Justina Šveikytė
Šį savaitgalį pasaulį išvys pirmoji kėdainietės dainininkės, Šviesiosios gimnazijos abiturientės Danielės Paužaitės (18) daina „Maža“. Šiam kūriniui mergina ir žodžius, ir muziką parašė pati. „Išleisti savo pirmąją autorinę dainą buvo ilgai lauktas ir planuotas įvykis, tad jo reikšmė man yra tikrai labai didelė“, – teigia kėdainiečiams puikiai pažįstama atlikėja.
Kelerius pastaruosius metus retas įvykis Kėdainių mieste apsieina be Danielės žibėjimo scenoje. „Mindauginės“ Krakėse, festivalis Akademijoje, renginys Paberžėje, Kalėdinės eglės įžiebimo vakaras miesto širdyje – kiekviena šventė Danielei tampa galimybe įkrauti dar daugiau sceninės patirties į savo bagažą.
Patirties, tiesa, jauna mergina jau turi tiek, kad dažnas vyresnio amžiaus atlikėjas galėtų pavydėti. O prieš metus mergina blykstelėjo dar ir populiariame muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“.
„Muzika man turbūt visa ko prasmė. Ji pralinksmina, kartais priverčia susimąstyti, o kartais tampa didžiausia paguoda. Dažniausiai ji labai motyvuoja, bet kartais ir vargina. Muzika yra įvairovė ir begalybė. Ir dar daug dalykų viename“, – teigia brandumu žavinti aštuoniolikmetė atlikėja.
Dainoje apnuogino slėgusius išgyvenimus
– Daniele, pradėkime pokalbį nuo šviežiausių naujienų. Sekmadienį pasirodys Tavo pirmagimis „kūdikis“. Didžiausi sveikinimai! Ką Tau reiškia pasauliui pristatyti pirmąją savo autorinę dainą „Maža“?
– Dėkoju (šypteli). Jaučiu, kad su „Mažos“ pasirodymu aš pradedu savo, kaip savarankiškos kūrėjos, kelią. Dalintis savo kūryba buvo sena mano svajonė, tad šiandien esu liudininkė to, kaip ši svajonė pildosi.
„Maža“ – toli gražu ne pirmoji mano parašyta daina, bet ji – pirmoji, kurią išleidžiu į pasaulį. Tai padaryti paskatino mano vokalo mokytoja, nuostabioji Rosita Čivilytė. Jos paskatinta ilgai nelaukiau – tą ir padariau (šypteli).
Man ši daina – lyg priminimas apie tai, kad žmogus kaip gėlės žiedas gali išsiskleisti, nepaisant visų dvejonių ir baimių, kurios jį laiko. D. Paužaitė
– Ką apdainuoji „Mažoje“? Kaip ir būdinga dainoms, kalbi apie (nelaimingą) meilę? O galbūt joje pasakoji apie savo, kaip jaunos kūrėjos, kelią?
– Manau, kad šią dainą kiekvienas gali interpretuoti skirtingai, ir tame jos unikalumas. Vis tik mano atveju, šioje dainoje slepiasi mintis apie mažumą ir bejėgiškumą. Šiuos širdį ir sielą slegiančius jausmus, neabejoju, daugumai žmonių yra tekę patirti.
Dainos potekstėje yra užuominų ir apie meilę, kurios paminėjimas, manau, yra beveik neišvengiamas rašant dainas (juokiasi). Tačiau man ši daina – lyg priminimas apie tai, kad žmogus kaip gėlės žiedas gali išsiskleisti, nepaisant visų dvejonių ir baimių, kurios jį laiko.
Į „Mažą“ sukrito visi mano kadaise patirti vidiniai išgyvenimai. Nors tuo metu, kai rašiau dainą, nesijaučiau nei maža, nei nesuprasta, tačiau jaučiau žvėrišką poreikį praeities jausmus sudėti į kažkokį pavidalą. Ir, ko gero, tokiu būdu su jais atsisveikinti.
– Savo feisbuko paskyroje meškerę jau užmetei – pasidalinai 10 sekundžių ištrauka iš savo debiutinės autorinės dainos klipo. Joje susitinka du Danielės atspindžiai. Gal gali papasakoti, kas įkvėpė būtent tokią scenografiją?
– Ko gero, įkvėpė patys mano apdainuojami išgyvenimai. Dainos klipas parodo, kaip apsilankau savo praeities kambaryje. Stebiu aplinką, daiktus. Pažvelgusi į veidrodį, galiausiai susitinku su mažesniąja savimi.
Nepasitikintis žvilgsnis išduoda, jog mažoji aš – vis dar bijanti, vis dar maža. Tačiau Danielė kitoje veidrodžio pusėje jau žino, kad nėra ko bijoti, ir apie tai drąsiai dainuoja žmonėms.
Naudodamasi proga, jeigu galima, noriu padėkoti savo komandai (šypteli). Už dainos „Maža“ apipavidalinimą ir įrašymą esu dėkinga Pauliui Vaicekauskui-Plucando. Su manimi dirbo ir puikus operatorius Jonas Dirsė, kuris prisidėjo ir prie pačios klipo idėjos bei, žinoma, įgyvendinimo.
Nužygiavo iki „Lietuvos balso“ pusfinalio
– Daniele, esi viena iš kelių kėdainiečių, kurie yra dalyvavę „Lietuvos balse“. Prieš metus projektas buvo šiek tiek pakeitęs formatą. Vietoje solistų praėjusio sezono scenoje varžėsi „kartos“ – duetai, grupės. Tu „Lietuvos balse“ save išbandei su muzikos prodiuseriu Mario Kernn. Kokie keliai nuvedė į „Lietuvos balsą“ ir suvedė judu su Mario?
– Tiesą pasakius, jau kurį laiką svarsčiau, kad reikėtų užpildyti „Lietuvos balso“ dalyvio anketą (šypteli). Trūko iššūkių. Trūko ne tik gražiai sudainuoti ant scenos, bet ir kažką sau įrodyti, visaip save išsibandyti ir pasižiūrėti, kiek galiu, kur dar reikia tobulėti.
Troškau išsiaiškinti, kokios mano ribos, o ir ar galiu jas peržengti. Kadangi ir šiaip domėjausi šou industrija, norėjosi bent trumpam pabūti jos dalimi ir joje pasisukioti.
Tais metais, kai galutinai pasiryžau, projekto formatas buvo būtent „kartų“. Nors ant scenos geriausiai jaučiuosi viena, „Lietuvos balsui“ reikėjo kompanijos. Na, o su Mario susipažinome per mano pusbrolį (šypteli).
– Judviejų kompanija pasirodė esanti gana galingo kalibro – įveikėte tris etapus ir pasiekėte pusfinalį. Kaip manai, ko pritrūko kelialapiui į finalą?
– Manau, kad paskutiniam žingsniui – patekimui į projekto finalą – pritrūko esminio dalyko, t. y. pasitikėjimo savimi. Ganėtinai bijojau keistis ir atrasti kitokią save. Stengiausi laikytis savo saugios komforto zonos. Žinoma, reikia kalbėti ir apie tuometinius vokalo duomenis bei sugebėjimus – nors jie tikrai nebuvo prasti, tačiau buvo tobulintini.
Prieš kameras – vienokie, joms išsijungus – kitokie?
– „Lietuvos balse“ judu su Mario patekote į mokytojo Beno Aleksandravičiaus, alternatyvaus roko grupės „ba.“ nario komandą. Turbūt projekto užkulisiuose Beną tau teko neblogai pažinti ne kaip projekto mokytoją ir atlikėją, bet kaip asmenybę. Kokį įspūdį jis paliko?
– Benas, kaip ir visi kiti projekte esantys mokytojai, padėjo mums interpretuoti dainas. Stengėsi vardan gero mūsų pasirodymo. Už tai jam esu labai dėkinga (šypteli).
Augančią mane nuolat supo muzikos garsai. Namai buvo jų pilni. D. Paužaitė
– O kaipgi visi kiti „Lietuvos balso“ mokytojai ir šio projekto dalyviai – ar, kameroms išsijungus, jie išlieka tokie patys?
– Na, prieš kameras mes visi šiek tiek pasikeičiame (juokiasi). Tačiau to milžiniško kontrasto, kurį žmonės dažnai įsivaizduoja esant, aš nepastebėjau.
Projekte buvo daug veiksmo, visi turėjome savo užduotis ir jas stropiai vykdėme.
– Be pažinties su šou pasauliu, ką Tau pačiai davė „Lietuvos balsas. Kartos“, Daniele?
– Patirtis buvo neįkainojama. Supratau, jog tikrai gerai jaučiuosi scenoje, pamačiau, ką dar reikia tobulinti. Išmokau arčiau prie savęs prisileisti kiekvieną dainą ir ją ištransliuoti savo vidumi.
Bene geriausia projekto dalis – sutikti savo bendraminčių, kurie lygiai taip pat myli muziką. Labai džiaugiuosi, kad projekto metu man pavyko tai padaryti.
Taip pat dar kartą įsitikinau, kad Lietuvoje netrūksta puikių vokalistų, iš kurių minios norint išsiskirti, reikia savęs dar šiek tiek paieškoti.
Kėdainiai – ypatingos svarbos miestas muzikos kelyje
– Užsiminei apie išsiskyrimą iš kitų vokalistų. Kėdainiuose esi itin matomas ir išsiskiriantis veidas. Ar nemanai, kad iš dalies Tau pasisekė, jog augai šiame mieste, o ne, tarkime, Vilniuje, kur konkurencija tikrai didesnė?
– Tai – faktas, kurio nepaneigsi. Aplinkybės ir aplinka Kėdainiuose buvo ir yra išskirtinai dėkingos praktikai įgyti, nes čia man niekada nereikėjo kovoti dėl vietos po saule ir visada atsirasdavo šansų kur nors pasirodyti.
Kėdainiai neabejotinai yra miestas, kuriame žengiau pirmuosius savo, kaip atlikėjos, žingsnius ir palaipsniui susirinkau pirmąją savo auditoriją, atradau kelius pas pirmuosius savo klausytojus.
– Pakalbėkime apie pirmuosius Tavo žingsnius scenoje. Kada Tavo šeimyna – o ir Tu pati – pastebėjote, kad turi polinkį į muziką?
– Kad nuo mažens dainavau, tai tikrai. Seno kompiuterio galerija pilna vaizdo įrašų, kur aš, visai mažytė, demonstruoju vokalinius sugebėjimus (juokiasi). Konkretaus žinojimo, kad štai užaugusi aš būsiu dainininkė ir niekas kitas, nebuvo. Nors visai neseniai radau savo šešiametės užrašus, kuriuose parkeriu užtikrintai raičiau, kad užaugusi dainuosiu (juokiasi).
Gal to kaip nors specialiai neplanavau, bet tikriausiai vidumi jaučiau, jog dainavimas bus neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tiek, kad tada tiksliai nežinojau, kokio dydžio vaidmenį mano gyvenime muzika iš tiesų atliks.
Groja keturiais muzikos instrumentais
– Esi neatsiejama Kėdainių muzikos mokyklos dalis. Kada pirmą kartą pravėrei jos duris?
– Jeigu gerai pamenu, būdama vos trejų pradėjau lankyti ankstyvojo meninio ugdymo užsiėmimus. Tuo metu muzika tebuvo linksmas laiko praleidimo būdas. Be to, mano mama – muzikantė, todėl augau muzikalioje aplinkoje, net neįsivaizduodama, kad gali būti kitaip.
– Vadinasi, bent iš dalies dėl to, kas esi ir ką veiki šiandien, galima „kaltinti“ Tavo mamą?
– (Juokiasi) Augančią mane nuolat supo muzikos garsai. Namai buvo jų pilni. Be to, lankydavomės daugybėje renginių ir koncertų, kurie, manau, ir suformavo mano požiūrį į muziką, padėjo išsivystyti tam pojūčiui.
Natūralu, kad, įsiliejus į Kėdainių muzikos mokyklą, mane ėmė supti vis daugiau muzikuojančių žmonių, bendraminčių, kurie padėjo mano muzikalumui augti ir man pačiai tobulėti.
– Daniele, Kėdainių muzikos mokykloje įvaldei smuiką ir kankles. Gana netradiciniai pasirinkimai dainininkei. Dažniausiai atlikėjai skambina fortepijonu, gitara, jau kokį dešimtmetį ant bangos – ir ukulėlė. Kaipgi pagrindiniu pasirinkai styginį instrumentą?
– Rinkausi intuityviai. Tiesiog pajutau norą groti būtent šiuo instrumentu. Tiesa, negaliu nepaminėti fakto, jog prieš tai buvo išbandyta ir violončelė, tačiau smuikas visgi nugalėjo.
Gal ir nekeista. Smuikas buvo elegantiškas ir mano smulkiam sudėjimui idealiai tinkamas instrumentas. Kankles išbandžiau smalsumo vedama, dėl muzikos instrumentų įvairovės.
Teisybės dėlei, neseniai ir pati tapau labiau „tradicinė“ – priėjau prie mokymosi groti pianinu, neseniai į rankas paėmiau ir gitarą.
Motyvavo pojūtis, kad klausytojai priima, kas transliuojama
– Bent jau iš šono atrodo, kad esi gana kukli ir drovi. Tačiau visi kuklumai akimirksniu išgaruoja, kai atsistoji scenoje.
– Ko gero, mano išvaizda – kiek apgaulinga. Nors drąsa tikrai netrykštu, bet nesu ir drovi. O scenoje tikriausiai atsiskleidžia visos savybės. Dažnai muzika reikalauja charakterio bei specifinio atlikimo, tad tenka panaršyti po savo vidų ir surasti tai, ko reikia scenai bei atlikimui.
Be abejonės, scena yra mano namai, tad ir drovumui ten nelabai lieka vietos.
– Ar atsimeni pirmąjį rimtesnį savo koncertą?
– Aktyviau koncertuoti pradėjau būdama progimnazijoje, kuomet nedrąsiai stodavau padainuoti vieną kitą dainą. Ėmiau pastebėti, kad žmonėms patinka tai, ką darau, tad nesustojau ir pradėjau koncertuoti su muzikos mokykla kaip vokalistė.
Pirmu rimtesniu turbūt laikyčiau solinį savo koncertą. Man buvo šešiolika. Koncertavau Rinkos aikštėje esančios bibliotekos išvažiuojamoje scenoje. Tuo metu tai atrodė didelis žingsnis į priekį. Kita vertus, ne tik atrodė – laikas parodė, kad toks jis ir buvo.
Man prireikė tikrai nemažai drąsos bei užsispyrimo. Jau nekalbant apie repertuarą, kurį atlikti man ir dabar prireiktų gerų kelių savaičių repeticijų. Džiaugiuosi, kad tąkart nepabijojau.
– O kaipgi su finansais, Daniele? Ar koncertuodama jau užsidirbi honorarą?
– Kiekvienas koncertas yra tam tikra galimybė. Parodyti save, įgyti patirties ir tobulėti. Aš esu dėkinga už tai, kad koncertai taip pat suteikia galimybę užsidirbti, o uždarbį investuoti į ne ką kita, bet į muziką.
Bet kokiu atveju, koncertuodamas praturtėji. Dažnai koncertai atneša ne tik materialią gerovę, bet ir reikiamas pažintis, naudingą patirtį.
Abiturientės stalčiuje – kelios dešimtys eilės laukiančių dainų
– Po kelių mėnesių Tavęs laukia pagrindinis abiturientų galvos skausmas – abitūros egzaminai. Jau dabar dėl muzikinių darbų bei projektų nemažai laiko leidi ir Vilniuje. Tad kas po abitūros, Daniele?
– Kol kas tikslių planų, ką veiksiu po mokyklos, neturiu. Nors laikas iki pasirinkimo tiesiog tirpte tirpsta, tačiau stengiuosi per daug savęs nespausti. Žinau, kad ir toliau užsiimsiu mylima ir mėgstama veikla – suksiuosi kažkur muzikos industrijoje.
– O kokia šiandien Tavo su muzika susijusi svajonė, ambicija? Galbūt tai – pirmasis albumas arba patekimas į radijo grojaraščius? O gal – pilnutėlė „Žalgirio“ arena ir žinomumas užsienio auditorijose?
– Manau, kad visi šie dalykai galėtų įeiti į sąrašą, tačiau labiausiai vertinu ne rezultatą, o patį procesą. Nesvarbu, kur tai nuves – ar iki pilnų arenų, ar iki kuklių koncertų salių. Man svarbiausia mėgautis kiekviena proceso akimirka ir jausti dainavimo teikiamą malonumą.
– Apetitas, sakoma, auga bevalgant. Jeigu „Maža“ sulauks didelio palaikymo, galbūt tai bus debiutinė, bet tikrai ne vienintelė Tavo parašyta daina? Kiek juodraščių savo bilieto eilėje į dienos šviesą dar laukia Tavo rašomo stalo stalčiuje, Daniele?
– Tiesą pasakius, iki šios dienos susikaupusios dešimtys dainų. Kelios jau laukia laimingojo savo bilietėlio (šypteli).
Titulinė nuotrauka:
Dainininkė, Kėdainių šviesiosios gimnazijos abiturientė Danielė Paužaitė. (R. Valionio nuotr.)
Balandžio 2 dieną, sekmadienį, pasirodysiančią Danielės Paužaitės debiutinę autorinę dainą rasti galėsite merginos feisbuko paskyroje. Ji bus prieinama viešai. Arba merginos „Youtube“ kanale „danielizmas“.
