Susitikimas su kūrėjomis iš Klaipėdos Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Praėjusį šeštadienį Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija kvietė į jaukų renginį „(PA)LIKIMAS“, kurio metu vyko susitikimas su klaipėdietėmis kūrėjomis – keramike Daiva Ložyte ir rašytoja Nijole Kliukaite- Kepeniene. 

Renginys buvo nemokamas, įgyvendinamas bendradarbiaujant su kultūrinių iniciatyvų grupe „Kvadratas“ ir jos įkūrėju Tomu J. Daunora.

,,Džiaugiamės, kad galime pasiūlyti kėdainiečiams tokius susitikimus, kuomet jie gali artimiau pažinti kuriančias asmenybes, išgirsti kuo jie gyvena, kas juos įkvepia ir taip dar geriau pažinti jų sukurtą produktą – jų knygas, keramikos dirbinius ir galbūt patys gali pradėti kurti”, – pristatė viešnias Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.

Sugrįžo į muziejų

Keramikė iš Klaipėdos Daiva Ložytė prieš septynerius metus J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje buvo surengusi parodą, kur ji pristatė savo darbų ciklą ,,Jausenos”. Tai buvo labai jautrūs darbai apie įvairias žmogaus būsenas tiek baimę, džiaugsmą, neviltį. Į šią meno erdvę menininkė vėl sugrįžo. D. Ložytė atvyko su savo drauge literate Nijole Kliukaite.

Šį kartą menininkė pristatė savo kūrybą, nes anksčiau, kaip ji pastebėjo, nebuvo tokios progos prisistatyti ką ji kuria bei kaip kuria, tik susirinkusiems į susitikimą savo darbus, kūrybos ciklus ji demonstravo vaizdo ekrane. Galima buvo matyti, kaip keičiasi keramikės kūryba, šiandien ji plačiau žvelgia į dabartį, į praeitį ir ateitį, tyrinėja palikimą, kaip kuriama ateitis, o esmė yra mūsų dabartis.

Mes esame dabartis

,,Pasakojau apie savo kūrybą, kuri ėjo nuo tam tikros formos iki kitos formos. Daugeliui atrodo, kad tai labai didelis pokytis, o kai pats kuri ir kažką tai darai, atrodo, kad tai yra labai nuoseklu.

Tiesiog kitaip ir negalėjo būti. Nes kas yra ,,(Pa)likimas”? Tai yra viskas, iš ko mes atėjome, ką mes gavome iš praeities. Taip mes iš mūsų praeities kuriame savo ateitį. Mes esame dabartis. O kas bus priekyje, jau bus po mūsų darbų”, – komentavo pati keramikė.

Anot vienos menotyrininkės, D. Ložytė, kaip jai įprasta, toliau lieka prie žmogaus būties temos, tik šįkart žymiai praplečia analizuojamą lauką. Dabar ji koncentruojasi ne į pavienio individo jausenas, bet abstrahuoja jas iki bendrų patirčių ir gilinasi į tautos – kaip stambesnės sociumo struktūros – darinį.

Nors aktualūs išlieka individualūs asmens bruožai, bet dabar svarbesnės tampa aplinkybės, priežastys nulėmusios istoriškai susidariusios žmonių bendruomenės savastį.

Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų tautą jungia ne tik bendra istorija, kilmė, žemė kurioje gyvename, kalba ir kultūra. Ši sąvoka aprėpia daug daugiau, ypač šiais laikais, kai jungiamosios grandys tampa lankstesnės ir ilgesnės, nes savo tautiečius sutinkame kone kiekviename pasaulio krašte.

„(Pa)likimas“ – apie praeityje susiformavusius ženklus, simbolius ir kintančias, besimainantiems gyvenimams adaptuojamas jų traktuotes.

Su paroda susipažino anksčiau

Keramikės Daivos Ložytės paroda tuo pačiu pavadinimu ,,(Pa)likimas” iki praėjusio šeštadienio buvo eksponuojama Kėdainių senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, lauko ekspoziciniame centre ,,Gobis”. Tai buvo paroda apie likimą, palikimą kuris susijęs su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Pristatė romaną

Rašytoja Nijole Kliukaitė-Kepenienė pristatė savo romaną ,,Meškos ausy”, kuriame ji perverčia metus nuo Sirokomlės, gimusio prieš 200 metų iki mūsų atgimusio laiko. Tiesiog fragmentiškai pasakoja, kaip visa tai vyko. Apie gyvenimą, kurį mums dovanoja tėvai, seneliai, proseneliai ir kaip viskas išsirutulioja iki dabarties.

Pati autorė pasakojo, kad tai yra biografinis romanas apie Klaipėdos krašte gyvenusį gydytoją radiologą Petrą Kondratavičių. Jis yra susijęs su Liudviku Sirokomle, gyvenusių prieš 200 metų.

,,Gyvename savo gyvenimus, bet kaip dažnai sprendimus mums kažkas pašnabžda, o ir patį gyvenimą mums dovanojo jie – mūsų tėvai, seneliai, proseneliai.

Ši knyga – tai pasakojimas apie garbingą Kondratavičių giminę, kurių herbas, kaip jie patys įvardija – sutrešęs kelmas. Iš šios giminės kilęs Liudvikas Vladislavas Francišekas Kondratavičius savo slapyvardžiu pasirinko būtent herbo pavadinimą – Sirokomlė”.

(Nijole Kliukaitė-Kepenienė)

Knygoje – žmonių likimai

,,Petro Kondartavičiaus žmona Srefanija Kondratavičienė, mano gera pažįstama manęs tiesiog paprašė, kad parašyčiau knygą apie juos. Nes, kai rašiau kitą biografinę knygą – ,,Rupaus malimo” – apie žmonių likimus Mažojoje Lietuvoje, ji klausė, kodėl apie ją nerašau.

Iš tiesų, labai įdomi ta giminės istorija, kuri mane užkabino. Visada norėjosi artimiau sužinoti kaip gyvena tie bajorai, nes tai yra bajorų giminė. O Sirokomlė – reiškia sutrešęs kelmas. Iš pradžių galvojau ir romaną taip pavadinti, bet leidėjas suabejojo, nes tai skamba per daug biologiškai.

Tada sugalvojau kitą pavadinimą ,,Meškos ausy”, nes pati Kondratavičienė yra iš Žemaitijos ir ji kažkada pasakojo, kad Žemaitijoje jie gyveno kaip meškos ausy.

Tas romanas yra apie tai, kaip Petras Kondratavičius ruošiasi žmonos gimtadieniui ir Sirokomlė ten pasirodo kaip kokia prisiminimų dvaselė, kaip vaiduoklis. Per tą dieną P. Kondratavičius prisimena visą savo gyvenimą. Iš tikrųjų tai buvo paskutinė jo gyvenimo diena – jis išėjo per savo žmonos gimtadienį”, – pasakojo knygą pristačiusi jos autorė.

Kėdainiuose jau buvusi

Nijole Kliukaitė-Kepenienė prisimena jau buvusi Kėdainiuose, kažkada mokykloje pristatė savo knygas vaikams, tada buvo daug gausių susitikimų. O šis susitikimas įvyko netikėtai.Mat jos draugė keramikė taip pat iš Klaipėdos Daiva Ložytė ruošėsi į Kėdainius pristatyti savo parodą, todėl pasiūlė vykti kartu. ,,Mes susijusios tuo, kad esame iš vieno krašto ir mūsų kūrybos darbų bendras pavadinimas ,,(Pa)likimas”.

Viršelio nuotr.: Nijolė Kliukaitė- Kepenienė (iš dešinės), Daiva Ložytė su Tomu J. Daunora. (Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.)