Šiais metais visa Lietuva pažymi valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejų, todėl bene kiekviename šalies kampelyje organizuojami šiai sukakčiai paminėti skirti renginiai. Todėl ypač džiugina faktas, kad atrandami ir bendruomenei dovanojami artefaktai, susiję su kraštui nusipelniusiomis istorinėmis asmenybėmis.

Juozo Jarašiaus autografas.

Praėjusią savaitę Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis sulaukė malonaus vizito – tarpukario politinio veikėjo, gydytojo Juozo Jarašiaus (1873–1940) giminaitis Saulius Juozas Jarašius muziejui perdavė nusipelniusio giminaičio turėtą knygą su autentišku pastarojo parašu.

„Tai išties išskirtinė ir mums labai svarbi dovana, kadangi asmeninių Kėdainių visuomeninio veikėjo, valstybės kūrėjo, artimo Jono Basanavičiaus draugo J. Jarašiaus daiktų muziejaus fonduose mes neturime“, – vartydamas tarpukario laikus menančią knygą su autentišku J. Jarašiaus autografu kalbėjo muziejaus direktorius R. Žirgulis.

Palaidotas Dotnuvos gatvės kapinėse

Profesorius S. J. Jarašius yra Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto dizaino katedros vedėjas. Vyras pasakojo, kad knygą su garsaus Kėdainių krašto veikėjo autografu netikėtai atrado savo namų bibliotekoje. „Su knyga išsiskirti visai negaila, mat ją atvežti norėjau jau seniai. Tiesa, vis pritrūkdavo laiko, atsirasdavo įvairių reikalų… Tačiau artėjant šimto metų Lietuvos valstybės atkūrimo šventei, nusprendžiau muziejui padaryti dovaną. Kiek gaila, kad ji tokia maža. Tačiau turiu vilties, kad pavyks atrasti asmeninį gydytojo arbatos puodelį, kurį mielai padovanosiu Kėdainių krašto muziejui“, – šypsojosi S. J. Jarašius.

Vyro senelis Jurgis buvo J. Jarašiaus brolis. Abu jie gyveno Kėdainiuose ir buvo labai geri draugai. „Istorijas apie J. Jarašių žinojau nuo mažumės – apie jį kaip pirmąjį Kėdainių viršininką, gydytoją, apie jo palaidojimo vietą. Prisiminimais dalinosi mano tėtis, senelis Jurgis. Tačiau šia asmenybe domiuosi iki šiol. Žinau, kad J. Jarašius yra palaidotas Dotnuvos gatvės kapinėse, netoli pirmojo žuvusio kario už Lietuvos laisvę. Antkapis – „smetoninių“ laikų, atvežtas iš Vokietijos, pastatytas be cemento. Sovietmečiu nuo antkapio jo vardas ir pavardė buvo nutrinti, likę tik žmonos vardas ir pavardė“, – sakė S. J. Jarašius.

Pirmasis Kėdainių apskrities viršininkas Juozas Jarašius (Kėdainių krašto muziejaus fondo nuotr.).

Proprovaikaičio vizitas

Tiesa, gydytojas J. Jarašius turi ir tiesioginių palikuonių, kurie šiuo metu gyvena Australijoje. „Prieš kurį laiką teko susitikti su J. Jarašiaus proprovaikiu Vilniuje. Ėjome pro Jono Basanavičiaus portretą ir aš jam angliškai sakau: „Šis žmogus tavo proprosenelio draugas buvo“. Ir buvau labai nustebęs, kad jis apie gydytoją J. Jarašių nieko nebuvo girdėjęs. Pasidalinau savo turimomis žiniomis. Kiek žinau, prieš kelerius metus į Kėdainius buvo atvykęs dar kitas proprovaikaitis“, – sakė J. S. Jarašius.

Iš tiesų prieš beveik ketverius metus, rudenį, Kėdainiuose buvo apsilankęs Atma Jarasius-Krueger. Jaunas vyras domėjosi J. Jarašiaus gyvenimu bei veikla mūsų krašte, aplankė savo proprosenelio kapą, susipažino su mūsų krašto senamiesčiu.

Viską kūrė nuo nulio

Daktaro J. Jarašiaus draugystė su J. Basanavičiumi buvo neatsitiktinė. Abu vaikščiojo po Lietuvos kaimus ir rinko liaudies dainas, J. Jarašius prisidėjo prie laikraščio „Varpas“ leidybos. Tad vietinių kėdainiečių akyse gydytojas buvo autoritetingas, gerbiamas ir patikimas žmogus. Todėl ne veltui buvo paskirtas pirmuoju Kėdainių apskrities viršininku.

„Taip, tai buvo labai šviesus, intelektualus, inteligentiškas žmogus, gydytojas, vienas iš svarbiausių lietuvybės skleidėjų Kėdainių krašte. Jis mūsų krašte taip pat organizavo ir knygnešių veiklą spaudos draudimo metais, – pasakojimą apie J. Jarašių pradėjo Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis. – Po 1918 metų Vasario 16-osios akto valstybė kol kas neegzistavo, tai buvo formalus paskelbimas. Ir tik 1918 metų pabaigoje atsirado sąlygos valstybės kūrimuisi, nes tuo metu Lietuvą okupavusi kaizerinė Vokietija pralaimėjo I -ąjį pasaulinį karą (1918 lapkričio mėn.). Iš karto, labai skubiai buvo imtasi kurti Lietuvos valstybės institucijas. Įkurta Vidaus reikalų ministerija pradėjo apskričių ir savivaldos organizacinį darbą. Tai buvo labai svarbus ir atsakingas darbas, nes daugiau nei 120 metų Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, todėl nebuvo jokių valdiškų institucijų.“

Miesto valdyba (Kėdainių krašto muziejaus fondo nuotr.)

Ištikimas savo pašaukimui

Taigi, pirmuoju Kėdainių apskrities viršininku 1918 metų pabaigoje buvo paskirtas J. Jarašius, kuris iki tol gyveno Grinkiškyje (jį ten ištrėmė vokiečiai). Jis pradėjo organizuoti savivaldybių kūrimosi ir Kėdainių mieste, ir Kėdainių apskrities parapijose (dabar tai atitiktų seniūnijų teritorinius vienetus) darbus.

„Tai buvo išties sunkus laikotarpis: ką tik pasibaigęs pasaulinis karas, šalyje dar stovi vokiečių kariuomenė, į Lietuvą pradeda plūsti bolševikai. Kaip J. Jarašius aprašo savo atsiminimuose, jis abejojęs, ar verta imtis šių pareigų: ,,Pradžioje suabejojau, ar sugebėsiu. Svarbioj tėvynei valandoj mes, visi lietuviai inteligentai, gyvenimo uždedamų pareigų kratysimės, tai ko mes verti? Paniekos… Mes netikę gyvenimui – skirta mums vergauti… Patys nesusitvarkysime – kiti sutvarkys. Gal net bolševikai ar lenkai…“ Na, ir jis ėmėsi darbo. Tiesa, J. Jarašius buvo tikrai garbingas žmogus ir laikėsi savo gydytojo pašaukimo. Tuo metu Kėdainių krašte padėtis buvo sunki: sunkios buities sąlygos, menka sanitarija, todėl pradėjo siausti įvairios epidemijos. Todėl jis, kaip gydytojas nusprendė, kad daugiau nebegali atlikti administracinio darbo ir 1919 pradžioje paliko Kėdainių srities viršininko pareigas. Vėliau jas perėmė Pranas Morkus. Iki pat savo mirties 1940-aisiais J.  Jarašius buvo aktyvus Kėdainių visuomenės veikėjas“, – pasakojimą apie šį, prie Vasario 16-osios Lietuvos kūrybos ir įtvirtinimo Kėdainių krašte prisidėjusį asmenį baigė R. Žirgulis.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.