Nuo antrojo Seimo rinkimų turo prabėgo jau daugiau nei mėnuo. Regis, pakankamai daug laiko priimti permainas. Tačiau, kaip taikliai sakoma, niekas taip neatskleidžia žmogaus asmenybės, kaip mokėjimas ar nemokėjimas pralaimėti.

Seime išvydome pralaimėti nemokantį Ramūną Karbauskį, kuris net vaikiškai metė žmonių atstovavimo mandatą – esą politinėje smėlio dėžėje jam kastuvėlį nepatogų davė.

Deja, ir Kėdainiuose matome laikraštį, kurio intensyvi propaganda nepadėjo savininkų remiamam kandidatui laimėti. Spėju, kad investicijos ir lūkesčiai buvo milžiniški.

Tad galima suprasti, kad ponia N. Naujokienė iki šiol vis apie mane kalba Tarybos posėdžiuose, o minėtas laikraštis net keliose publikacijose bandė „asfalte ieškoti sliekų“, nesėkmingai dairėsi prieš mane ar prieš kitus politikus, parėmusius dabartinį Kėdainių apygardos atstovą Seime Tomą Bičiūną, kompromato. Neįtiko viskas – ir mano, kaip Seimo nario, patarėja, ir K. Štelmokaitės rūpestis žmonių sveikata, taip pat ir buvusio mero S. Grinkevičiaus perspėjimas, kad meras derybose dėl Kauno regioninės tarybos steigimo deramai neatstovavo kėdainiečių interesams.

Nerimstančio laikraščio puslapiuose bandyta pasišaipyti, kad tiek aš, tiek T. Bičiūnas Seime dirbsime esą menkai reikšmingame Žmogaus teisių komitete. Jau nekalbu apie iliustracijas, kurios tik atskleidžia, kas laikraščio redakcijai atrodo svarbiausia.

Suprantu, kad su žmonėmis, nemokančiais garbingai pripažinti pralaimėjimo, neverta diskutuoti. Tačiau, manau, kad svarbu neleisti jų skleidžiamiems „nuodams“ plisti.

Pirma, Žmogaus teisių komitetas naujoje Seimo kadencijoje yra vienas prestižiškiausių. Nėra kito komiteto, kuriame dirbtų frakcijos pirmininkas ir dviejų frakcijų vicepirmininkai. Šis komitetas ne tik yra labai svarbus parlamentinės kontrolės įrankis, tačiau jau dabar pradėjo rūpintis, jog pandemijos situacijoje būtų apgintos specialiuosius poreikius turinčių žmonių teisės. Valdžia visuomet turėtų būti silpnesniųjų pusėje, todėl mes, su Tomu Bičiūnu padarysime viską, kad Lietuvoje nebūtų pamirštų, „nereikalingų“ žmonių, jog nė vienas žmogus nebūtų laikomas paprasčiausia priemone kitiems.

Antra, neabejoju, kad T. Bičiūnas galėtų sėkmingai dirbti ir Švietimo bei mokslo komitete, tačiau ir dabar niekas netrukdo jam gilintis į šią tematiką. Na, o Žmogaus teisių komitetui labai svarbu turėti švietimo sistemos atstovą, nes tai taip pat sritis, kurioje išlieka daug asmens orumo pažeidimų.

Trečia, skirtingai nuo seksualiai susirūpinusio laikraščio, nei aš, nei Tomas, nesigiliname, ką kuris nors kolega veikia lovoje. Nuoširdžiai norėčiau, kad ir kitiems žmonėms pradėtų kur kas mažiau rūpėti, kokia kito žmogaus seksualinė orientacija, pomėgiai, religinės pažiūros, bet labiau rūpėtų to žmogaus talentai, kompetencija ir gebėjimas sąžiningai dirbti.

Dar vienas dalykas – pats laikas minėto laikraščio savininkams ir visiems su juo susijusiems politikams – nustoti kūrenti revanšizmo ir keršto laužą, bet savęs paklausti, kodėl Kėdainių žmonės pasirinko būtent taip? Gal tada vietoj sąmokslų teorijų kūrimo ir kaltųjų paieškų, pakaktų įdėmiau pasižiūrėti į veidrodį.

Andrius Navickas, TS-LKD frakcijos Seime narys, filosofijos daktaras

Panašios naujienos