. „Labai žaviuosi knygų muge, manau, kad tai renginys intelektualams, bet ne tik. Tai Europoje vienas geriausių renginių.” Ta britė Džeinė, pati sirgusi trijų rūšių vėžiu, Inai atvėrė daug naujų dalykų: ir kad visai geri seniai išrasti vaistai; kad reikia žinoti, kaip juos derinti; kad farmacija yra tokia ponia, kad prieš ją visi kelia kepures; kad gydytojai labai nenoriai išklauso, gal ir laiko neturi. O dar nenoriau jie imasi naujų gydymo metodų, vis laikosi protokolo… Ir tai yra net tokioje senos kultūros ir turtingoje šalyje kaip Jungtinė Karalystė.

Nors ne visada gyveno sveikai

„Aš mažiausiai tikiu chemija, – sako Ina. – Nesakau, kad niekada nevartosiu tablečių (kasdien vis dėlto geriu po vieną), bet esu ypač skeptiškai nusiteikusi dėl visų grožio operacijų.” Ina prisipažįsta, kad ji apie 30 metų rūkė, kaip, beje, ir jos mama, mirusi būtent nuo plaučių vėžio. „Anksčiau aš labai neteisingai gyvenau, dabar daug kuo užmoku už tai”, – Inos žodžiai. Tačiau jau 11 metų, kai neberūko. Laimei, rūkymas, regis, nenusėdo nei jos plaučiuose, nei kraujagyslėse, nei sąnariuose. „Nenoriu grįžt prie to: burnos smarvė, pinigai, bet svarbiausia sveikata. Gal aš ir praslydau, bet liko raukšlės apie burną, reikia dažniau šypsotis”, – pasišaipo iš savęs.

Kaip prasideda jos diena? Būtinai mankšta lovoje (ji nuolat klausosi per planšetę įvairių paskaitų apie sveikatą – daugiausia rusiškai – ir pasinaudoja daugeliu patarimų ir pavyzdžių; šiuo metu ji daro tibetietiškus pratimus), po to kasdien dušas, išsitrina visą kūną sezamo aliejumi… Jei tik nusiskundi, kad skauda ar kelius, ar kitus sąnarius, Ina tuoj klausia: ar jau išklausei tą ir tą paskaitą, ar darai taip ir taip… Žinoma, geriausia, sako ji, tik skųstis ir nieko nedaryti. Ji vis primena, kad pirmiausia pats žmogus turi stebėti savo negalias, pats ieškoti informacijos, kas ir kaip gali būti.

Lik sveika, Lietuva. 2002 m. vasaris.

Anūkė dirba JK užsienio reikalų ministerijoje

Būdama 63 metų, jau pensininkė, Ina išvažiavo dirbti į Ameriką. „Išgyvenusi apie 60 metų, aš taip nepažinau žmonių, kaip ten”, – įsitikinusi Ina. Kodėl išvažiavo? Ina norėjo padėti anūkei Aivai studijuoti Londone tarptautinius santykius. Dabar Ina gali didžiuotis: jos anūkė dirba Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerijoje apsaugos tarnybos vyriausiąja administratore. Visai neseniai Anglijos pietvakariuose, Kornvalyje, vyko aukščiausiojo lygio G-7 vadovų susitikimas, dėl kurio saugumo rūpinosi ir Aiva Šaltytė. „Ji turi mano savybių, aš – Šaulys, ji – Ožiaragis”, – sako Ina. Jos beveik kasdien susiskambina, pasakoja viena kitai apie darbus ir knygas. Ir dažnai Inai atkeliauja anūkės siuntinys – ir neretai tai būna knygos. Daugiausia lietuvių, bet ir anglų kalba. Kaip knyga „Singapūras 1965–2000”. Iną ypač domina trijų valstybių ekonomikos stebuklai: Vokietijos – kanclerio L. Erhardo, Gruzijos (Sakartvelo) – prezidento M. Saakašvilio ir Singapūro – premjero Lee Kuano Yew’o.

Amerika – geranoriškų ir paprastų žmonių šalis

Taigi ką davė pirmiausia JAV (po to Ina dar dirbo Anglijoje ir Vokietijoje)? „Amerikoje – tikri žmonės, nepasakyčiau, kad jie atviri, bet geranoriški, mandagūs, teisingi, tikslūs, nuo pat vaikystės labai savarankiški. Ten vasaromis vaikai dirba, nesišlaisto būriais vakarais vieni su alaus buteliais rankose. Ten iki 14 metų vaikas negali vienas išeiti iš namų. Jį tėvams reikia palydėti net į mokyklinį autobusą. Ten nepastebėjau sovietizmo prado, o mes dar 40 proc. gyvenam sovietiškai: pikti, irzlūs, pavydūs, neturtingi, nelaimingi… Vis per mažai mums kažko duoda valdžia. Amerikoje žmonės paprasti. Ten kongreso narys gali atvažiuoti į skautų susirinkimą mokykloje, kur vežiau savo prižiūrimą skautą senelį Edgarą. Bendruomenių gyvenimas ten daugiausia prie bažnyčių, yra lietuvių, ispanų, graikų bažnyčios, jie turi dideles sales, bibliotekas, net vaikų žaidimo vietas”, – pasakoja Ina.

Daugiausia ji dirbo Indianos valstijoje. Prisimena vieną epizodą, kai nerado reikalingo medicinos kabineto dangoraižyje: užeina į vieną kabinetą, ten sėdi kažkoks ponas, ji klausia, tas sako negalėsiąs paaiškinti, bet pats nuvesiąs. Kartu nusileido liftu, perėjo gal į trečią liftą, pakilo, palydėjo iki reikiamo kabineto. Kai jo darbuotojos paskui paklausė, ar ji žinanti, kas ją atlydėjo, Ina pasakė, kad vyrą matė pirmą kartą. Pasirodo, tai didelės kompanijos vadovas. Arba policija: kiek kartų jai teko prieiti prie policininko ir klausti, ar gerai pastatė mašiną. Policininkas, užuot išrašęs baudą, jai pasako, kad, pavyzdžiui, mašina pastatyta per arti hidranto, geriau ten ir ten.

Karaliaus Inos rūmai, kurių trečiame aukšte gyveno Ina. South Petherton, Anglija.

Prisimena, kaip laikė egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti. Ina jau seniai turėjo vadinamąsias vairuotojo teises, bet JAV jomis galėjo naudotis tik iš pradžių, vėliau teko laikyti amerikietišką egzaminą ir gauti teises ten. „JAV viskas supaprastinta: išlaikiau teoriją, sako: dabar eismas. Sakau, gal kitą dieną. Ne, šiandien. Išlaikiau. Tada klausiu, kada išduosit teises. Tarnautojas atsako: netrukus. Nustebau. Atsisėdau, nufotografavo, prie kito stalo suvedė mano duomenis, perėjau kokias septynias vietas, ir jau teisės gatavos. Arba sveikatos patikrinimas prie tų teisių: patikrino regėjimą, klausą, ir viskas.”

Arba amerikietiškas paslaugumas: „Eina lietuvis į „Maximą”, ir prieš pat nosį senam žmogui priekyje ėjęs užtrenkia duris. Amerikoje pamatys, kad eini į parduotuvę, atsistojęs prie durų dar jas prilaiko. Arba pamatė koks parduotuvės darbuotojas, kad prisipirkau daug prekių, ir sako: duokit mašinos raktelius, nunešiu prekes. Duodu. Jis sudeda į mašiną, paskui suradęs mane kažkur dar parduotuvėje stovinčią grąžina raktelį.“ Ina sako, kad amerikiečiai paprastai nemoka meluoti, bent jau melu išsisukinėti. Pasibaigė Inos mašinos draudimas, sako savo prižiūrimam seneliui: ai, pasakysiu, jei tikrins, kad draudimą palikau namuose. Senelis negalėjo patikėti: kaip gali pasakyti netiesą? Jam neįtikėtina, kad šitaip galima sumeluoti. Mat JAV už melą yra ir baudžiama. Ten daug pasitikima žodžiu.

Ina neslepia: jeigu būtų jaunesnė, tikrai dar važiuotų ten padirbėti.

Vakarų Europoje dar negalėjo jaustis oriai

Ina Amerikoje galėjo įdarbinimo agentūroje pati rinktis, kokius senelius prižiūrėti. Bet darbas, deja, ten buvo nelegalus. Ją paskundė patys lietuviai. „Jei užsienyje pamatei lietuvį, pereik į kitą šaligatvį”, – įsitikinusi Ina. Turėjo Ameriką palikti. Nepaisant to, apie šią šalį iki šiol – kuo geriausi įspūdžiai. Vėliau ji išvažiavo dirbti į Angliją. Jau legaliai. Dar vėliau – į Vokietiją. Ar gali palyginti tas šalis? „Pirmiausia Europa nuo Amerikos visiškai skiriasi. Ir Anglijoj, ir Vokietijoj panašu į Lietuvą. Bet tu, lietuvis, ten esi žemesnio lygio, tave gali pažeminti, nors kartais lyg ir neatvirai”.

Įdomu, kad Ina Anglijos South Pethertono miestelyje gyveno… Inos vardu pavadintame dvare. Mat pirmasis jo savininkas buvo vokiečių kilmės karalius Ina. Tame name, kurio trečiame aukšte gyveno ir Ina, buvo įsikūrusios trys šeimos, taip pat įrengta koplyčia. Buvo netgi išleistas atvirukas su to dvaro nuotrauka, nes namas – architektūros paminklas.

Londone prie Tauerio tilto. (Inos Šaltienės asmeninio archyvo nuotraukos)

Ina visada seka naujienas iš Anglijos. Ne tik dėl to, kad ten dirbo, kad ten gyvena anūkė, bet ir dėl žmonių, šalies pažinimo. Jai didžiulį įspūdį paliko neseniai perskaityta Anglijoje gyvenančio japono, Nobelio premijos laureato Kazuo Ishiguro knyga „Dienos likučiai” – apie vieno vyriausiojo liokajaus orumą, apie senas anglų tradicijas, apie mums, lietuviams, nelabai suprantamus dalykus.

Su žodynu ir be jo

Grįžusi iš užsienio, kur iš viso prabuvo apie dešimt metų, Ina Kėdainiuose pradėjo lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, kuriame, be kitų paskaitų, toliau mokėsi anglų ir vokiečių kalbų. Ji sakė perskaičiusi anglų kalba keletą knygų. Su žodynu ir be. Svetimų kalbų ji tobulai neišmoko, bet, jei kas įdomu, kliūčių tam nėra. Ji turi grupelę draugių, su kuriomis dalijasi ne tik knygų naujienomis, bet ir pačiomis knygomis. Prisimena savo mamos žodžius: ar esi inteligentė? Tau būtina perskaityti tą ar tą knygą. Prisimena, kaip anksčiau sėsdavo į autobusą ir važiuodavo pas mamą. Ši iš bibliotekos fondų (buvo dar sovietiniai laikai) per pažįstamas bibliotekininkes paimdavo savaitgaliui keletą knygų ir perduodavo Inai. Sekmadienio vakare dukra turėdavo būtinai mamai atgal pristatyti tas knygas į Kauną. Jau perskaitytas.

Inos priesakai

Ina pasidalijo ir savo priesakais. Pirmasis: gerbk seną žmogų. Dėl išminties bei dėl patirties. Antrasis: gerbk mokytą. „Lenkiu galvą prieš mokytą inteligentą, žinoma, nekalbu apie tuos, kurie aukštojo mokslo diplomus nusipirko”. Trečias: gerbk žmogaus turtą. Ne tiek materialųjį, kiek tai, ką jis sugebėjo pasiekti, įgyti, sužinoti, patirti. Prisimena, kaip savo anūkę Aivą tiesiog įkalbėjo nuvykti į arklių lenktynes Anglijoje, kuriose dalyvauja ir karalienė. Bilietas kainavo 200 svarų, dar reikėjo rasti, kaip jį įsigyti. Buvo reikalaujama ir aprangos kodo: įsigyti drabužių, kurių galbūt daugiau neprireiks. Tačiau tai pamatyti, pabūti – didelis dalykas, mano Ina. Daugiau gyvenime gal tokių progų nebus. Ketvirtas: būk visada tikras žmogus. Kad tavim tikėtų, pasikliautų. Penktas: būk teisingas. Turėk savo nuomonę, bet ir išklausyk kitą. Diskutuok. Kartais perši savo nuomonę, gerai nežinodamas, save sureikšmini, iškeli, bet ar vertai? Priesakų ji prirašiusi ir daugiau. Gal labiausiai įsimintina jos mamos išmintis: „Yra padėtis, turi būti ir išeitis. Ieškok, tvarkykis”.

Ant vienos jos nuotraukos yra užrašas: „Čikaga. 2004 m. Vargšė ir kartu, matai, laiminga, kad esu ČIA. Ina“.

Panašios naujienos