Iš kiemo aikštelės į Europos čempionatą

Nuo antros klasės krepšinio paslapčių besimokanti surviliškietė Brigita Turskytė tikina, kad jau seniai serganti krepšiniu. „Ir ši liga tikrai nėra pagydoma!“ – šypteli ji.

Brigitos gimtasis Surviliškio kaimas surengė įspūdingas sutiktuves Europos čempionate auksą iškovojusiai savo kraštietei („Surviliškio grupės“ nuotr.).

Puikiai žaidžianti mergina yra pasiekusi ir aukštų rezultatų – praėjusiais metais ji kartu su kitomis šešiolikametėmis lietuvaitėmis tapo Europos čempione. Tačiau skambus titulas nenukrito tarsi iš dangaus – mergina sporto mokykloje treniruojasi kiekvieną darbo dieną, savaitgaliais visas jėgas atiduoda varžybose…
Viso pokalbio metu nuo jaunosios krepšininkės lūpų nedingo šypsena. Paklausta, ar visada tiek šypsosi, mergina prisipažino: „Taip, tokia jau aš esu.“

Brigita, krepšinį žaidi jau seniai, tad ar yra namuose nors vienas laisvas kampelis, kuriame nebūtų medalių, taurių?
Medalių namuose yra pilna siena. Šiaip jau nebeskaičiuoju, kiek jų turiu, tačiau patys svarbiausi kaba garbingiausioje vietoje. Tai, žinoma, pernai metais laimėtas Europos šešiolikamečių merginų čempionato B diviziono auksas, ir, žinoma, su savo Kėdainių sporto mokyklos komanda laimėtas Pirmojo iššūkio aukso medalis. Ten pat kaba toje pačioje lygoje iškovotas sidabro medalis.

Kokie jausmai buvo užplūdę, tapus Europos čempione? Ar šis vardas įpareigoja?
Iš pradžių, tik nugalėjus varžybose, viso to jausmo dar nebuvo. Bet po to, kai užkabino medalį, išties pasijautė. Buvo labai smagu, kad visi džiaugiasi dėl tavęs, o ir tu pats jautiesi kažką gero nuveikęs bei nusipelnęs savo šaliai. Tai, manau, labai svarbu.
Žinoma, nereikia užmigti ant laurų, bet kiekvienais metais vis tobulėti, kovoti. Čempionatas būna kiekvienais metais, todėl reikia apginti savo medalius.

Krepšininkę už iškovotą aukso medalį pagerbė Kėdainių rajono rajono meras Saulius Grinkevičius.

Kai patekai į merginų krepšinio rinktinę, ar jautei įsipareigojimą pasirodyti kuo geriau? Ar buvai sau išsikėlusi aukštus tikslus?
Taip, norėjau parodyti viską, ką moku geriausiai. Stengiausi ir dėl trenerės (Brigitą treniravo ir iki šiol treniruoja Gerda Čečkauskienė), kuri mane išugdė tokia krepšininke, kokia esu dabar, tad nesinorėjo jos nuvilti. Aišku, stengiausi ir dėl savęs, nes norėjosi pasirodyti kaip galima geriau.

Grįžkime į pačią pradžią – kaip sugalvojai pradėti mokytis žaisti krepšinį? Kas pastūmėjo?
Tuo metu buvau antrokė. Iš tiesų mama yra buvusi krepšininkė, taip pat ir mano sesuo Kamilė, dviem metais vyresnė, tuo metu jau lankė krepšinio treniruotes. Ją, ketvirtokę, kartą vežė į krepšinio treniruotę, pasiūlė kartu vykti ir man, esą galbūt aš susidomėsiu krepšiniu ir pati pradėsiu žaisti. Nuvažiavome, o trenerė pasiūlė pradėti lankyti treniruotes. Sutikau. Taip ir pradėjome kartu su sese treniruotis.
Mama dar iš pačių pradžių man ir sesei buvo pasakiusi, kad jei pradėjome lankyti užsiėmimus Sporto mokykloje, reikia eiti iki galo ir ją pabaigti. Žinoma, kartais būna tokių momentų, kad nesinori, tingisi eiti į treniruotę, bet po to atsimenu mamos žodžius, kurie įsipareigoja… Be to, stengiuosi ir dėl komandos.

Brigita kiekvieną dieną gyvena krepšiniu. „Sergu ta liga ir aš. Ir, manau, ji tikrai nepagydoma“, – šypteli mergina. (Asm. archyvo nuotr.)

Gal mama pataria, kaip tobulinti savo žaidimo techniką?
Mama nėra žaidusi profesionaliai, bet už mokyklą, už universitetą – yra. Be to, ji yra didžiausia mūsų komandos aistruolė: lankosi kiekvienose varžybose, labai serga už mus. Būna, kad kitos komandos netgi išsimuša iš vėžių, kai ji pradeda garsiai mus palaikyti. Kai kas nors nesiseka, ji pataria, labai palaiko mus. Prieš varžybas mama mums visoms patrina ausis, kad suaktyvintų, užvestų (nusijuokia).
Taip, mama yra kaip antra trenerė, taip pat ir viena didžiausių mūsų komandos aistruolių bei palaikytojų. Džiugu, kad vis aktyviau prisijungia ir kiti tėvai bei mamos – jie noriai eina į varžybas, garsiai mus palaiko.

Treniruočių tvarkaraštis ypač intensyvus – ar lieka laisvo laiko sau, savo kitokiems pomėgiams?
Iš tiesų treniruotės vyksta penkis kartus per savaitę, lankau jas sąžiningai, nes nesinori „pavesti“ komandos. Juk vis tiek visos varžybose žaisime kartu, todėl būtina tobulėti, kartoti derinius. Treniruotės man jau tapo įpročiu. Pirmaisiais metais būdavo, kad mane mama veždavo į treniruotes, o dabar, kai mokausi Kėdainiuose „Atžalyno“ gimnazijoje, jau įpratau po mokyklos keliauti tiesiai į Sporto mokyklą. Lygiai taip, kaip kasdien einu į gimnaziją, tapo įpročiu lankyti ir krepšinio treniruotes.
Jos dažniausiai vyksta darbo dienomis, tad nelabai to laisvo laiko ir telieka. Namo grįžtu tik apie septintą valandą vakaro. Grįžusi darau namų darbus.
Savaitgaliais, jei nebūna varžybų, leidžiu laiką namuose, būnu su draugais. Prasidėjus varžybų sezonui laiko savaitgaliais bus dar mažiau.
Tačiau kai noriu, surandu laiko viskam (šypsosi).

Krepšinis – komandinis sportas, tad Brigita stengiasi nenuvilti ne tik komandos draugių, bet ir savo trenerės G. Čečkauskienės (pirmoje eilėje antra iš dešinės). (Asm. archyvo nuotr.).

Ar teisingai spėju, kad su komandos draugėmis esate labai susibendravusios ir jau tapusios ne tik draugėmis komandoje, bet ir žymiai artimesnės?
Tikrai taip. Būtent su viena komandos drauge esame geriausios draugės. Manau, kad šie tarpusavio santykiai labai padeda komandai, žaidimui. Visos esame artimos, viena kitai galime patarti, suprasti, jei kas nors nesiseka. Būna pykčių, bet jie greitai išsisprendžia.
Prasidėjo naujas treniruočių sezonas – kokius tikslus keli sau šiais metais, o kokius yra išsikėlusi tavo komanda?
Su Kėdainių sporto mokyklos komanda ruošiamės žaisti 1999 m. gimimo ir jaunesnių merginų antrame divizione. Sau keliame aukščiausius tikslus, nes nesame silpniausios, tad sieksime aukščiausios vietos ar bent jau patekimo į finalo ketvertą. Pati dažnai pagalvoju apie rinktinę, ypač kai praėjusiais metais nepasisekė patekti. Tad šiemet labai stengsiuosi sezono metu parodyti ypač gerus rezultatus, kad būčiau pamatyta, pastebėta. Gal šiais metais pavyks papulti (šypsosi).

Šiais metais gimnazijoje baigi dvylika klasių – ar pasvarstai, kiek ateityje Tavo gyvenime bus krepšinio? Ar ir toliau treniruosiesi?
Savo ateities specialybės nelabai sieju su krepšiniu, bet už universitetą pažaisti, ar studijuojant atstovauti kokiam klubui, manau, būtų visai gerai. Tai kartu būtų ir atsipalaidavimas nuo mokslų. Manau, sporto nepamiršiu, nes tai man jau įaugę į kraują. Kai nesportuoju, būna nuobodu. Esu aktyvi, todėl ir savo mokykloje esu pakankamai veikli.

Krepšinis – dažno lietuvio liga. Ar nuo jos įmanoma pagyti?
Sergu ta liga ir aš. Ir, manau, ji tikrai nepagydoma (šypsosi).