„Mane žavi nevaržoma jėga ir improvizacija“

Gana dažnai girdisi pastebėjimų, kad kompiuteriai sugadino jaunąją kartą – esą jaunimas tik sėdi prie kompiuterių ir daugiau niekuo nesidomi. Išgirdęs tokias kalbas šešiolikmetis Titas Valionis tik nusišypso: „Kompiuteris gali padėti atrasti save.“

Pasak Tito, parkūras grūdina ir fiziškai, ir psichologiškai.

Judrus jaunuolis – šiandien Lietuvoje žinomas parkūro sportininkas. Tik trejus metus užsiimantis šia lietuvaičiams dar mažai pažįstama sporto šaka kėdainietis jau tapo Latvijos sostinėje Rygoje surengto atviro Baltijos šalių parkūro čempionato savo amžiaus grupės vicečempionu, o Lietuvoje patenka į pajėgiausiųjų penketuką.
„Parkūras į mano gyvenimą atėjo labai atsitiktinai. Kartą sėdėjau prie kompiuterio ir iš nuobodulio internete ieškojau kokių įdomesnių vaizdų. Klajodamas paieškose stabtelėjau ties parkūro pasirodymais. Mane tai taip sužavėjo, kad aš visą pusdienį ieškojau vis daugiau parkūro atstovų pasirodymų ir analizavau, kas, ką ir kaip daro. Pažiūrėjęs gana įspūdingus pasirodymus pats sau tariau – aš irgi galiu to išmokti“, – kelią į parkūro platybes prisimena sportiškas jaunuolis.

Parkūru Titas susižavėjo prieš trejus metus.

Titas pirmiausia apie savo naująjį susižavėjimą prasitarė tėčiui. Jis vaikinuką nuo mažens pratino sportuoti, tad tik pasakė: „Nori – bandyk.“ Mama truputį atsargiau pažiūrėjo į naująjį sūnaus susižavėjimą. „Bet ji neturėjo kur trauktis, juk mes su tėčiu buvome dviese, o ji viena abejojanti, tad nusileido ir susitaikė su tuo, kad aš kasdien mokysiuosi įvairių triukų“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis.
Titas iki susidomėjimo parkūru nebuvo abejingas sportui.

Judrus jaunuolis negali nustygti net pačiose neįprasčiausiose vietose.

Kadangi turi tėtį – kovos menų trenerį, tai lankėsi ir tėčio vedamose treniruotėse, ir krepšinį žaidė, ir bėgiojo. „Ir dabar dar su draugais krepšinį pažaidžiu, bėgimuose sudalyvauju. Man sportas ir judesys labai svarbūs“, – šypsojosi veiklus vaikinukas.

Parkūras reikalauja valios, jėgos ir ištvermės.

Salto šlifavo pusmetį
Pasak Tito, parkūras ne tik įvairūs judesiai, turintys gimnastikos elementų. Tai – ir savotiška filosofija, skatinanti įveikti gyvenimo kelyje pasitaikančias kliūtis. „Treiseriai išsikelia sau tikslą nuo taško A iki taško B patekti kuo įmantriau ir nepaisydami jokių kliūčių. Vadinasi, šis judėjimas moko aštraus mąstymo, gero strategavimo ir tikslo siekimo“, – savo požiūrį į parkūrą išsakė šešiolikmetis. Titas neslepia, kad idėjų saviems parkūro pasirodymams semiasi iš interneto: „Mes tiesiog neturime trenerių, nes mūsų šalyje parkūras dar labai naujas judėjimas. Gal kam ir atrodo paprasta padaryti suktuką, salto ar kitą judesį, tačiau tai nėra lengva. Kad aš, būdamas fiziškai gana stiprus ir vikrus, ištobulinčiau ir saugiai atlikčiau salto, prireikė pusmečio. Labai džiaugiuosi susidraugavęs su parkūru, nes jis mane grūdina ir fiziškai, ir psichologiškai. Gal kam ir sunku patikėti, tačiau dabar aš mažiau krečiu šunybių. Kai man kyla noras iškrėsti išdaigą, aš tiesiog padarau salto ir einu sau ramiai. Tokių netikėtų pasirodymų kartais pasitaiko ir mokykloje. Tačiau mokytojai tam neprieštarauja. Svarbu, kad per pamokas jokių staigmenų nepadarau ir kantriai klausau, kas dėstoma“, – juokėsi aktyvus jaunuolis.

Įvertinimai įvairūs
Titas atviras, kad išgirsta labai įvairių atsiliepimų apie tai, kuo užsiima. „Vieni sako, kad tai nesąmonė, kiti giria, treti nori patys pabandyti, tačiau neturi valios ir ilgai nesportuoja. Man tai labai patinka. Parkūras yra atviras improvizacijoms. Iš tiesų mes turime bazinius judesius, kuriuos savaip jungiame ir apžaidžiame. Iš to sudarome programas. Jas šlifuojame ir demonstruojame. Kitose šalyse parkūru domisi labai daug aktyvaus jaunimo, o mūsų šalyje kol kas tokių entuziastų labai nedaug. Tačiau aš manau, kad parkūras turi ateitį ir jis labai plėsis“, – optimistiškai kalbėjo T. Valionis.

Tradiciniame mokinių konkurse „Bravo mokiniai“ Titas šįmet pripažintas talentingiausiu – draugai vertina jaunuolio talentą ir atsidavimą mėgstamai veiklai.

Parkūras (pranc. parkour – distancija, kliūčių ruožas) – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Parkūras atsirado 1987 metais, jo pradininkais laikomi David Belle ir Sébastien Foucan. Parkūre naudojamos gimnastikos, lengvosios atletikos, kovos menų, buildering’o ir kitos technikos, remiamasi tam tikra suvokimo filosofija. Žmonės, užsiimantys parkūru, vadinami treiseriais (pranc. traceur).
Parkūras – savo kūno judesių kontroliavimas ir jų pritaikymas įvairiose savo gyvenimo situacijose. Pagrindiniai veiksniai, kuriuos naudoja treiseriai: jėga ir teisingas jos panaudojimas, mokėjimas greičiau kitų atsidurti reikiamoje miesto vietoje. Parkūro šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Parkūras – gyvenimo filosofija ir judėjimo menas.

Parkūras nemoko naudoti kokių nors priemonių, specialios įrangos, ginklų, bet skatina naudotis savo įgūdžiais čia ir dabar. Medžiai, stogai, sienos – įprastos treiserių kliūtys. Labai svarbu greitai reaguoti, mokėti įvertinti aplinką ir savo galimybes.