„Savo atostogas derinau būtent tam laikui, kai švenčiamos Oninės. Žinau, kokia Labūnavoje tai – graži ir turtinga šventė. Man smagu ir pačiai su seniai matytais bičiuliais susitikti, tačiau labiausiai noriu, kad mama pabendrautų su draugais, pažįstamais ir buvusiais kolegomis“, – sukiodamasi tradicinėje Labūnavos Oninių šventėje sakė iš užsienio parvykusi Rasa.
Dešimtmečiais švenčiama šventė
Labūnaviškai sunkiai mena, kada pradėjo švęsti Oninių šventę. Pasak kaimo bendruomenės pirmininko Ryto Kretavičiaus, Labūnava nuo seno atiduoda duoklę Oninėms. „Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų kaime jau keletą dešimtmečių labai iškilmingai švenčiami Oninių atlaidai. Taigi jie ir davė pradžią didžiausiai kaimo vasaros šventei.
Net sovietmečiu labūnaviškiai švęsdavo tą šventę, tik ją vadindavo kitaip. O dabar kasmet stengiamės suorganizuoti kuo įspūdingesnį ir įsimintinesnį susibūrimą. Juk ta šventė suburia ne tik kaimo gyventojus, bet ir jų artimuosius, bičiulius, išvykusiuosius. Oninės į šurmulį sukviečia visus labūnaviškius – ir esamus, ir buvusius. Nemažai labūnaviškių net savo giminių šventes surengia per Onines, nes artimieji į Labūnavą suguža ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio“, – sakė R. Kretavičius. Jis priminė, kad Oninės – išskirtinai moteriška šventė, nes tie, kas švenčia Jonines, pagerbia ir Jonus, ir Janinas, kas švenčia Antanines, dėmesio skiria ir Antanams, ir Antaninoms, o Oninės skirtos tik moterims ir merginoms.
Onų kasmet mažėja
Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriaus vadovės Ritos Kučiauskienės teigimu, tradicinės didžiosios vasaros šventės metu didelis dėmesys tenka kaime gyvenančioms Onoms ir Onutėms. „Gaila, kad Onų kasmet mažėja. Dar prieš šešerius metus mes sveikindavome dvidešimt keturias Onas, o šįmet jų turime tik keturiolika. Ne tik mūsų krašte, bet ir kitur Onos vardas nebeduodamas mergaitėms, tik antrą vardą Ona tėvai kartais įrašo dukroms“, – pastebėjo R. Kučiauskienė.
Kadangi kaime Onos daugiausia jau brandaus amžiaus, tai joms šventės rengėjai įteikė itin subtilią dovaną – Daivos Makutienės vadovaujamo vaikų popchoro „Perliukas“ koncertą. „Mūsų Onutės – pačios geriausios močiutės, tai kas gali būti geriau, kaip paklausyti mažųjų, kurie primena anūkėlius, dainelių“, – sakė R. Kučiauskienė.
Ne tik vardadienis, bet ir gimtadienis
Labūnaviškei Onai Mikalauskienei – liepos 26-oji dviguba šventė. Tądien ji švenčia ne tik vardadienį, bet ir gimtadienį. „Taip jau likimas lėmė, kad gimiau liepos 26-ąją ir tėvai ilgai negalvoję man davė „atsineštą“ Onutės vardą. Kol buvau maža, net pykau už tokį neišradingumą. Man tikrai nepatiko, kai buvau šaukiama Onute. Tačiau suaugusi visai kitaip pradėjau žiūrėti į savo vardą – Ona reiškia tylią moterį. Tokia ir esu – gana ramaus būdo, viską apgalvojanti ir tada daranti. Dabar net juokauju, kad tėvai buvo labai sumanūs man duodami Onos vardą, nes sutaupau vieną šventę kartu švęsdama ir vardadienį, ir gimtadienį“, – juokavo į šventę atėjusi Ona Mikalauskienė.
Savo vardą gyrė ir kaskart šventėje pagerbiamos Ona Mačijauskienė bei Ona Butkienė. Moterys vienbalsiai tvirtino, kad šis vardas joms gražus ir brangus. „Be to, nė vienas vardas Labūnavoje tokio dėmesio nesulaukia kaip Ona. Mes didžiuojamės, kad turim seną lietuvišką vardą ir vardadienį galime švęsti su viso kaimo bendruomene“ – šypsojosi O. Mačijauskienė.
Nepamiršta pagerbti ir duonos
Labūnaviškiai per Onines pagerbia ne tik Onas, bet ir duoną. „Duonelę labai gerbiame ir mylime. Neatsitiktinai kaimo bendruomenė net teminį „Duonos kelio“ kaimą kuria“, – sakė kultūros centro Labūnavos skyriaus vadovė.
Sakoma: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“.
Pasak etnografų, po Oninių „dienelės – trumpyn, darbeliai – mažyn“. Palyginti su Joninėmis, diena jau sutrumpėjusi maždaug valandą.