Mokytoja Viktorija – apie nuotolinį mokymą: jei nenori mokytis, gali neturėti elektros

Kėdainių „Ryto“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Viktorija Naujokienė sako, kad nuotolinis mokymas buvo išbandymas tiek mokiniams, tiek mokytojams, o po jo į mokyklas grįžus vaikams pasirodė ir rezultatai – moki­nių žinios suprastėjo.

„Kėdainių mugės“ pokalbis su V. Naujokiene – apie karantino patirtis ir tai, kaip nuotolinis mokymasis atsiliepia mokinių rezultatams.

– Tada, kai prasidėjo karantinas, o sulig juo – ir nuotolinis mokymas, nerimo ir nežinios iš karto buvo daug. Tačiau turbūt tiesa yra tai, kad prie visko įprantama?

– Taip, bet į mokyklą eiti tikrai geriau! (juokiasi). Tada, pamenu, vaikams prasidėjo pavasario atostogos, o mums – juodas darbas. Kiekvieną dieną po kelis vebinarus, ir taip – per visas mokinių atostogas. Mokėmės dirbti, ruošėmės. Juk nežinojome, kas yra tas nuotolinis mokymas, kaip vesti tokias pamokas, pagaliau – kaip prisijungti. Viskas buvo nauja. Paskui, žinoma, įsivažiuoji, išmoksti ir kaip vaikui paįdominti pamoką, sujungti juos į atskirus pokalbių kambarius, ir panašiai. Pamenu, apsilankydavau tuose mokinių kambariuose. Vienur – tyla, kitur – aistros liejasi.

Pati pradžia kėlė jaudulį. Pavyzdžiui, prisijungia mokinys ne savo vardu ir pavarde, o pasivadinęs „Tiesiog girtas“. Tada galvoji, įleisti jį į pamoką ar ne, nes nežinai, ar tai tavo mokinys. Tačiau žingsnis po žingsnio susitvarkėme, atsirado pavardės, vardai, kameros beveik visada – įjungtos.

– Ar tai nebuvo ta situacija, kai mokinys yra gudresnis už mokytoją – jis geriau išmano technologijas?

Būdavo, gauni atliktas užduotis ir yra trys vienodi darbai. Kodėl vienodi? Kartu mokėmės, sako vaikai. Sunku patikėti, kad visi kartu besimokydami žodį katė išmoko parašyti su ą nosine…

– Žinoma, kad taip. Jie žymiai gudresni, tad jei reikia kažką daryti kompiuteryje ir nežinai – galima pasiteirauti vaikų. O jiems padėti mokytojui labai patinka.

Netrukus ėmėme naudoti elektronines pratybas. Kartu su jomis – ir nuotykiai. Tarkime, kai kurias atliktas užduotis tikrina kompiuteris. Būdavo, kad dar nespėji baigti pamokos – prasideda mokinių laiškai, kad jie parašė teisingai, o kompiuteris pažymėjo kaip klaidą.

– Viešojoje erdvėje ne kartą buvo dalijamasi nuotykiais. Kai, pavyzdžiui, Seimo nariai pamiršta išsijungti kameras ar garsą ir viešai ištransliuoja tai, ko neturėtų. Jums taip nebuvo?

– Man ne, tačiau mokiniams buvo visko. Tarkime, kartą per pamoką pamačiau, kaip į kambarį įėjo vaiko mama, priėjo prie veidrodžio, pasidažė ir išėjo. Su vaikais juokavome – jei visi atsistotume, įdomu, kaip atrodytume? Viršutinė dalis – normalūs drabužiai, o apatinė – treningai? Nes juk nesimato. O be to, prieš pamokas visada įvertindavau, kaip atrodo namai, ar kambarys sutvarkytas.

O kartą teko dirbti iš kito miesto, nes mums, mokytojams, nebuvo draudžiama pamokas vesti iš kitur. Vaikai iš karto suprato. Sako: mokytoja dirba ne iš namų, nes sienos ne tokios.

Namuose būdavo ir remontų. Nes prasidėjo karantinas, ir tėvams atsirado laiko tvarkyti namus. Tada mokiniai perspėdavo, kad negalės įsijungti mikrofono, nes namuose triukšmas. Pasitaikydavo, kai pasigirsdavo mamos vaikui sakoma pastaba, atsakymas į klausimą. Katinukai, šuniukai į pamokas ateidavo. Vyksta pamoka – gyvūnas šalia sėdi. Kartą vienoje pamokoje sugalvojome, kad kalbėsime apie gyvūnus – vaikai turėjo žodžiu apibūdinti savo augintinį. Buvo labai smagu, nes ne tik pasakojo apie juos, bet ir parodė.

– Tačiau ne vieną kartą kalbėta apie tai, kad nukentėjo mokymosi kokybė. Tiesa?

– Karantino metu pažymiai pagerėjo, nes toli gražu ne visi darbus atliko savarankiškai – kai kuriems padarė tėvai, kiti nusirašė. Tokia realybė. Bet juk mokaisi sau, ne mokytojui ar kam nors kitam. Jei mokinys dirbo nesąžiningai, tai dabar visos spragos ir išlindo.

Būdavo, gauni atliktas užduotis ir yra trys vienodi darbai. Kodėl vienodi? Kartu mokėmės, sako vaikai. Sunku patikėti, kad visi kartu besimokydami žodį katė išmoko parašyti su ą nosine…

Žinoma, viskas priklauso nuo paties mokinio – tas, kuris mokosi, nori mokytis – tą ir darys. Nuotolinis mokymasis leidžia pasislėpti. Jei tu nenori mokytis – tai gali neturėti elektros, tavo vaizdo kamera gali išsijungti arba mikrofonas – neveikti. Gali nusirašyti. Kokybė išties labai nukentėjo, labai suprastėjo rašysena, tvarka sąsiuviniuose. Žinios – taip pat.

Tačiau pastebėjau kitą dalyką – kad taip mokytis tapo lengviau tiems vaikams, kurie buvo uždaresni, lėtesni, kurie mokykloje neišdrįsdavo pakelti rankos. Per nuotolines pamokas tokie vaikai atsiskleidė. Tai buvo jų laikas, jų mokymasis.