Pasiklydusi kūryboje – atrado save

Praėjusio ketvirtadienio vakarą Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios biblio­tekos II a. parodų erdvėje atidaryta Lietuvos tautodailininkų sąjungos narės, kėdainietės Mildos Verkauskienės trečioji personalinė darbų paroda ,,Pasiklydusi kūryboje.“ ,,Viską ir išduoda pavadinimas, kad esu pasiklydusi kūryboje, tai reiškia, kad mėtausi nuo vienos technikos prie kitos“, – pokalbio pradžioje šypsena patvirtina savo kūrybinius ieškojimus Milda.

Šioje, jau trečiojoje, personalinėje parodoje (pirmosios dvi buvo tekstilės darbų parodos), daugiausia eksponuojami odos darbai, keletas grafikos darbelių, dekupažo technika atliktų darbų, taip pat tekstilės. Ji pagarsino, kad tekstilės darbų paroda bus surengta atskirai.

Milda prisipažįsta negalinti išskirti, kokia technika ar su kokiomis medžiagos jai labiausiai patinka dirbti: ,,Jei pasakyčiau, kad odą labiausiai mėgstu, tada išduočiau tekstilę, jeigu pasakyčiau tekstilę, išduočiau odą. Jos eina lygiai.“

Prieš parodą ir parodos pristatymo metu Milda Verkauskienė papasakojo, kokia technika dirba, kaip kuria, ką kuria, kas ją įkvepia, kalbėjo apie poeziją, paskaitė savo eilėraščių.

– Iš kokio krašto esate kilusi?

– Esu kilusi iš Pernaravos apylinkių, iš Kupsčių vienkiemio. Tai buvo ramybės ir tylos oazė. Tik paukščių čiulbėjimas, bičių dūzgimas, medžių ošimas, Šušvės čiurlenimas… Tėvų namas tebestovi, bet jis seniai nebe mūsų…

– Iš kur ta Jūsų kūrybiška prigimtis? Ar visuomet buvote kūrybinga?

– Ko gero, visada, nes kiek prisimenu nuo vaikystės, nors jos pati daug nepamenu, bet iš pasakojimų, kad visada buvau kūrybinga, kažką narpliodavau, darydavau, kurdavau.

Gal genai, ne iš mamos, ne iš tėtės, labai kūrybišką turėjau tetą, mamos seserį. Mano tetai buvo 94 metai, aš jai nuvežiau padovanoti savo pagamintą odinę dėžutę. Ji sako: ,,Mildute, jei ne tos mano akys, sėsčiau ir daryčiau.“ Nes viską, ką pamatydavo naujo, norėdavo savo rankomis išbandyti. Ji norėdavo ir megzti, ir nerti, norėdavo lipdyti, tapyti, viską darydavo. Mane visą laiką labai žavėjo tas jos noras.

Vyresnioji mano sesė sakydavo: ,,Milda turbūt gimė su virbalais rankose.“ Pamenu, dar nėjau į mokyklą ir paprašiau mamos išmokyti megzti. Mama piktokai atsakė: ,,Dar tu čia man siūlus gadinsi“. Na, galvojau, aš parodysiu. Pasiėmiau siūlų, virbalus ir į verandą. Užsidariau. Paskui atėjusi atnešiau parodyti sprindžio ilgio šalikėlį. Pasižiūrėjusi mama atsakė: ,,Sėsk, parodysiu, kaip akis ant virbalo uždėti“. Net pati nesupratau, kaip aš galėjau numegzti. Bet tada noras buvo didžiulis, ir dabar dar tas noras nepraėjo.

– Vėliau, kai rinkotės profesiją, vis dėlto amato, dailės ir meno nesirinkote? Kaip atsitiko?

– Tada ir buvo tokios diskusijos, kur stoti. Vis dėlto įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą, masinių renginių režisūrą. Po metų padirbėjusi supratau, kad aš ne čia papuoliau, nors visi sakė: ,,Milda, tu tobulai vedi renginius.“

Darbas, kuriame nuolat girdi „myliu“

– Priminkite tiems, kas Jūsų dar nepažįsta, kur Jūsų pagrindinė darbovietė?

– Dirbu Kėdainių bendruomenės socialiniame centre, esu užimtumo specialistė – neįgaliuosius, sutrikusio intelekto žmones mokau įvairių darbelių. Ir jau 14-ti metai kai tenai. Būna, kad jie ir mus nustebina. Tai yra mano darbas. Aš negaliu sėdėti kitame kabinete, o jiems duoti, kaip kituose užimtumo kabinetuose, dėlioti dėliones ir vartyti žurnalus. Aš jiems vis tiek turiu duoti darbiuką, kur dirbtų rankos, dirbtų galva, kad vyktų kūryba. Kantrybės turiu pakankamai, reikia tiktai ieškojimų daug įdėti, kad atrastum, ką tas žmogus geba veikti. Turiu gabių mokinių, bet yra tokių, kurie nežino, kad yra gabūs. Nors ne visi nori užsiimti tuo. Jau sutarėme bibliotekoje padaryti mūsų centro paslaugų gavėjų parodą – jie labai tuo džiaugsis.

– Tikriausiai juos turite mokyti kasdien ir nuolat?

– Nuolatos jie ko nors klausinėja, tai mano ,,kodėlčiukai“; pirmaisiais metais, kai pradėjau dirbti, sakiau, kad aš niekada nebuvau išgirdusi tiek žodžių, kad mane myli. Galvojau, kas nors tiek pasakytų rimtai, nepatikėčiau. Jų amžius labai įvairus – nuo 20-ties, o vyriausiajam – 61-eri.

Spalvos

– Grįžkime prie Jūsų darbų. Sakėte, kai pavargstate nuo odos, imatės tekstilės darbų. Kodėl ne tapyba, grafika?

Tapyba man ,,neprilipo“, nes manęs netenkina rezultatas. Aš nemoku spalvų maišyti. Galvoju, ko nesugebi, geriau prie to nelįsti. Nors vis bandau kažką patapyti ant odos. Žiūriu, kas pavyksta. Mano darbas su oda ir tekstile – tarsi ant svarstyklių, laikosi lygiai, nenusverdamos viena kitos. Kitas technikas išbandau iš smalsumo. Galiu teigti, kad mano darbas sutampa su pomėgiu. Juk sakoma: atrask mėgstamą darbą, ir tau nereikės dirbti. Aš galiu pasakyti, kad čia apie mane.

– Ar darbų spalvinę gamą renkatės pagal nuotaiką, gal turite mėgstamas spalvas?

– Tokių mėgstamų spalvų įvardyti negalėčiau, nes puldinėju nuo vienos spalvos prie kitos, tokiais etapais. Būna, kad labai gražu rudi atspalviai, o paskui apsiverčia kažkas ir pasidaro labiau mėgstami mėlyni. Gal nuotaika diktuoja.

– O kūrybai ar turi įtakos metų laikas?

– Turi. Būna toks periodas – iš rudens į žiemą, tada daugiau sąstingio. Tuomet ta kūryba tarsi ,,mieganti“, o paskui, pavasarį, kai viskas atbunda, net nežinai, ar likti namuose ir kurti, ar kažkur lėkti.

Tvarumas

– Jūsų kūryboje pastebimas tvarumas, stengiatės nešvaistyti tokių daiktų, ką mes savo buityje lengva ranka išmetame. Kodėl?

– Tas tvarumas nesveikai įaugęs man į kraują. Net kolegės mano tiek ,,išmuštruotos“, kad prieš išmesdamos kokį daiktą ateina pasiklausti manęs, gal jo nemesti, gal dar ką nors padarysi iš jo. Gal dabar tai tapo mada – prikelti daiktus antram gyvenimui, bet aš visą gyvenimą stengiausi daiktams suteikti antrą šansą. O tokioms įstaigoms, kur aš dirbu, pinigų priemonėms skiriama nedaug, o priemonės brangios, taip ir galvoji, ką galima padaryti iš senų laikraščių, nebenaudojamų pakuočių, odos, siūlų likučių, nebenešiojamų rūbų ir pan.

– Ar pirmumą teikiate darbų pritaikomumui praktikoje, ar kad tiesiog tai būtų kaip dekoracija, suvenyras, papuošalas?

– Darau ir tą, ir aną. Daug tokių darbų, kuriuos galima būtų ir pritaikyti. Mano darbai ne komerciniai – niekada nedarau darbo pardavimui. Būna per daug darbo įdėta, kad galėtum žmogui sakyti tikrąją kainą. Aš nesutverta komercijai, aš nemoku pardavinėti. Aš jau geriau padarysiu ir padovanosiu.

– Į Jus kreipiasi su prašymais padėti pataisyti daiktą, turbūt tas tvarumas čia irgi pasireiškia? Buvo viena istorija, kad Jūs taip papuošėte sugadintą paltą, kad ta moteris dešimt metų atrodė originaliai jį dėvėdama… Jūs taip pat savo rūbus dekoruojate, nenorite būti kaip visi, norite išsiskirti iš minios.

– Tai irgi veda prie to paties tvarumo. Aš irgi labai retai perku naujus rūbus. Neslėpsiu, užmetusi akį dėvėtų rūbų parduotuvėje, matau, kad jo neapsirengsi, bet jau žinau, ką iš jo galima padaryti.

O dėl to minėto atvejo, iš tiesų, moteris kava apipylė savo paltą, valė dėmes, o tai tik pablogino situaciją. Tai aš tiesiog ant tų vietų vėlimo technika padariau dekoracijas. Paltas iš tiesų atrodė originaliai ir buvo ilgai nešiojamas.

Amžina mokinė

– Ar yra dar ką išbandyti, ko norėtumėt, bet dar nebandėte?

– Yra tų bandymų be galo, be krašto. Bet aš jau dabar save stabdau. Pabandžiau padaryti du grafikos darbus, ko nesu bandžiusi, atrodo, neblogai pavyko, bet galvoju – gana, stop, užtenka investuoti į lakus, tušus, presus, nes viskas atsiremia į finansus.

– O kaip gimė mediniai Jūsų paveikslai?

– Kad tuščiu krepšiu be grybų nepareičiau iš miško, nes neradau nė vieno grybo, užtat prisirinkau įdomesnių medžio šakų, tošies, jos man tokios meniškos pasirodė, kad aš jas į krepšį susidėjau, grįžusi namo išprausiau vonioj ir paskui sugalvojau, ką galima iš jų padaryti.

– Kas šiandien padėta ant Jūsų darbinio – kūrybinio stalo?

– Veltinės kepurės jau ant galvų, o ant stalo eilės laukia pirštinės, o toliau – dar kažkas…

– Sakėte kad vis dar mokotės?

– Taip, esu amžina mokinė. Kai Kėdainių dailės mokykloje atsirado neformalusis suaugusiųjų ugdymas, aš buvau pirmoji mokinė. Lankiau tekstilę ir keramiką. Bet keramika buvo vienas iš tų dalykų, kuris man neprilipo, nesu patenkina rezultatu. Paskui daug metų nebelankiau, o kažkuriais metais vėl šovė į galvą mintis – noriu. Pas profesionalius mokytojus tobulinu žinias apie tekstilę ir odą. Pirmieji mano darbeliai buvo savamoksliai. Dabar technikos, kaip taisyklingiau viską daryti su oda, pamoko savo amato meistrai Inga Čičinskė, o tekstilės paslapčių moko Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.

Kojinių čempionatas

– Dar esate ir Radviliškyje kasmet rengiamo kojinių mezgimo čempionato dalyvė, papasakokite, kaip Jums ten sekasi?

– Radviliškyje jau keliolika metų rengiamas kojinių mezgimo čempionatas, į kurį suvažiuoja geriausi kojinių mezgėjai. Per 2,5 val. turi suspėti numegzti pagrindinį raštą, kuris pateikiamas. Iš namų dar reikia atsivežti po tris poras numegztų kojinių, kurios būna eksponuojamos. Būna labai smagu apžiūrėti visą kojinių parodą. Nepatikėsit, kokios išradingos mezgėjos. Kiekvienas mezgėjas stengiasi kojines paversti meniškomis, kad tai būtų meno kūrinys, o ne šiaip tik kojinė. Iš keleto tokių čempionatų grįžau su nominacijomis.

Poezija

– Papasakokite apie savo poeziją.

– Pirmąją poezijos knygelę ,,Pabaidytos mintys“ išleidau 2007 m. O antrosios – ,,Nepražydęs žydėjimas“ – nesiruošiu leisti, nes pati ją atspausdinau kompiuteriu, iliustravau savo darbų nuotraukomis, įrišau savo sukurtu odiniu viršeliu. Mano šeimos nariams tai buvo kalėdinė dovanėlė. Į tą knygelę nugulė penkerių metų kūryba.

– Kaip gimsta Jūsų poezija?

– Aš niekada pasidėjusi lapo nerašau. Kai ateina į galvą posmas, pagriebiu, ką turiu po ranka, ant ko galima rašyti, ant to ir užrašau. Mano paveikslų antros pusės aprašinėtos. Laikraščių kraštai būdavo aprašinėti.

– O kada buvo pradžia?

– Nuo vaikystės buvo tokie ,,pažaidimai“. Tai mokykloje kažkokiam stendui posmą sukurti reikėjo, o rimčiau rašyti pradėjau studijų laikais. Paskui labai mane skatino, labai įkvėpė mūsų Kėdainių krašto poetė Rasa Stankevičienė. Kaip smagu buvo klausytis, kai ją įvardijo Kėdainių geriausia poete. Iš tikrųjų tai yra tiesa, už kurią ,,galvą galiu atiduoti“. Buvo pirmasis toks Kėdainių literatų suėjimas, aš nebuvau jų klube, ėjau tik pasiklausyti. Tada man Rasa liepė stotis ir skaityti savo eiles, nors ji nežinojo, kad rašau. Jeigu ne ji, aš būčiau neprisipažinusi, kad rašau.

– O kaip po kiekvienu Jūsų darbu atsidūrė poezijos posmai?

– Todėl, kad padaryti paveikslą yra lengviau negu sugalvoti jam pavadinimą. Čia buvo pasirinktas toks variantas – vietoj pavadinimo uždėti savo poezijos posmą, kuris maždaug atitinka šio darbo dvasią. Ir pasirodo, kad tai originalu. Visiems tinka ir patinka.

– Ar specialiai kūrėte posmus būtent tam darbui?

– Specialiai nekūriau, viskas atkeliavo iš knygos.

– Kokios būtų pirmosios Jūsų eilutės, kurios kyla mintyse, atėjus į šią parodą?

Vis bėgu bėgu

ir vis tiek nespėju.

Bet kur čia man

susilygiuot su vėju…

– Ar dar kam nors laiko lieka?

– Lieka, viskam lieka laiko. Man atrodo, kad aš pakankamai gerai viską susidėlioju. Nors, aišku, kaip ir visi, ir aš ne kartą esu pasakiusi: ,,oi, niekur nespėju“.

A. Raicevičienės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Kėdainietė Milda Verkauskienė sako, kad kurti įvairius darbelius mėgusi nuo vaikystės.