Vaikų Velykėlėse linksminosi ne tik vaikai

Prabėgus savaitei po Velykų yra švenčiamas Atvelykis, dar kitaip vadinamas vaikų Velykėlėmis. Ta proga mažieji kėdainiečiai su tėveliais pakviesti į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name kiemelį, kur ridenti margučiai, suptasi, susipažinta su senosiomis tradicijomis. Buvo ir smagių užduočių, ir gyva staigmena.

„Kadangi vienas mūsų siekių – puoselėti tautinį identitetą, Tradicinių amatų centre esame rengę ir Užgavėnes, ir kitokias tradicines šventes. Jos sulaukė nemažo susidomėjimo, tad nutarėme Arnetų namo kiemelyje surengti ir vaikų Velykėles.

Pirmiausia bus viktorina apie tai, kokia tai šventė, kaip ji švenčiama, ką reiškia jos simboliai, ką veikia Velykė ir pan. Jei vaikai atsakys teisingai, juos apdovanosiu įvairiais skanumynais, o jei kažko nežinos, būtinai jiems papasakosiu, nes norisi, kad mažieji daugiau sužinotų apie mūsų etnines šventes, jų reikšmę bei tradicijas.

Žinoma, ridensime ir margučius, taip budinsime žemę, taip pat supsimės, spalvinsime popierinius kiaušinius, bus įvairių žaidimų.

Šiandien laukiame ne tik vaikučių, bet ir jų tėvelių, nes puoselėjant senąsias tradicijas labai svarbus ir tėvų įsitraukimas. Bus proga ir suaugusiesiems prisiminti, kaip yra švenčiamos vaikų Velykėlės“, – sakė šventės vedėja Velykė.

Staigmena šventės dalyviams

Organizatoriai, norėdami vaikams suteikti dar daugiau teigiamų emocijų, į šventę „pasikvietė“… gyvą triušiuką. Mielas gyvūnėlis išsyk patraukė ir vaikų, ir suaugusiųjų dėmesį.

„Mano triušiukas turi du vardus – Blizgis ir Pūkius. Auginu jį jau trejus metus, dažnai jam duodu morkyčių ir kitų skanėstų, viską labai mėgsta. Dar jis aukštai šokinėja, tad reikia labai saugoti.

Į šventę triušiuką atvežėme, nes norime, kad ir kiti juo pasidžiaugtų, jei kas norės, galės ir paglostyti“, – pasakojo jaunoji triušiuko savininkė Ugnė.

„Triušio simbolis kilo iš Vokietijos liuteroniškos tradicijos ir ši tradicija prigijo Klaipėdos krašte. Ir tik Klaipėdos krašte vaikams margučių dovanų atridendavo ne Velykų bobutė, o zuikis.

Lietuviškoje tradicijoje pasakojama, kad senutė pamiškėje, padedama kiškučių, gražiausiais raštais margina kiaušinius ir Velykų rytą, dar iki saulei patekant, paslapčia ypatingais rateliais atveža juos dovanų vaikams“, – atskleidžia etnografė Regina Lukminienė.

Į šventę atvyko šeimomis

Nors per Atvelykį atvėsęs oras ir lietus sumažino šventės dalyvių skaičių, visgi, kelios šeimos atvyko į renginį. Nuobodžiauti joms nebuvo kada.

„Aš pirmąkart tokioje šventėje. Dukra sugalvojo, kad reikia ateiti, pakalbino mane ir sutikau. Į šventę atėjome ne tuščiomis, pasigaminome keletą gražių margučių ir juos čia atsinešėme, kad galėtume paridenti.

Nelabai ką žinau apie Atvelykį, tai bus įdomu išgirsti, kokios buvo tos tradicijos“, – kalbėjo kartu su dukrele Egle į šventę atėjęs Karolis. Abu jie aktyviai dalyvavo šventėje.

Savos tradicijos pamažu nyksta

Tradicinių amatų centro vadovė, etnografė Regina Lukminienė pasakojo, kad ankstesniais laikais per Atvelykį didžiausias dėmesys būdavo skiriamas vaikams. Jei nelikdavo dažytų kiaušinių, jų vėl būdavo nudažoma, tik jau mažesniais kiekiais ir paprastesnėmis spalvomis nei per Velykas. Krikštatėviams buvo įprasta tądien aplankyti savo krikštavaikius, jei nebuvo su jais susitikę per Velykas. Lauktuvių atnešdavo margintų kiaušinių, galbūt ir dar kokią dovanėlę.

Vaikai, aišku, ridendavo kiaušinius, žaisdavo, supdavosi. Apie šokoladinius kiaušinius tada nebūdavo nė kalbos, nes anuomet buvo maisto deficitas, kiaušinis nebuvo kasdienis valgis, kaip dabar, o ir šeimos būdavo gausesnės, tad šeimininkės turėdavo iš anksto pradėti rinkti kiaušinius, kad jų visiems pakaktų ir dar pyragams liktų. Jei kas daugiau kiaušinių turėdavo, veždavo į turgų parduoti.

Dabar gi paprastu kiaušiniu nieko nenustebinsi, tad išpopuliarėjo šokoladiniai kiaušiniai, tai – prekybininkų vilionės, dabartinių laikų mada, to anksčiau tikrai nebuvo. Apskritai, pasaulis dabar globalėja, vis labiau dėmesys krypsta į svetimų kraštų tradicijas, pavyzdžiui, ne Vėlinės, o Helovynas jaunimui yra patraukliau. Net ir vyresni žmonės gal tik Kūčių ir Velykų tradicijų dar laikosi, o, tarkime, Sekminių papročiai jau beveik išnykę, nes ši šventė buvo skirta žalumai ir gyvuliams pagarbinti, dabar nei piemenėlių, nei gyvuliukų nebelikę, tai atsiliepia ir tradicijoms.

Pagyvenusieji dar prisimena tai iš jaunystės laikų, o kai kurie dabartiniai vaikai jau nebežino, net iš kur tas pienas atsiranda. Mano, kad iš parduotuvės…

Labai gaila, kad mokyklose nėra etnokultūros užsiėmimų, na, nebent tik entuziastų dėka tai gyvuoja, dar tradicijos puoselėjamos folkloriniuose kolektyvuose. Manau, šiuo aspektu valstybinis požiūris turėtų būti kitoks, kad daugiau dėmesio būtų skiriama tautiškumui, etninei kultūrai, nes pasauliui mes galime būti įdomūs tik išlaikę savastį ir nepamiršę senųjų tradicijų“, – įsitikinusi etnografė R. Lukminienė.