„Turiu laiko pasidžiaugti, kad gyvenu…“ Asta Raicevičienė 2023/04/01 Iš arčiau Atėjusį pavasarį šio interviu herojus – liaudiškos muzikos kapelos ,,Vilainiai“ vadovas Antanas Mikalauskas – sutinka su paukščiais, parskrendančiais ir dainose apdainuotais. Maestro laikas bėga ruošiantis respublikinei kapelų šventei ,,Čiulba lakštingėlė – 2023“, leidžiant sulą iš prieš 20 metų paties pasodinto beržo, tvarkant palūžusius varnėnų inkilus ir laukiant žemės darbų savo sodyboje. Kaip pats sako, dabar turi kada pagalvoti, ko dar nespėjo padaryti, ką dar gali nuveikti, ir stengiasi tam rasti laiko. ,,Daugiau yra laiko sau ir pasidžiaugti tuo, kad gyvenu ir ką užgyvenau“, – pradėjus pokalbį atvirai prisipažįsta Antanas Mikalauskas. – Papasakokite, ką šiuo metu veikiate? – Dar vis kultūros darbuotojas (nors ir nepilnu etatu), dar vis jaučiu, kad esu reikalingas žmonėms ir kad dar turiu jiems ką pasakyti. Balandžio 16 dieną 14 val., per Atvelykį, vyks tradicinė kapelų šventė ,,Čiulba lakštingėlė“. Šventė, gimusi 2000 metais, yra lyg mūsų su žmona Onute ,,kūdikis“. Ją rengiu kasmet – tai Joninių, tai Atvelykio metu. Nevyko tik per pandemiją. Prieš 23 metus šventę pradėjau rengti norėdamas skleisti mažai žinomų autorių kūrybą, paįvairinti Lietuvos kapelų repertuarą. Džiaugiuosi, kad ši mintis prigijo ir subujojo – ją palaiko ir perėmė ne vienas kolega, kapelos vadovas. Dabar atrodo natūralu ir savaime suprantama autorinių kūrinių sklaida – o kažkada ji buvo stipriai cenzūruojama. Skambiai gyvybinga ir mano sukurta kapela ,,Vilainiai“ – puikių, nuoširdžių žmonių kolektyvas. Džiaugiuosi, kad esame vienintelė Lietuvoje kapela, kurios repertuarą sudaro mano ir mažai žinomų autorių kūriniai. Ir taip jau beveik 50 metų – 2024-aisiais bus šio kolektyvo jubiliejus. Dar vis turime savo klausytoją koncertuose ,,gyvai“ ir TV rengiamose programose. Beveik 50 metų liaudiškos muzikos kapelai ,,Vilainiai“ – puikių, nuoširdžių žmonių kolektyvui – vadovauja Antanas Mikalauskas. – Kėdainiečiai dar gerai pamena anšlaginį 2019 m. vasarį surengtą jubiliejinį „Vilainių“ kapelos koncertą „Kol dar muzika skamba širdy“. Net nepastebėsime, kaip kitais metais pakviesite į kapelos 50-ties metų jubiliejinį koncertą. Gal jau galvojate apie jubiliejų? – Apie jubiliejų galvoju jau seniai, nes ne kiekvienas kolektyvas jo sulaukia. Tik kad labai greitai jie ateina, tie jubiliejai. Net nesitiki – ką tik buvo 45-čio koncertai, o jau čia pat ir 50-metis. – Papasakokite, kas naujo kapeloje ,,Vilainiai“. Kiek dar dainų nuo 45-mečio sukūrėte ar parašėte? – Dainos dar vis kuriasi, parašiau keletą, jas jau atliekame. Pagalvoju: koks nuostabus, imlus ir nepretenzingas kolektyvas. Tiesiog grojame, dainuojame ir, atrodo, viskas gerai sekasi. Pasikartosiu, jog kapela ,,Vilainiai“ – tai puikūs žmonės, puikūs muzikantai ir dainininkai, ir kas būčiau aš, jeigu ne jie. Kolektyve mane džiugina ne naujienos, bet stabilumas. Žinote, dėl to jaučiu net kolegų pavydą. Keista, bet taip. – Kas Jus, kaip dainų autorių – žodžių ir muzikos kūrėją, labiausiai įkvepia, apie ką Jūsų tekstai? Meilė artimam žmogui, tik gaila, kad kartais lieku nesuprastas… Dievas pučia žvakes, bet manęs nepakęs Nuodėmingo paimti į dangų. Gal kam saulė užges, vestuves gal kas švęs… Aš ilgėsiuos tenai tavo rankų… (citata iš A. Mikalausko dainos ,,Dievas pučia žvakes“ ) Tai ir gamta, kuri mane supa nuo vaikystės. Aš augau kaime ir tebegyvenu kaime. Mes visi esame gamtos vaikai, tik nevienodai ją jaučiame ir vertiname. Aš lenkiuosi jai… Mikalauskai Šri Lankoje su dukra Egle ir žentu Gary. – Kuris kūrinys, galbūt ne vienas, Jums pačiam arčiausiai širdies? – Yra toks posakis: ,,Apie ką nepagalvojai – nepasakysi, apie ką nepaverkei – nepadainuosi“. Negaliu išskirti. Tai va taip. – O publika kokio žanro, kokios tematikos kūrinius labiausiai priima? – Žiūrint, kokia publika. Publikai neįtiksi, o mes ir specialiai netaikom. Tiesiog grojam savo repertuarą, kuriame yra ir linksmų, ir lyriškų kūrinių. Po tiek metų galiu pasakyti, kad kitų rajonų publika mus labai šiltai priima, Kėdainiuose – žymiai santūriau. Gal kad ,,savam krašte pranašu nebūsi“? Bet džiaugiuosi tais, kurie mumis džiaugiasi. Turime mūsų kapelos fanus iš Utenos. Tai labai mielų žmonių pora, ir jau mūsų draugai. Jie seka mūsų koncertines keliones ir atvažiuoja ten. Ir nuostabiausia, kad jie koncertuose ne sėdi, bet šoka. Mums labai smagu dėl to. – Ar Jūsų žmona Onutė yra pirmoji, kuri išgirsta naują kūrinį? Ar Jums svarbi jos reakcija, nuomonė? – Taip, dažniausiai ji išgirsta pirma – sugroju ir pasiklausiu jos, ar jai kur nors girdėta ta melodija. Onutės nuomonė svarbi, nes man tai labai daug reiškia: iš to aš galiu spręsti, ir kokia bus kitų nuomonė, ir kaip priims tą kūrinį. Turiu ir kitą vertintoją – tai mylima šuniukė Spuklė. Jai patinka viskas, ką groju, – guli tokia svajinga, atsipalaidavusi man prie kojų. Ištikimiausia gerbėja. – Apie ką ar kokį kūrinį dar svajojate parašyti, nors, atrodo, apie viską jau išdainuota… – Dar nė vienam nepavyko sužinot, kada jau viskas išdainuota. Ir man taip pat. Planų yra, nors… žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. O ką tai reiškia? Jau sakiau, kad kūryba – tai Dievo dovana. Onutė ir Antanas Mikalauskai egzotiniame kampelyje – Maldyvuose. – Kur artimiausiu metu galima bus išgirsti kapelą ,,Vilainiai“? – Pajuokausiu: artimiausią sekmadienį per LRT ,,Sveikinimų koncertą“. O jeigu rimtai – tai koncertų sumažėjo iki minimumo. Kaip jau anksčiau minėjau – pirmą kartą šiais metais pasirodysime Kėdainių publikai per Atvelykį kapelų šventėje ,,Čiulba lakštingėlė“ kartu su kapelomis iš Pasvalio, Joniškio ir Panevėžio rajonų. Žiūrovams, tikiu, bus įdomu pamatyti ir charizmatiškas šventės vedėjas – ,,seseris“ Malviną ir Akviliną, atkeliausiančias iš ,,balanos gadynės“. Kas dar jų nėra matę – puiki proga pamatyti, o kas dalyvavo Ažytėnų kaimo edukacinėje programoje ,,Kelias į marčias: išverptas, išaustas ir išsvajotas“ – manau, žino, ko tikėtis. Žodžiu – geros nuotaikos šventėje tikrai netrūks. Tai čia, Kėdainiuose – tiksliau, Vilainių salėje. O koncertinės išvykos tapo prabanga, pabrangus transporto nuomai. Mūsų daug – 13 žmonių, plius instrumentai, koncertiniai rūbai. Reikia autobuso, kurio Kėdainių kultūros centras neturi. Čia ir taškas. – Ar randate laiko stabtelėti ir padėkoti sau, artimiesiems, pačiam gyvenimui už tai, ką jis Jums davė? – Į Jūsų klausimus galiu atsakyti vienu žodžiu: ,,Taip“. Dabar randu laiko pagalvoti, ko dar nespėjau padaryti, ką dar galiu nuveikti, ir stengiuosi tam rasti laiko. Daugiau yra laiko sau ir pasidžiaugti tuo, kad gyvenu ir ką užgyvenau. 2006 m. kapelų šventės ,,Čiulba lakštingėlė“ vedėja Loreta Sungailienė. Kapeloje dainavo radijo laidų vedėjas Arnas Švilpauskas. – Papasakokit, kuo prasideda ir kaip baigiasi Jūsų diena? – Keliuosi apie 6 valandą, nes viskas, ką galiu sukurti, išgirsti ir pamatyti, yra rytą. O vakaras yra vakaras, gyvenu su saule. Žodžiu, mane džiugina prasidėjusi diena ir su rytu pasveikinu visus, kas gyva ir negyva. – Žinau, kad mėgstate keliauti. Tikriausiai dar gyvi praėjusių metų įspūdžiai, lankant svečias šalis? – Tikrai nemažai judam po Lietuvą su žmona, su draugais. O apsilankyti tolimuose kraštuose dabar jau padeda vaikai. Praėjusiais metais praleidom nuostabų laiką su šeima, keliaudami po Jungtinę Karalystę, Maltą, Šri Lanką, Maldyvus. Po Šri Lanką ir Maldyvus keliavome su dukra Egle ir žentu Gariu kovo mėnesį, o tuose egzotiškuose kraštuose buvo +25 – +30 C. Įspūdžių tikrai labai daug – juk tai visiškai kitos kultūros ir kitokios gamtos šalys, pasakoti užtruktų tikrai daug laiko. Galiu tik pasakyti, kad ant skurdo ribos balansuojanti Šri Lanka moka priimti svečius ir parodyti tai, ką turi geriausio. Turizmas – vienas iš šalies pragyvenimo šaltinių. Rudenį, žmonos gimtadieniui, keliavome į Maltą. Lankėmės rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, bet tai buvo puikus laikas pratęsti vasarą su pliažo malonumais prie Viduržemio jūros. Maltoje gyvenome sūnaus namuose ir jis buvo mūsų ,,gidas“ – parodė viską, kas yra gražiausia saloje, o vakarais – ir kur skaniausiai ruošiamas maistas iš jūros gėrybių. Kelionę po Jungtinę Karalystę galima pavadinti giminių susitikimu ir taip pat pažintimi su kitomis kultūromis lankantis muziejuose, teatruose. Mūsų kelionės – tai vis vaikų dovanos. Kelionėse patirti įspūdžiai su artimiausiais žmonėmis – didžiausia vertybė šiandien. Atmintyje lieka tai, ko niekas nepavogs ir nesunaikins. Liaudiškos muzikos kapela ,,Vilainiai“ kitais metais ruošiasi švęsti savo 50-metį. – Iš savo gyvenimo patirties ką galėtumėt patarti jaunesnės kartos žmonėms, kurie dejuoja, kad daug ko nespėja, kurie iš savęs reikalauja geriausio rezultato, kurie tiesiog skuba gyventi? – Gyvenime labai svarbu visų pirma atrasti save. Vieniems tai pasiseka labai greitai, kitiems tenka apibėgti nemažą gyvenimo ratą. O tas bėgimo tempas yra labai individualus – svarbu, kad rezultatas džiugintų patį, netaptų našta sau, kitiems ir nedusintų žmogaus prigimtinių vertybių. Nereikėtų galvoti, kad gyvenimas ilgas. Laikas taip smarkiai bėga ir kuo toliau, tuo greičiau krinta nuplėšti kalendoriaus lapeliai… Manai sau, kad galėjai kažką dar nuveikti, bet jeigu negalėjai, taip ir turėjo būti, tad graužtis ir nereikia. Nežinau, ar gyvenimo patirtis žmogų išmoko gyventi. Brandaus amžiaus žmonės, man atrodo, šiuo metu per daug dejuoja – ir tie, kurie gerai gyvena, ir kurie blogiau. Suprantu dejonę, kai skauda, bet jeigu ne – tai ne. Tiesiog mylėkime žmones, saugokime gamtą, atsikratykime pavydo ir neapykantos. Visi juk galime naudotis šia galimybe. Asmeninio archyvo nuotraukos Titulinė nuotrauka: Švenčiant kolektyvo ,,Vilainiai“ 35-metį, vadovas kvietė visus kapeloje dalyvavusius muzikantus, dainininkus.
