Kad gyvenimas būtų nesibaigiančios atostogos – jiems nepatinka žodis „senjoras“

Šis atviras ir nuoširdus pokalbis su žmonėmis, kuriuos, neabejoju, gerai pažįsta kone visi rajono gyventojai. Jie abu senjorai, bet jie nemėgsta žodžio ,,senjoras“, o šiandieninį savo gyvenimą vadina atostogomis, kurios, būtų gerai, kad niekada nesibaigtų.

Jų gyvenimas tebėra pilnavertis, gausus įdomios patirties ir pažinimo, nors prieš metus Onutė Mikalauskienė baigė eiti direktorės pareigas Kėdainių kultūros centre, o jos vyras Antanas dirba, kaip pats sakė, ,,ne pilnu etatu“, bet visą savo laiką atiduoda kūrybai ir liaudiškos muzikos kapelai ,,Vilainiai“.

Onute, prabėgo metai, kai baigėte eiti direktorės pareigas Kėdainių kultūros centre. Įstaigai vadovavote 20 metų, kultūros srityje dirbote ilgiau nei 45 metus. Ar tebesate aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė?

Nežinau, kas turėtų nutikti žmogui, kad jam dingtų poreikis kultūrai. Ko gero, tik prapuolęs gyvenimo suvokimas ar kažkas panašaus. Taip, tebesu. Tik dalyvauju jau ne kūrėjo, o žiūrovo pozicijoj.

Vasarą kiekvieną savaitę kur nors nukeliaudavom Lietuvoje, lankėme istorinius, literatūrinius, liaudies meno objektus. O būdami užsienyje su šeima, ėjome į meno galerijas, muziejus. Šiemet teko pamatyti nemažai Pasaulio paveldo UNESCO saugomų kultūros objektų Šri Lankoje, netgi aštuntąjį pasaulio stebuklą, taip pat stebėjome egzotišką šrilankiečių folkloro grupių koncertą. Londone žiūrėjau miuziklą ,,Mamma Mia“. Apskritai, kiekvieną kartą, lankant dukrą Londone, ji pasirūpina bilietais į teatrą. Dėl kalbos barjero renkuosi miuziklą ir, ko gero, jau esu mačiusi visus miuziklus, vaidinamus Londono teatruose.

Vyras – vis dar kultūros darbuotojas (nors ir nepilnu etatu). Dar vis gyvuoja puikių, nuoširdžių žmonių kolektyvas „Vilainiai“ – vienintelė Lietuvoje kapela, kurios repertuarą sudaro mažai žinomų autorių kūriniai, taip pat ir jo. Kitąmet šiam kolektyvui bus 50 metų, o jis vis turi savo klausytoją ,,gyvai“ koncertų salėse ir per televiziją.

Šiandien galbūt kitaip galite vertinti tuos renginius, kuriuose esate tik žiūrovė?

Labai nenoriu būti vertintoja, o taip su manim nesąmoningai vyksta, kai lankausi Kėdainių kultūros centro renginiuose. Matau ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir užkulisiuose, įsivaizduoju, kiek kokio darbo įdėta ruošiantis, kieno režisūrinis braižas, kas kiek kainavo. Pasakau sau: raminkis, atsipalaiduok… Pavyksta, bet sunkiai. Todėl dažniau renkuosi kitose įstaigose ar kituose rajonuose vykstančius renginius. Savo rajone dažniausiai važiuojam į Akademiją, Krakes, Tautvydo dvarą.

Ar sunku buvo atitrūkti nuo darbinės veiklos, paskutinį kartą užvėrus Kultūros centro direktoriaus kabineto duris?

Nebuvo sunku, nes tai – ne vienos dienos sprendimas. Puikiai suvokiau, kad jau laikas. Kad, prasidėjus kultūros centro pastato renovacijai, tuo turi rūpintis vadovas, kuris jame dirbs. O mano kadencija jau ėjo į pabaigą. Veiklai taip pat reikėjo pokyčių.

Išeinant iš darbo, kolegos Jums padovanojo labai netikėtą dovaną. Priminkite – kokią? Ir ar spėjote ja pasinaudoti?

Jūs teisi – žinojau, kad kolektyve yra „šarmingų“ žmonių, bet kad sugalvos padovanoti Kėdainių vytinės kopiją! Darius Petkevičius, pasirodo, tris paras prie brėžinių sėdėjo, kad beveik iki 3 kartų sumažintų originalą. Ir pagamino laivo modelį, kuris išore identiškas vytinei „Vėtra“.

Neprisipažino, kieno tokia idėja (nors aš nujaučiu), bet suprantu, kodėl taip sugalvojo – todėl, kad ,,išgelbėjau“ vytinę ir edukacinių pasiplaukiojimų idėją, laivą paėmusi Kėdainių kultūros centro globon.

Taigi, mūsų kieme stovi „Vėtraitė“, tikra „Vėtros“ kopija. Ši istorija ne vieną rimtą žmogų apgavo. Manęs delikačiai buvo paklausta, ar tiesa, kad Kėdainių vytinė atsidūrė mano kieme. Bet tai ne laivas, tai suolas, ant kurio man miela prisėsti, jis puošia sodybą ir kelia mielus prisiminimus.

Kokie kultūriniai renginiai per praėjusius metus Kėdainių rajone Jums buvo įsimintiniausi?

Kaip jau minėjau, nebuvau aktyvi renginių lankytoja. Ką 2022 metais organizuos Kėdainių kultūros centras, žinojau, nes priemonių planas jau buvo parengtas dar man dirbant. Žinoma, buvo įdomu, kokie bus režisūriniai sprendimai įgyvendinant, kokie atlikėjai dalyvaus. Miesto gimtadienio šventė buvo įspūdinga programų gausa, įsimintinas festivalio ,,Radviliada“ spektaklis ,,Ko nesusapnavo Radvilos“, sužavėjo Krakių bendruomenės Mikalojaus Katkaus memorialiniame muziejuje startavusi edukacinė programa ,,Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“, Akademijoje vykęs adventinis koncertas.

Žinau, kad per praėjusius metus teko lankytis svečiose šalyse. Kur buvote nuvykę, ką aplankėte, ką matėte?

Turėjome tikrai įsimintinų kelionių ir nuostabų laiką su šeima – buvome Jungtinėje Karalystėje, Maltoje, savaitę ilsėjomės rojaus kampelyje Maldyvuose, keturiese tik mums skirtu mikroautobusiuku savaitę keliavome po Šri Lanką.

Tai buvo nuostabi kelionė, kurią padovanojo sūnus Tomas, o keliavome kartu su dukra Egle ir žentu Gariu. Atmintyje liko nuostabūs reginiai ir prisiminimai. Tai buvo gyvenimo kelionė, trumpai papasakoti yra sunku.

Ar galima teigti, kad senjorų gyvenimas – ištisos atostogos? Vieni graužiasi iš nuobodulio, nes jiems liūdna ir nuobodu, nes neturi ką veikti, o kiti – priešingai, tiek užimti, jog laisvo laiko visai neturi. Kuriai kategorijai priklausote Jūs, nors jau beveik žinau atsakymą?

Praėjusiais metais aš jaučiausi, lyg būčiau atostogose, ir iki šiol dar nenoriu, kad jos baigtųsi. Tikiuosi, taip bus ir toliau. Tiesą pasakius, savo aplinkoje nesutikau nuobodžiaujančio bendraamžio.

Jeigu, apskritai, apie nuobodulį – tai galvoju, kad nuo jo geriausia gydytis kūryba ir darbu. Šių ,,vaistų“ – ypač pastarojo – tikrai netrūksta gyvenant kaime. Vyras net žvejoti savo tvenkinyje negali – mato, kuris kiemo kampas prašosi rankų, ir baigiasi žvejyba. Jeigu niekur neišvažiuotume – raustumėmės žemėje kaip tie kurmiai.

Ar ir Jums, kaip ir daugeliui, dabartinis laikas, atrodo, sukasi greičiau nei kažkada seniau? Ar randate laiko pasidžiaugti savo išpuoselėtos sodybos aplinka, stebėti į kiemą atklystančias stirnaites ar tiesiog sekti gamtos reiškinius?

Gal ir atrodo naivoka, bet man didžiausias malonumas stebėti, kaip keičiasi metų laikai, kaip keičia aplinką parskridę ar išskrendantys paukščiai, lietus, sniegas ar šaltis, kaip skirtingai atrodo tas pats augalas vidudienį ir leidžiantis saulei. Saulėlydžiai man yra pats nuostabiausias metas, aš juos tiesiog ,,medžioju“.

Nepasakyčiau, kad sodybą esame kažin kaip ypatingai išpuoselėję. Pradėję kurtis kaime, plikame lauke, buvusios ganyklos teritorijoj, prie maurais ir krūmais apaugusio „varlinyko“ ir melioracijos grioviu paversto Koliupės upelio – kūrėm kaimišką aplinką. Išvalėme tvenkinį, sodinome paprastus miško medžius, vaismedžius, uogakrūmius, daugiametes gėles, tokias, kokios auga močiučių darželiuose. Kiemo nelyginom ir nesėjom vejos žolės – palikom paprastą žolės pievelę. Dabar, po 17 metų, negaliu nesidžiaugti pačių sukurtu parkeliu. Medžių teko palaukti, kol jie įsikibo į žemę, bet kai jau gerai šaknimis įsitvėrė – šovė į dangų tiesiog akyse. Tai yra kažkas nuostabaus. Jau žiedais džiugina magnolijos medis, rudenį kieme gausiai dera putinai, o šį pavasarį, manau, jau galėsime leisti sulą iš savo sodintų beržų.

Ir vyras sako, kad užimtumas platesnis, kai aš namuose, abu daugiau laiko praleidžiame kartu, gal todėl ir dienos bėga labai greitai. Pasak jo, gal žemė pradėjo greičiau suktis, nes greičiau ateina vakaras ir lauki ryto. Bet kaip jam nepatinka tas žodis ,,senjoras“…

Ar turite kokių ritualų – po vieną ar kartu, kurių laikotės kasdien?

Gal daugiau įpročių, ne ritualų. Naujų nekūrėm. Esame skirtingi: Antanas – vyturys, aš – pelėda. Šių paukščių elgsenos bruožus atkartojam tiksliai ir tai leidžia pailsėti vienam nuo kito. Kai aš ryte atsikeliu, Antanas jau būna gerokai padirbėjęs 3–4 valandas. O vakarop, kai jo ,,baterija išsikrovusi“ ir jis tampa tylus, man prasideda pats geriausias metas medituoti, kurti planus, skaityti ar kažką parašyti.

Prasidėjus naujiesiems metams, ko tikitės iš jų, ko linkėtumėt sau?

Nieko ypatingo, bet kartu ir paties svarbiausio gyvenime – ramybės, sveikatos ir ištverti visas negandas, kurios gali pasitaikyti. Džiaugtis kiekviena diena.

Kas Jus šiandien labiausiai džiugina, kas piktina, kas kelia nuostabą, kas žavi?

Labiausiai džiugina vaikų pasiekimai ir tai, kad jie skiria mums labai daug dėmesio. O metų gale sulaukėme labai lauktos dovanos – dukra su žentu mums padovanojo gražuolę anūkėlę.

Džiugina žmonės, kurie turi ką pasakyti, su kuriais gera bendrauti ar tiesiog būti kartu, džiugina per 40 metų besitęsianti mūsų, keturių šeimų, draugystė. Džiugina tai, kad turime brolius, o aš – net tris seseris.

O kelia nuostabą žmonių godumas, nesveika konkurencija, pavydas. Piktina vidutinybės, kurios, norėdamos pasirodyti svarbios, iškelti save, naudojasi kitų kūryba, atliktais darbais. Netgi imasi šmeižto, kuria intrigas. Piktina žiniasklaidos priemonėse, socialiniuose tinkluose vyraujantis negatyvas. Bet, žinoma, labiausiai liūdina karas Ukrainoje. Niekaip negaliu suvokti, kas turi būti galvose žmonių, turinčių galią įsakyti sėti mirtį. Negaliu suprasti ir niekada nesuprasiu pritariančių, palaikančių tą pragaro mašiną.

Kaip Antanas sako, kad kas pasikeistų, reikia keisti žmonių mąstymą.

Beveik dveji pandemijos metai turbūt buvo sustabdę atlikėjų koncertines išvykas, o ir patys muzikantai galbūt net negalėjo rinktis į repeticijas. Tačiau kūrėjams tai buvo dėkingas metas labiau atskleisti kūrybines galias?

Ar iš tiesų taip buvo?

Antanui koncertų ir repeticijų buvo mažiau, bet kūryba nežino, kada pandemija, o kada ne. Kūryba yra emocijos ir Dievo dovana. Yra gyvenimas, tik kiek kitoks nei įprastas. Yra ašaros, yra džiaugsmas, yra tam ir sutramdymas – natos.

Onute, Jūs pirmoji išgirstate naują vyro kūrinį? Ar jam svarbi Jūsų reakcija, nuomonė?

Taip, dažniausiai jį išgirstu pirma – sugroja tą, kas šovė į galvą, ir pasiklausia, ar kur nors girdėta ta melodija. Turime ir kitą vertintoją – tai mylima šunelė Spuklė. Jeigu jai melodija tinka, apsvaigusi guli jam prie kojų. Kaip tai atrodo – reikia pamatyt…

Kokių dar hobių, širdžiai mielos veiklos turite?

Kai profesinės veiklos neliko – tai viskas, ką dabar veikiu, ir yra hobis. Noriu tik pasakyti, kad pilnavertis gyvenimas niekur nedingo, jis tęsiasi. Ačiū Dievui.

Asmeninio archyvo nuotraukos