Mįslingo škotų palikimo beieškant

0

Buvęs škoto Jurgio Beneto namas, pastatytas XVII a. viduryje, išsiskyrė dydžiu ir puošnumu.

Senamiestyje sutikto turisto paklaustas apie čia gyvenusius škotus, dažnas kėdainietis nedvejodamas mostelėtų viešbučio „Grėjaus namas“ ar „Beneto karčemos“ pusėn. Iš tiesų, šios miestelėnų ir svečių pamėgtos vietos reprezentuoja škotams būdingos architektūros bruožus, bet tai – ne vie­ninteliai ryškūs šios apie 150 metų Kėdainiuose gyvavusios bendruomenės pėdsakai.

Ar žinote, kad Kėdainių škotai buvo pirmieji, Lietuvoje įkūrę akcinę bendrovę? Tabako krautuvę Kėdainiuose taip pat pirmieji atidarė škotų pirkliai! Kaip manote, iš kur kilo Dromanto, Ramzos, Rusilo pavardės? O štai į klausimą, kada ir kaip Radvilų mieste įsikūrė pirmieji škotai, istorikai ir archeologai dar neranda atsakymo. Jų atvykimą gaubia mįslingos versijos. Tad kviečiame kartu su archeologu, istorinių šaltinių tyrinėtoju Algirdu Juknevičiumi pakeliauti Kėdainių škotų istorijos vingiais.

Kėdainiai – pažadėtoji žemė?

Kėdainius aplankantiems svečiams mėgstame pabrėžti, kad Radvilų valdomas miestas išsiskyrė daugiakultūriškumu, tolerancija įvairių tikėjimų atstovams. Ar tuo miestas buvo patrauklus ir protestantams škotams, kad jie įsikūrė taip toli nuo tėvynės?

Škoto Jokūbo Grėjaus name Didžiojoje gatvėje dabar įsikūręs restoranas „Grėjaus namas“.

Tiksli škotų atvykimo į Kėdainius priežastis nežinoma. Yra trys versijos. Viena skelbia, kad škotai apsigyveno vedami ekonominių interesų, kita sako, jog jie atsikėlė bėgdami nuo religinių persekiojimų tėvynėje, trečia – kad škotai Kėdainiuose įsikūrė ieškodami „Pažadėtosios žemės“. Pagal šią protestantišką idėją, pasišventusių ir darbščių „Dievo darbininkų“ kolonija turėjo įsikurti karo nenuniokotame ir laisvame nuo religinės bei politinės priespaudos krašte.

Taip pat nežinia, kada ir iš kur škotai atvyko į Kėdainius. Šaltiniai byloja, kad jau 1629 m. Kėdainių reformatų mokykloje dėstė du škotų tautybės teologijos daktarai Jokūbas Patersonas (James Paterson) ir Aleksandras Nicholas (Alexander Nichol). Po metų Kėdainių reformatų bažnyčios finansiniuose dokumentuose minimi škotai Andersonas (Anderson), Benetas (Bennet), Forbsas (Forbes), Gilbertas (Gilbert), Gordonas (Gordon), Kramontas (Crammond), Halibortonas (Haliburton), Kukas (Cook) Molisonas (Mollison), Somervilas (Somerville).

Ar įtakinga Kėdainių ekonominiame, visuomeniniame ir religiniame gyvenime buvo ši bendruomenė?

Škotai presbiterionai Kėdainiuose gyveno nuo XVII a. I pusės iki XVIII a. vidurio. Žinoma, kad jų tuo laikotarpiu galėjo gyventi per 1000. Tai buvo aktyvūs miesto gyvenimo dalyviai: pasiturintys pirkliai, krautuvių ir smuklių savininkai, palivarkų (nedidelių dvarų ar jų dalių) nuomininkai, kreditoriai, magistrato pareigūnai, reformatų bažnyčios rėmėjai.

Dabartinės krautuvėlės vietoje veikė pirmoji miesto vaistinė, kurią 1653 m. atidarė škotas Tomas Čenčeris.

Iki XVII a. vidurio škotai gyveno centrinėje miesto dalyje – Didžiosios Rinkos ir Didžiosios, Senosios bei Arklių (dabar Radvilų) gatvių prieigose. Manoma, kad jie kūrėsi 6–10 arų pailgų stačiakampių planų sklypuose, kuriuos miesto savininko kunigaikščio Kristupo II Radvilos leidimu supirkinėjo iš vietinių gyventojų lietuvių, lenkų, vokiečių. Savo gyvenamąją ir veiklos erdvę škotai išplėtė po 1661 m. pasibaigusio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskvos kunigaikštyste ir Švedijos karalyste. Tuomet jie kūrėsi evangelikų liuteronų gyvenamoje vakarinėje miesto dalyje Janušavoje, pietrytiniame Skongalio rajone ir kairiajame Nevėžio krante, kur gyveno katalikai.

Škotai pabrėždavo savo išskirtinumą: savame rate švęsdavo Viešpaties vakarienę, dalindavo komuniją, pamaldas laikydavo gimtąja kalba, vaikų krikštatėviais kviesdavo tik tautiečius, prie pavardžių dokumentuose lotyniškai rašydavo – ex gente scotica arba nationis Magna Britannia, ar lenkiškai – z naciej szkotskiej – parašydavo tautybę. Nepaisant to, škotai su vietiniais lietuviais, lenkais, vokiečiais sudarė vieningą reformatų bendruomenę, kuri gyveno pagal Evangelijos dvasią.

Praturtino mūrine architektūra

Kuo savita škotų architektūra?

Restoranas „Grėjaus namas“ stengiasi perteikti škotišką dvasią.

Škotai Kėdainius praturtino mūrine architektūra, kurioje panaudojo novatorišką planavimą, savitą tūrių ir fasadų komponavimą bei ambicijas lygiuotis į pasiturinčius Europos miestų gyventojus. Škotų mūrinė statyba sutapo su jos pakilimu Kėdainiuose. Ar jie buvo šio pakilimo iniciatoriai, neaišku, tačiau tyrinėdami matome, kad škotai jame aktyviai dalyvavo.

Iš kitų miesto gyventojų škotai išsiskyrė puošniais namais. Įsigytuose sklypuose jie mūrijo vieno ir dviejų aukštų U, L ir I formų namus su stačiais stogais ir aukštais renesansiniais frontonais. Pirmuose aukštuose jie laikė krautuves ir smukles, antruose aukštuose gyveno, o po namais išmūrytuose rūsiuose sandėliuodavo prekes. Škotų namams buvo būdingos tapytos patalpos ir medinės galerijos kiemuose.

Likimas škotų architektūrai nebuvo palankus. Ji patyrė formų ir stilių kaitą, tapo blankiu puoselėtos tradicijos šešėliu. Nepaisant to, škotų palikimo šiandien galite pasidairyti senųjų pastatų prie Didžiosios Rinkos, Didžiosios, Senosios ir Radvilų gatvių fasaduose, patalpose ir rūsiuose. Šis palikimas leidžia apčiuopti epochos bruožus.

Šios durys skliautuotų miesto rotušės vartų sienoje vedė į pirmąją Kėdainiuose vaistinę, kurią atidarė irgi škotai.

Kur mieste dar galime pamatyti ir pajusti škotų gyvenimo pėdsakų?

Autentiškus XVII a. bruožus išlaikė trys buvę škotų sklypai: Jokūbo Grėjaus sklypas prie Didžiosios gatvės, Jurgio Beneto ir Šiglio sklypai Didžiosios ir Senosios gatvių sankryžose. Taip pat išlikęs magistrato teismo tarėjo Jurgio Andersono namas, esantis Radvilų g. 5, Jono Arneto namas Radvilų g. 21, Jurgio Beneto namas Didžiojoje g. 20 ir Jokūbo Grėjaus namas Didžiojoje g. 36. Šiuose namuose išliko fasadų formos, įspūdingi skliautuoti rūsiai. Dar vienas rūsys rastas Didžiojoje g. 12, po buvusiu Aleksandro Gordono namu.

O štai Didžiosios Rinkos vakariniame pakraštyje, greta miesto rotušės, stovi dailių renesansinių formų dviaukštis mūrinis namas – jame XVII a. viduryje veikė škotų tabako krautuvė. Tai buvo pirmoji specializuota tabako krautuvė Kėdainiuose ir viena pirmųjų Lietuvoje.

Tad rūkymo madą į Kėdainius atnešė škotai?

Jeigu ir neatnešė, tai prie to prisidėjo. Kėdainių miestiečiai galėjo mėgautis net garsiosiomis olandiškomis pypkėmis! Įdomi istorija, susijusi su škotų tabako krautuve, minima 1653 metų kunigaikščio Jonušo Radvilos laiške miesto seniūnui Laurynui Kochanskiui. Kunigaikštis laiške piktinosi škotais, kurie nenorėjo sutikti, kad jų krautuvės siena glaustųsi prie statomos rotušės sienos. Negana to, jie priešinosi, kad rotušės siena būtų mūrijama už bendras jų ir magistrato lėšas. Pasipiktinimą kunigaikštis grindė senu papročiu: kaimynai besijungiančias sienas statydavo už bendras lėšas, o škotai panoro būti gudresni – nenorėdami papildomų išlaidų, vengė prisidėti prie rotušės statybos.

Beje, šios krautuvės likimas mįslingas – nuo XVII a. pabaigos krautuvė niekur neminima.

Išnyko, bet pėdsakai – liko

Koks tolesnis šios išskirtinės ir ryškų pėdsaką miesto istorijoje palikusios bendruomenės likimas?

leksandro Gordono rūsys po Didžiojoje gatvėje 12 esančiu namu.

Didelę netektį škotų bendruomenė išgyveno per 1709–1711 m. Kėdainiuose siautusį marą. Žlugusią prekybą atgaivinti buvo sunku. Škotai ėmėsi ieškoti pagalbos protestantus rėmusioje Anglijoje. Už surinktas lėšas Karaliaučiuje buvo nupirkta įvairių prekių, dalis pinigų padėta į vieną Dancigo banką, dalis paskirta ilgalaikei prekybai. 1731 m. jai plėtoti buvo įsteigta pirmoji akcinė bendrovė Lietuvoje „Komercinė bendrija“, siekusi atgaivinti prekybą Kėdainiuose, remti reformatų bažnyčią, išlaikyti kunigus, šelpti nuskurdusius bendruomenės narius. Tačiau veiklai plėtoti trūko apyvartinių lėšų, narių skaičių ribojo privaloma škotų tautybė ir priklausomybė reformatų konfesijai, kai kurie nariai savo asmeninius interesus kėlė aukščiau draugijos interesų. Dėl šių priežasčių draugija veikė tik kelis mėnesius. Mirtiną smūgį jai sudavė 1731 m. gaisras, per kurį sudegė J. Grėjaus sandėliuose laikomos draugijos prekės. Ar tai būta tyčinio padegimo, nežinia.

XVIII a. I pusė škotams Kėdainiuose buvo lemtinga. Miesto savininku tapus katalikui Jeronimui Florijonui Radvilai, prasidėjo kontrreformacija, konfesinė ir ekonominė miesto aplinka škotams nebebuvo palanki. Todėl verslą jie pamažu perkėlė į protestantų gyvenamą Rygą, Karaliaučių, Klaipėdą. Nuo XVIII vidurio Kėdainių reformatų bažnyčios dokumentuose ir miesto inventorių sąrašuose škotiškų pavardžių nebėra. Na, o škotų palikuonys atpažįstami iš sulietuvintų Dromanto (Drummond), Ramzos (Ramsay), Rusilo (Russell) pavardžių.

Leave A Reply