Andrius Navickas

Akivaizdu, jog esame viena kompetentingiausių visose srityse tautų. Kur dar atrastume tiek žmonių, kurie kur kas geriau nei bet kuris krepši­nio rinktinės treneris žino, ką į ją būtina pakviesti, ką leisti į aikštę ir kada mesti į krepšį?

Prieš pusantrų metų paaiškėjo, kad praktiškai visi lietuviai puikiai išmano medicinos mokslą ir yra patyrę virusologai, tik to anksčiau nereklamavo. Socialiniuose tinkluose, giminės susitikimuose, darbovietėse buvo audringai ginčijamasi, kas tas koronаvirusas, kokia jo kilmė, kiek jis pavojingas. Atsirado net ypač viską žinančių žmonių, kurie tvirtai pareiškė, jog pandemija tėra išsigalvojimas, skirtas nukreipti dėmesį nuo kitų problemų ir suteikiantis galimybę valdžiai kontroliuoti, muštruoti žmones. Po kurio laiko sužinojome, kad Lietuvoje keli milijonai imunologų, kurie viską išmano apie skiepus. Galima net įžvelgti tendenciją, kad garsiausiai savo nuomonę skelbė tie, kurie, regis, niekada neturėjo nieko bendro nei su medicina, nei su biochemija. Na, jiems mažiausiai „trukdė“ moksliškai pagrįstos išvados.

Kai jau atrodė, kad viską žinome apie Lietuvos gyventojus, prasidėjo arši kova su Stambulo konvencija. Suprantu, kad nemažą dalį žmonių apskritai erzino faktas, kad turėtume pritarti tam, kas buvo nutarta tolimame ir egzotiškame Stambule. Visi tapome „tradicinių vertybių“ ekspertais. Paradoksalu, į pirmąsias šeimos gynimo nuo visokių niekadėjų gretas stojo nesantuokiniais santykiais ar bent keliomis skyrybomis pagarsėję „ekspertai“.

Tikrai dar ne viskas. Pasirodė, kad praktiškai visi lietuviai puikiai išmano visas tarptautinės teisės normas ir kitų valstybių patirtį, kaip tvarkytis su nelegaliai per sieną besibraunančiais migrantais. Bėda tik ta, kad Vyriausybei ir Prezidentui gausiai srūvantys patarimai – labai prieštaringi. Aršiausi patarėjai siūlo tiesiog šaudyti tuos, kurie nepaklūsta draudimui peržengti sieną. Jų oponentai, pasitelkę įvairių dokumentų citatas, akcentuoja, kad turi būti gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės, jog nemažai lietuvių kažkada visiškai priklausė nuo valstybių, į kurias emigravome, malonės.

Trumpiau sakant, Lietuvoje turime daugiau nei du milijonus žmonių, kurie puikiai išmano, kaip turi gyventi, elgtis ir dirbti visi kiti. Esame kitų žmonių gyvenimo ekspertai, nors kur kas sunkiau sekasi tvarkytis su savo problemomis. Veikiausiai todėl Lietuvoje taip populiaru tvirtinti, kad visada kalta aplinka ir prasta valdžia.

Jei tik „ekspertinis žinojimas“ ir daugybės energijos švaistymas piktinantis bei ieškant kaltų padarytų mus laimingais, galima būtų sakyti, kad paprasčiausiai esame impulsyvi ir viskuo besidominti tauta. Problema ta, kad „eksperto“ pozicija Lietuvoje visiškai nebūtinai susijusi su nuosekliu gilinimusi į konkrečias problemas bei dilemas. Dažniausiai, deja, pakanka nuogirdų ar lėkšto, o gal sąmoningai propagandinio teksto ar filmuko abejotinos vertės puslapyje internete.

Šiaurės Amerikos indėnai sakydavo, jog prieš ką nors smerkdamas turi pavaikščioti su jo mokasinais. Kitaip sakant, turi pabandyti pažvelgti į pasaulį iš kito žmogaus pozicijų ir pabandyti suprasti, kokios priežastys jį skatina priimti konkretų sprendimą. Ar tikrai atsakingas pareigas krepšinyje, politikoje, gydymo įstaigose ar kariuomenėje užimantys asmenys yra primityviai mąstantys, kvaili ir negeranoriški, kad nesielgia taip, kaip mes norėtume? Tikėtina, kad jie kur kas giliau ir išsamiau analizuoja situacijas ir įvairių veiksmų padarinius nei mes, turi kur kas daugiau informacijos.

Suprantu, kad egzistuoja įvairios sąmokslo teorijos, kurios tvirtina, kad valdžia gauna užmokestį už kiekvieną atvykusį pabėgėlį, kad farmacininkai nori pasipelnyti iš esą dirbtinai sukurtos koronaviruso grėsmės, jog krepšinio treneris papirktas, o homoseksualai vagia vaikus. Tačiau sąmokslo teorijos paprastai įtikina tik nedidelę grupę žmonių, kurie dažniausiai nesugeba sėkmingai atsiskleisti visuomenėje. Tai, kad šiandien Lietuvoje jos sparčiai populiarėja, veikiau susiję su bendru emociniu ir intelektualiniu nuovargiu nuo sudėtingų iššūkių ir gyvenimo karantino sąlygomis, taip pat su įpročiu piktintis ir „ginčytis su televizoriumi“, užuot patiems padarius bent tai, ką sugebame ir aplinkybės leidžia.

Tai, kad žmonės atidžiai stebi politinius, sporto gyvenimo, socialinius procesus, yra puiku. Deja, problema atsiranda, kai kritišką mąstymą supainiojame su cinišku.

Kritinis mąstymas – tai nuostata galvoti savo galva ir sutikti tik su tais argumentais, kurie atrodo pakankamai pagrįsti, yra patikrinti diskusijoje. Užduoti klausimus visada gerai. Svarbu, jog tai nebūtų atsieta nuo atvirumo kitai nuomonei ir racionalaus mąstymo. Ciniškas mąstymas yra visai kitoks. Cinikas viskuo piktinasi, yra labai įtarus ir piktdžiugiškas. Jis nepripažįsta savo klaidų ir labai nenoriai keičia nuomonę, net jei tai skatina daryti gausybė faktų. Cinikas linkęs ignoruoti viską, kas gerai, ir akcentuoja tik kitų klaidas ar nesėkmes.

Kritiškai mąstantis žmogus gali kritikuoti krepšinio trenerio ar politikų veiksmus, tačiau taip pat stengiasi atsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis teko priimti sprendimus, įvertina ir tai, kas pavyko, buvo padaryta, jo įsitikinimu, teisingai. Jo siekis – tobulinti pasaulį, reaguoti į iššūkius ir stengtis atpažinti tai, ką įmanoma padaryti šiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Ciniko stichija – piktintis ir gailėtis savęs, jog aplink vien kvailiai ir niekšai. Jis net nuliūsta, kai kam nors sekasi ar sėkmingai sprendžiamos problemos. Jam kur kas labiau patinka kraipyti galvą: „ar aš nesakiau?“ Dažniausiai jis pats nė nebando siekti teisingesnio pasaulio, nes tai esą beviltiška ir tikrovė tėra negailestinga kova, kurioje į priekį kelią skintis reikia alkūnėmis.

Prisipažįstu, šį tekstą sumaniau skaitydamas eilinį elektroninį laišką, kuriame buvo piktinamasi, jog valdžia bando neleistinai riboti žmonių teises, ragindama ar net versdama skiepytis nuo koronaviruso. Prieš kelias akimirkas skaičiau kitą laišką, kuriame buvo reikalaujama, jog visi, kurie nenori skiepytis ir todėl esą tampa grėsmės šaltiniu visai visuomenei, turi būti griežtai izoliuoti nuo socialinio gyvenimo. Abiejų laiškų autoriai piktinosi, kad dabartinė valdžia esą nesugeba suprasti tokios elementarios „tiesos“.

Patikėkit, visi argumentai yra svarstomi, analizuojami, ieškant geriausio sprendimo. Deja, neretai paprasčiausiai neegzistuoja visiems patogaus sprendimo. Tačiau visada būtina ieškoti bent jau „mažiausio blogio“. Tuo labiau, jog nepakanka vien priimti kažkokį sprendimą, jis dar turi būti įgyvendintas ir tai labai priklauso nuo to, kiek didžioji visuomenės dauguma pripažįsta, kad priimtas sprendimas teisingas. Priešingu atveju kasdienybė parodo, kad sprendimas yra sabotuojamas, pradedama reikalauti vis daugiau kontrolės ar net prievartos ir jo pozityvas sunyksta.

Būti atsakingu ir racionaliu politiku šiandienos Lietuvoje yra sudėtinga. Tenka susitaikyti, jog yra daug žmonių, kurie skuba pasmerkti ir piktintis tavo sprendimu dar iki tol, kol jį išgirsta ar įsigilina. Taip pat visada yra „politikos rėksnių“, kuriems nesvarbūs sprendimai, bet svarbus publikos dėmesys. Kita vertus, nematau kitos išeities – tik kiekvienam iš mūsų stengtis tramdyti viduje gyvenantį „ciniką“, būti labiau empatiškiems, auginti pasitikėjimą savo srities specialistais ir sąžiningai atlikti savo kasdienius darbus padarant bent tai, ką čia ir dabar gali padaryti.

Panašios naujienos

One Response

  1. Pasišiaušėlė

    Ponia Kaupiene, ar Nijolė prašė parašyti komentarą, pati galimai nesugalvotum, per sunku būtų.

    Atsakyti

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.