Gyvenimas nebūtų įdomus be pakilimų ir nusileidimų

Su iš Kėdainių kilusia Simona Smirnova buvau pažįstama anksčiau. Žavėjo merginos išskirtinis ne tik išorinis grožis, bet ir jos vidus, jauno žmogaus brandus požiūris į gyvenimą, žinojimas, ko nori iš jo, ir mokėjimas pasinaudoti kiekviena jai suteikta galimybe – kažką pamatyti, patirti ar išmokti nauja. Jos mokėjimas mėgautis kiekviena gyvenimo diena.

Šiandien ji negyvena Kėdainiuose, bet dažnai atvažiuoja į mamos namus netoli Kėdainių, nes jaučianti labai artimą ryšį su mama.

Mintis viešam pokalbiui kilo po vieno rugsėjo šeštadienio, Simonai sugrįžus iš buvusių ,,oškinukų“ sąskrydžio. Jauna mergina buvo pilna emocijų, įspūdžių, o svarbiausia ji buvo laiminga prisipažinusi: ,,Aš vėl skraidžiau!”.

Taigi, Simona, tik dabar sužinojau, jog esi baigusi tuometinę B. Oškinio vaikų aviacijos mokyklą. Papasakok, kas tave atviliojo ten?

B. Oškinio vaikų aviacijos mokyklą atradau labai netikėtai. Augau kieme su būriu berniukų, gerai sutardavom su kiemo draugais, kieme viską veikdavom kartu. Vieną dieną kiemo berniukai prasitarė einą pėsčiomis į aviacijos būrelį (taip tuo metu vadinome šią veiklą).

Kadangi gyvenime esu linkusi viskam sakyti ,,taip“ ir išbandyti naujas veiklas, tai ir vaikystėje buvo ne kitaip – nusprendžiau, jog keliausiu su jais. Taip ir nuėjau į tuometinę B. Oškinio aviacijos mokyklą.

Daug iš lankiusiųjų atkrito, kiti liko lankyti toliau.

Kaip vyko mokslai, praktiniai užsiėmimai?

Žiemą teoriniai užsiėmimai ir egzaminai iš to, ką išmokdavome, vyko mokyklėlėje, o nuo pavasario, kai oras sušildavo ir jau galima buvo būti lauke iki vėlyvo rudens, kol orai leisdavo, vykdavome į aerodromą ir ten sklandydavome, prisimindavome ko išmokę ir toliau mokėmės etapais, pagal sudarytas pakopas ir mokymosi planą.

Klaidinga būtų manyti, jog tik atėjęs į aviacijos mokyklą tampi jaunuoju pilotu ir gauni licenciją. Tikrai ne, ne viskas taip paprasta.

Yra privalomas žinių bagažas, tavo įgūdžių vertinimas ir egzaminai bei varžybos, kurių metu būni vertinamas ir tu pats, ir tavo eskadrilė (grupė kurioje skraidai – komanda). Yra valandos ir skirtingų pakopų skaičius, kada gali pereiti prie kito etapo, besiruošiant tapti jaunuoju pilotu.

Visa tai ir žavi, jog pradėjęs turi pirma išmokti riedėti – važiuoti tiesiai, ir vėliau, kai būsi jau pakankamai įgudęs, galėsi atsiplėšti nuo žemės ir pakilti. Kaip sakoma – viskas savo laiku.

Gal tai buvo daugiau berniukiškas užsiėmimas, ar tavo eskadrilėje buvo ir mergaičių?

Nemanau, kad kažkokios veiklos, būreliai ar užsiėmimai gali būti tik berniukiški ar mergaitiški. Manau, svarbiausia didelis noras ir ryžtas pradėti, daryti gerai ir tikslingai, kaip ir bet ką šiame gyvenime. Juk turime puikių pavyzdžių, kaip moterys yra ir puikios pilotės ir vyrai – nuostabūs virtuvės šefai ir t. t.

Jei grįžtume daugiau nei dvidešimtį metų atgal, įsivaizduoju, jog buvai smulkutė, nedidelio ūgio mergaitė, kuriai valdyti sklandytuvą turėjo būti nemažas iššūkis?

Buvau labai smulki mergaitė ir pamenu kaip dabar tą dieną, kai prasitariau mamai kur eisiu. Mama stipriai sudvejojo mano galimybėmis ir užsispyrimu ir pasakė, kad daugiausiai ten dar tris dienas nueisiu.

Grįžusi po kelių dienų užsiėmimų mamai parodžiau savo nuospaudas ant rankų, nes sklandytuvas svėrė beveik 100 kg kartu su smėlio balastu, kurį, būdama lengviausia mergaitė mokykloje, kiekvieną kartą turėdavau įsidėti ir išsiimti iš sklandytuvo norėdama, kad vėjas manęs su sklandytuvu nenuneštų į šalia esančius ūkininkų laukus.

Bet mamos spėjimai, kaip matome šiandien, visai nepasitvirtino – mokyklą aš lankiau toliau, vedina didelio noro ir ryžto būti jaunąja pilote.

Neatsidžiaugiu tuo dar mažos mergaitės priimtu sprendimu, nes dabar, praėjus tiek metų, suprantu, kokios neįkainojamos patirties ir žinių gavau, kokią nuostabią bendruomenę pažinau ir laikas, kurį ten leidau, visada išliks mano gražiausiuose vaikystės prisiminimuose.

Iš tuometinio mokyklos direktoriaus Juozo Rimkevičiaus rankų esu gavusi apdovanojimą, kaip jauniausia vaikų precizinio skraidymo varžybų dalyvė. Tai buvo mano pirmieji metai aviacijos mokykloje ir man tebuvo devyneri.

Dabar didžiuojuosi savo mažos mergaitės dideliu noru ir užsispyrimu. Ačiū mamai, kad pasitikėjo manimi ir leido gyvenime visada daryti tai, ką norėjau pati.

Kokios patirties įgijai lankydama šią mokyklą?

Patirtis kurią įgijau aviacijos mokykloje, užsiėmimuose ir stovyklose vienareikšmiškai yra neįkainojama – man ji pravertė tolimesniuose darbuose mano gyvenime, kurie buvo glaudžiai susiję su aviacija, o suvokimas ir meilė aviacijai liko iki pat šių dienų.

Ši veikla išmokė daugybės teigiamų dalykų, kurie būtini kiekvienam žmogui – tai ir pagarba kitam, komandinis darbas, darbų užbaigtumas, bendro tikslo siekimas, bendruomeniškumas. Buvome visi draugai, kolegos ir komanda.

Gavai jaunojo piloto licenziją ir kas toliau?

Taip, gavau jaunojo piloto licenciją, o toliau jau mano kelias čia ir baigėsi.

Kai dabar pagalvoju, jeigu galėčiau laiką atsukti atgal, manau tikrai būčiau tęsusi mokslus Panevėžyje ir norėjusi baigti papildomus mokslus ir įgyti dar vieną licenciją, kuri leistų skraidyti su ultra lengvaisiais lėktuvais (ULL), bet deja, to nepadariau.

Gyvenimas man pamėtėjo kitokių planų. Bet to imtis niekada nevėlu, o gal vieną dieną dar ir grįšiu prie šios minties ir ją įgyvendinsiu. Niekada nesakyk niekada.

Ar žinios, įgytos aviacijos mokykloje, dar pravertė gyvenime?

Įgytos žinios vienareikšmiškai pravertė ir net labai, kadangi jau turėjau suvokimą apie orlaivius, toje srityje nebuvau ,,žalia“. Vėliau gyvenimas mane nuvedė – gal grąžino į aviaciją, nes teko dirbti Lietuvos didžiausioje orlaivių techninės priežiūros ir remonto įmonėje Vilniuje.

Iš viso net 6 metus praleidau aviacijos sektoriuje ir ten jaučiausi labai gerai. Tai buvo ir darbas, ir hobis. Tą įrodė ir mano šūkis, kurį žinojo visi kolegos: ,,Į darbą, kaip šventę“. Nes man tikrai tai buvo ištisa aviacijos šventė, už kurią esu dėkinga gyvenimui ir likimui.

Ar nesvajojai būti stiuardese?

Stiuardese būti nesvajojau, nors tikrai turėjau visas galimybes išbandyti šią profesiją, tačiau atsisakiau ir manau, kad tai ne man.

Tiesa, aš labai mėgstu keliauti ir bendravimas su žmonėmis taip pat yra nuo manęs neatsiejamas, tačiau stiuardesių darbas atrodo toks nuspėjamas, ten yra šiokios tokios monotonijos, bent jau europietiškuose skrydžiuose, kadangi jie trumpi.

O orlaivių aptarnavimo sektoriuje kiekviena darbo diena buvo kitokia ir niekada nebuvo vienoda, visada iššūkiai ir nežinia, kokią situaciją reikės spręsti šiandien. Gal tai mane ir žavėjo – rutinos nebuvimas, nežinia, skirtingų situacijų sprendimai, tai verčia augti ir pamatyti save ne komforto zonoje.

Kokios mintys užplūdo sužinojus, jog vyks ,,oškinukų” sąskrydis?

Sužinojusi, jog planuojamas susitikimas, labai nudžiugau. Esu dėkinga tiems, kurie organizavo ir parodė iniciatyvą, labai graži mintis buvo suburti vėl visus drauge ir pasidalinti prisiminimais bei sužinoti, ką po tiek metų veikia kiekvienas iš jų ir kuo jie visi gyvena.

Ar susitikai tuos draugus, su kuriais sklandei vaikystėje?

Susitikau vaikystės draugus, tuos pačius kiemo vaikus, su kuriais augome kartu, o vėliau paskui juos atsekiau į šią nuostabią vaikų aviacijos mokyklą. Su kitais gyvenimas suvedė dirbant aviacijoje.

Iš savo, dabar jau buvusios, kolegės sužinojau, jog dabartinis jos vaikinas yra mano vaikystės aviacijos draugas. Taip netikėtai turėjome galimybę vėl susitikti visi, dabar jau su antromis pusėmis ir prisiminti ne tik bendrą meilę aviacijai, bet ir motociklams.

O smagiausia yra tai, kad tie žmonės labai šilti, nuoširdūs ir tikri – tai man yra didelė vertybė.

Suprantu, kad su sklandytuvais jau nebepakilote, bet tu džiaugeisi, kad vis dėlto skraidei? Kaip ir su kuo pavyko?

Kaip jau minėjau, su mano vaikystės aviacijos draugu Vytautu Vaičiuliu pasisekė gyvenime susitikti buvusios kolegės dėka. Su Vytautu buvome susitikę dar prieš organizuojamą sąskrydį, susirašydavome ir pabendraudavome. Buvau kažkada jam užsiminusi, jog mano svajonė būtų vėl paskraidyti.

Kadangi savo lėktuvą jie laiko Raseinių angare, kur pastaruosius 4 metus gyvenu ir pati, tai su jais vis susitikdavome, bet paskraidyti nepavykdavo. Labai nudžiugau, kai rugsėjo 16-tą Kėdainių aerodrome Vytautas priėjęs prie manęs tarė: ,,Na ką, atėjo laikas, einam skrist“.

Koks buvo jausmas?

Man tai buvo lyg dar viena išsipildžiusi svajonė! Esu be galo dėkinga V. Vaičiuliui, nes pamatyti savo gimtąjį miestą – Kėdainius – iš paukščio skrydžio išties buvo nuostabu ir nenusakoma. Juo labiau, kai tave skraidina vaikystėje aviacijos aerodrome sutiktas draugas.

Esu dėkinga likimui ir sutiktiems žmonėms, kurie supa mane. Po skrydžio juokais pasakiau Vytautui: ,,Mano svajonė jau išsipildė, Kalėdoms man gali niekas nieko nebedovanoti“.

Kokių iššūkių gyvenime dar teko išgyventi?

Iššūkių gyvenime būta įvairiausių. Kadangi nuo 18 metų buvau išvykusi iš gimtųjų namų ir gyvenau savarankiškai Anglijoje, o vėliau ir Ispanijoje, tai būdama jauna mergina tikrai buvau savarankiška ir nebijojau iššūkių nei tada, nei dabar.

Manau kad mūsų gyvenimas ir kasdienybė susideda iš kasdienių iššūkių ir situacijų, tik viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į situacijas – ar kažko išmoksime iš jų ir tapsime stipresni, ar palūšime ir gailėsime savęs.

Be to, gyvenimas nebūtų įdomus be pakilimų ir nusileidimų, juk ir mūsų širdies dažnis ,,neina“ viena tiesia linija. O geriausia mokykla mano akimis yra – gyvenimo mokykla.

O ką veiki šiuo metu?

Šiuo metu pirmą kartą nuo 18 metų, nes nuo tada jau pradėjau save išlaikyti ir savarankiškai dirbti, leidau sau pailsėti ir metus laiko nedirbti ir absoliučiai daryti tai, ko noriu aš pati.

Pailsėti, skirti laiko sau ir savo mėgstamoms veikloms ir pagalvoti – kas aš esu, kokios mano stipriosios pusės ir savybės, apie ką esu aš pati ir ką iš tikrųjų noriu daryti ir kuo būti. Esu dėkinga savo sužadėtiniui Audriui už palaikymą ir skatinimą judėti pirmyn.

Manau, kad žmogus yra laimingas tada, kai daro tai, ką myli ir daro tai su užsidegimu. Aš dėkinga savo likimui, nes iki šiol tikrai niekada gyvenime nedirbau nemėgstamo darbo. Visi darbai mane užaugino, daug ko išmokė ir davė. Iki šiol, į bet kurį savo darbą ėjau kaip į šventę, tačiau ateina laikas, kai nebeaugi tame ką darai ir tuomet turi pagalvoti – o kas toliau?

Aš noriu mokytis toliau, todėl šiemet įstojau studijuoti kosmetologiją, nes man švara ir estetika visada buvo svarbu ir jau pastaruosius 4 metus domiuosi ir studijuoju kosmetiką, jos sudėtis, mokausi skaityti kosmetikos sudėtis ir mano tikslas netolimoje ateityje padėti moterims turėti gražią, prižiūrėtą ir sveiką veido odą, nes juk tai yra mūsų vizitinė kortelė.

Turiu sukaupusi žinių, kuriomis žadu pasidalinti seminaruose apie tai, kas moterims rūpi labiausiai – tai veido odos priežiūrą, stiliaus pagrindus ir makiažo subtilybes. Prieš keletą metų, prieš pat pandemijos pradžią, Vilniuje baigiau profesionalaus visažo kursus. Manau, jog geriausia investicija yra į save ir savo žinias.

Bet kažkur save realizuoji?

Šiuo metu pradėjau dirbti su fotografe ir stilizuoju fotosesijas. Padedu merginoms apsirengti ir pamatyti save kitaip, ne kasdieniškai. O tai reikalauja žinių ir pastangų, nes aš ne tik padedu išsirinkti ką apsirengti, bet ir einu su merginomis į dėvėtų rūbų parduotuves ir sudėlioju joms derinius, kad jos jaustųsi ir atrodytų gerai, neišleistų krūvos pinigų naujiems rūbams, nes rūbai tvarios mados parduotuvėse dažniausiai yra daug kokybiškesni. Dažnai girdžiu, kaip po fotosesijų merginos atrinktus rūbus dėvi kasdien.

Toks mano tikslas, neskatinti greitosios mados, bet rinktis tvarią madą. Esu tvarios mados šalininkė ir dėvėtų rūbų parduotuvėse pati rengiuosi nuo paauglystės, ten jaučiuosi kaip žuvis vandeny.

Konsultuoju moteris dėl spintų tvarkymo, pasiruošimo naujam sezonui ir atsikratymo to, kas joms netinka.

Kad noriu dirbti su rūbais ir stiliumi pajutau prieš 11 metų, nes tada atsinaujinti ir padėti apsipirkti manęs paprašė, tai buvo mano pirmas klientas – dabartinis mano sužadėtinio geriausias draugas.

Pasirodo lygiai 11 metų tildžiau viduje šį norą, o gal per darbus ir nuolatinį skubėjimą neturėjau kada pasikalbėti su savimi, ir paklausti, ko iš tikrųjų aš noriu.

Esi save išbadžiusi ir fotosesijose?

Dar gyvendama Vilniuje vienos geriausios draugės dėka, kuri pati yra dirbusi modeliu ir dirbo viena iš modelių agentūros vadovių, turėjau galimybę prisilieti ir pamatyti modelių agentūros užkulisius ir virtuvę.

Supratau, koks nelengvas tai yra darbas ir kad bet kas tikrai to nesugebėtų daryti. Atrankos trunka labai ilgai, kartais ir visą darbo dieną modeliai laukia koridoriuje su aukštakulniais. Be to reikia mokėti pozuoti greitai ir daug, gražiai vaikščioti su aukštakulniais ir tai tik dalis viso sunkaus modelio darbo.

Pati mėgstu papozuoti prieš kameras mėgėjiškai, bet niekada neatitikau modelių standartų, žinau savo pliusus ir minusus, visos juk turime jų. Negalėčiau dirbti modeliu, nes nemėgstu dažytis.

Man gražu prižiūrėta, graži oda, bet aš jaučiuosi geriausiai nenaudodama kosmetikos, Manau, kad makiažas man netinka, bet pasidažiusios merginos man atrodo labai gražiai. Kitai moteriai niekada negailiu komplimentų, juk mes visos gražios skirtingai.

Manau, kiekviena moteris privalo pasidovanoti sau fotosesiją, pasipuošti gražiausia suknele ir atrodyti kaip diva . O tas gražiausias nuotraukas pasikabinti matomiausioje vietoje. Nereikia nieko laukti, gyvenkime čia ir dabar, šiandien.

Žinau, kad mėgsti aktyvų laisvalaikį, dar šių metų pavasarį lankeisi Tenerifėje, kur dalyvavai stovykloje, papasakok apie tai?

Nuo vaikystės esu labai aktyvi mergina, lankiau įvairiausius būrelius ir veiklas, esu išbandžiusi tikrai daug įvairių sporto šakų. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, gamtą, sportas nuo mažens yra su manimi, judėjimas man yra privalomas, taip susitvarkau mintis ir man tai tarsi savotiška meditacija.

Kadangi gyvenime sakau viskam ,,taip“, tai ne išimtis buvo ir šį pavasarį sau pasidovanota geriausia kelionė – savaitės laiko Moterų aktyvaus laisvalaikio stovykla, kuri vyko Tenerifėje.

Kadangi dievinu ispanų kalbą, kultūrą, maistą, žmones, nes Ispanijoje gyvenau 2 metus, visada laukiau kada turėsiu galimybę vykti ten, kur galėsiu laisvai kalbėti ispanų kalba. Jaučiuosi lyg ten būtų mano antrieji namai. Net turiu svajonę ateityje ten turėti būstą, o svajoti sako reikia garsiai.

O pati stovykla buvo nuostabi šventė, kur susirinko 12 skirtingų moterų/ merginų, kurias jungė vienas noras – skirti kokybiško laiko sau, praleisti smagiai laiką moterų kompanijoje, aktyviai leisti dienas, dalintis ir pasikrauti moteriškos energijos. Visa tai pavyko su kaupu.

Vyko įvairios treniruotės, aktyvios veiklos, vakarojimai viloje prie baseino, daug įspūdžių ir dar daug įdomių ir pirmą kartą bandytų veiklų. Tai buvo nuostabi stovykla, pradedant vieta, kur visada šilta.

Trenerės buvo nerealios, labai profesionalios lietuvės, beje, ir visos moterys buvo iš skirtingų Lietuvos miestų. Iki šiolei su jomis pabendraujame.

Smagu kai gyvenimas atveda naujus žmones ir kai kurie jame pasilieka. Tikrai šią patirtį dar kartosiu ir raginu visus, kas dvejoja. Nedvejokit, leiskitės į nuotykius, išbandykit save ir patys nustebsite, kiek daug galite iš tiesų.

Šių metų pavasarį, 33-ejų metų gimtadienio proga ko sau palinkėjai?

Visi žmonių pamokymai ir noras jus pakeisti – tai jų pačių kompleksai ir baimės. Niekas, niekada negali jums dovanoti kaltės jausmo už tai, kad esate savimi. Ką galvoti, sakyti ar daryti – teisė rinktis jums, ne kitiems.

Jeigu norite meilės ir pagarbos, nereikia taikytis prie kitų žmonių, nereikia stengtis būti patogiu, nes patogių niekas labiau nemyli, jais tik lengviau naudojasi.

Tu esi graži, protinga, faina, seksuali ir jeigu tau sako kitaip – vadinasi, esi ne savo vietoje ir ne savo aplinkoje.

Ieškok visada savo erdvės, savo žmonių ir atsisveikink su visais, kuriems tu visada būsi ,,nepakankama”. Gražiausi dalykai nieko nekainuoja, tik reikia mokėti jais džiaugtis!

Nustokit vaikytis kas geriau, kas gražiau, kas gudriau ir tiesiog pasimėgaukite gyvenimu, šia diena ir tuo, kiek daug mes visi turime, apsidairykite ir būkite dėkingi, gyvenkite šiandiena, nes rytojus mums nepriklauso!

Esi išskirtinių, nelietuviškų bruožų. Ar dažnas tau sako, jog esi panaši į užsienietę. Gal iš tiesų turi nelietuviškų genų?

Mano močiutė iš tėčio pusės yra uzbekė, senelis iš mamos pusės – rusas, aš turiu trijų skirtingų tautybių kraujo. Aišku, kartais išlenda uzbekiškas temperamentas ir parodo savo ugningą pusę.

Kurioje šalyje besilankyčiau, dėl mano gymio ir išvaizdos, niekas netiki, kad esu lietuvė. Ir pastebi, ir neretai paklausia, ar neturiu giminių kitos tautybės. Kai gyvenau Ispanijoje, visi manė, kad esu ispanė. Kai lankiausi Graikijoje, vietiniai sakė, kad esu graikė. Kai viešėjau Italijoje, mane laikė grynakrauje itale. Juokėmės, kad visur pritampu ir atrodau kaip kitatautė, tik su lietuvišku pasu.

Viršelio nuotr.: B. Oškinio vaikų aviacijos aerodrome Koliupės kaime, Kėdainių rajone, susirinkusių ,,oškinukų“, sąskrydyje Simoma vėl atsisėdo į sklandytuvą. (Asmeninio albumo nuotr.)