Poilsinė išvyka prie tvenkinio

Nuo gegužės 19 dienos Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos nariai renkasi savivaldybės rūpesčiu jiems įrengtoje poilsiavietėje, prie Liepų alėjos gale tyvuliuojančio tvenkinio. Iš čia atsiveria Nevėžio slėnis, netoliese pušynas. Kadaise užleistas vandens telkinys virto akį džiuginančiu tvenkiniu, kuriame plaukioja gražuolės antys ir prie kurio malonu pabūti su meškere ar tiesiog šiaip pasėdėti.

Čia sudarytos sąlygos judėjimo negalią turintiems žmonėms ne tik laisvai judėti, bet ir sportuoti. Įgyvendinant projektą „Sportas mus išlaisvina“, finansuojamą Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, švietimo mainų paramos fondas ir centrinė valdymo agentūra, įsigytas stacionarus treniruoklis, pritaikytas neįgaliesiems, o į projekte numatytas sportines veiklas įtrauks bei stiprėti padės profesionalūs specialistai.

Išvyką pradedama nuo mankštos. Kineziterapijos specialistė Santa pirmą susitikimą pasiteiravo, kas namie mankštinosi. Teigiamai atsakė daugelis, bet ne visi. Vis dėlto kolektyvinė mankšta su patyrusiu specialistu yra užkrečiamesnė ir smagesnė.

Tiesa, bendruomenės centre jau irgi mankštinamasi, bet patalpoje gali būti tik du žmonės – besimankštinantis ir mankštą vedantis asmuo. O čia, lauke, didelėje erdvėje, matydami vienas kitą, jautėmės visai kitaip. Mankštą pradėjome galvos sukiojimu, paskui perėjome prie rankų ir liemens, dar vėliau užsiiminėjome su kamuoliais, lengvu ir sunkiu, bei su lazdomis.

Net nepajuntame, kaip prabėgo pusvalandis, bet jaučiamės žymiai žvalesni. O tada jau pasklindame kas kur. Prisiekę žvejai užmeta meškeres. Po tvenkinį plaukiojusios antys susispiečia prie Stasio, nes jis negaili žirnių, o dar ir ančių kalbą moka. Pasakius ,,pry pry pry’’, antelės atplaukia, išlipa ant kranto ir įninka į lesalą.

Dėmesio nusipelnė poilsiavietės naujovė – profesionalus lauko neįgaliųjų treniruoklis, skirtas ilgam naudojimui. Įrenginys padeda stiprinti viršutinius kūno raumenis – krūtinę ir pečius. Gerina širdies bei kvėpavimo veiklą. Jis atvežtas ir įbetonuotas pievelėje prie tvenkinio šį pavasarį.

Išbandėme jėgas, o jos buvo nelygios. Treniruoklio esmė tokia: paimti už rankenėlių ir bandyti pakelti įrenginį į viršų. Vieniems sekėsi lengviau, kitiems sunkiau. Žinoma, vaikštantiems tai buvo lengvesnė užduotis. Teisingai treniruotis moko kineziterapeutė Santa.

Kol vieni treniruojasi, o kiti žvejoja, kiti vaikščioja šiaurietiškomis lazdomis, Sabina dosniai palaisto pasodintus gvazdikėlius ir jurginus. Džiaugėmės vėl galėdami susitikti ir bendrauti, nors ir per saugų atstumą. Džiaugėmės turėdami mums skirtą poilsio vietą, galėdami išlįsti iš daugiabučių. Juk ši vieta – antrieji namai.

Rasa Stankevičienė