„Nordic Sugar Kėdainiai“: mums rūpi, kas vyksta su kvapais

Silvija Nakrošytė

Šią vasarą atsakingų institucijų telefonai netilo – kėdainiečiai ir apylinkių gyventojai kreipėsi į jas dėl paūmėjusių nemalonių kvapų. Akys krypo ne į vieną gamybos ir žemės ūkio įmonę. Klausimų dėl veiklos sulaukė ir vienas didžiausių krašto darbdavių, cukraus gamintojas „Nordic Sugar Kėdainiai“. Saulius Mozeris, „Nordic Sugar Kėdainiai“ Žemės ūkio direktorius, sutiko pasidalinti mintimis apie situaciją ir paaiškinti, kaip įmonėje tvarkomos gamybos metu susikaupusios žemės.

– Kėdainiečiai skundžiasi dėl mieste esančių kvapų. Ar jaučiate juos?

– Visi norime gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, todėl labai palaikau miesto ir atsakingų institucijų bandymus išsiaiškinti kvapų prigimtį, šaltinį ir jį minimalizuoti. Esame bendruomenės dalis, todėl mums rūpi, kas vyksta mieste su kvapais.

Įmonės viduje ieškojome atsakymo, kodėl kalbant apie kvapus, buvo pradėta linksniuoti įmonės veikla. Manau, tai susiję su tuo, kad mes darbus vykdome atvirai, nuo nieko nesislapstydami, nes neturime ko slėpti. Juos lengva nufilmuoti ar nufotografuoti. Nesitikėjome, kad iš to gims įvairios nepagrįstos spekuliacijos.

Užmirštamas toks lengvai patikrinamas faktas, kad žemės iš fabriko ankstesniais metais buvo vežamos ankstyvą pavasarį, o kvapų problema mieste paūmėja kiekvieną vasarą.

– Sakote, kad anksčiau veždavote žemes iš gamyklos pavasarį, o šiemet teko vasarą. Kas atsitiko?

– Įprastai žemės, likusios nuo runkelių, iš fabriko teritorijos vežamos ankstyvą pavasarį – iki rudens reikia atlaisvinti teritoriją, kad būtų galima priimti naują derlių ir užtikrinti sklandų gamybos procesą bei aprūpinti darbu daugiau nei 200 fabriko darbuotojų.

Šiemet pasitaikė išskirtiniai metai, kuomet buvome priversti ne dėl nuo mūsų priklausančių aplinkybių dalį žemių išvežti vasaros laikotarpiu, nors įprastai tai darome ankstyvą pavasarį.

Šis pavasaris buvo itin drėg­nas – žiemą iškrito daug sniego, kuris pavasarį tirpdamas sukėlė potvynius – laukai buvo pažliugę, klampūs. Maža to, pavasarį iškrito rekordinis kiekis kritulių. Bandėme vežti žemes įprastu laiku, tačiau technika klimpo, stojo, taip pat buvo gadinama infrastruktūra – po kelių bandymų buvo aišku, kad reikia sulaukti, kol viskas pradžius. Taip vežimas nusikėlė į vasarą.

– Ar buvo atsižvelgta į pasikeitusį vežimo laiką?

– Be jokios abejonės. Pirmiausiai, buvo priimtas sprendimas išvežti tik dalį žemių. Žemės fabrike tvarkomos dvejopai: dalis nukratoma nuo runkelių, kita dalis gaunama juos plaunant. Ieškome tvarių sprendimų, tad per kelis metus bendrą žemių kiekį pavyko sumažinti iki 15 procentų. Sausos žemės laikomos aikštelėje, o drėgnos keliauja į vadinamąsias duobes.

Reikėtų pasakyti, kad nejudinamos žemės skleidžia santykinai nedidelį kvapą, kuris primena kompostuojamos augalinės kilmės organikos kvapą. Reguliariai atliekame oro tyrimus Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje. Jie rodo, kad kvapingumas neviršija nustatytų higienos normų.

Vasaros metu buvo nuspręsta išvežti sausai aikštelėse laikomas žemes, o iš duobių – kuomet lyja ar atvėsta. Kaip minėjau, iki cukraus gamybos pradžios žemes išvežti būtina, bet ieškojome sprendimų, kaip sumažinti rizikas.

– Ar tai vienintelis pasikeitimas, lyginant su ankstesnių metų žemių vežimu?

– Ne, dar taikėme ir technologinę kvapų kontrolę. Iš Lat­vijos išsinuomojome specialų įrenginį, skirtą gaudyti kvapus. Jame esantys purkštukai purškia smulkios frakcijos vandenį į orą, taip gaudydami kvapus. Vanduo, susijungęs su kvapų molekulėmis nusėda ir neleidžia kvapams pasklisti.

Taip pat mūsų naudojamo transporto priemonių kėbulai yra hermetiški, todėl vežamos žemės nepatenka į aplinką iki pat galutinio paskirties taško.

– Ką atsakytumėte patariantiems vežti naktį, savaitgaliais ar iš vis perkelti žemių vežimą į žiemą?

– Gabenti žemes žiemą į laukus neleidžiama pagal šiuo metu galiojančias higienos normas. Todėl įprastai ir veždavome, kai sniegas ir ledas nutirpdavo.

Naktį, po darbo valandų arba savaitgaliais – vėlgi, tai alternatyvos klausimas. Visais minėtais laikais žmonės ilsisi po darbų – klausimas, ar gerai yra trikdyti rimtį ir skleisti garso taršą. O juk ji naktimis ypač ryški. Todėl, pavyzdžiui, Danijoje, toks vežimas savaitgaliais yra draudžiamas.

– Sulaukta nusiskundimų ir dėl žemių išgabenimo vietų.

– Noriu atsiprašyti savo ir kolegų vardu tų gyventojų, kuriems žemės gabenimas sukėlė nepatogumų. Tikrai išgirdome pastabas. Ir nors tik mažoji dalis žemių keliavo į arčiau gyvenvietės esantį sklypą ir jos pačios nėra nei kaip nors chemiškai apdorotos, nei kenksmingos, tačiau bendra situacija su kvapais mieste paaštrino nuotaikas.

Reikėtų suprasti, kad tai tos pačios žemės, kurios į fabriką atkeliauja iš ūkininkų laukų. Atskyrus jas mechaniškai nuo runkelių, jos vėl grąžinamos atgal į laukus, taip praturtinant dirvą.

Per kitus išvežimus rinksimės ir sklypus, kurie nuo gyvenviečių nutolę penkis šešis kartus toliau nei per paskutinį vežimą. Tikimės, kad taip atliepsime gyventojų lūkesčius.

Tobulumui ribų nėra, tad ir ateityje planuojame gerinti žemių išvežimo procesą.

– Dėkojame už pokalbį.

Užs. Nr. 96