Geriausi kadrai, kai fotoaparatas namuose

Arvydas Kantautas, Kėdainių profesinio rengimo centre (PRC) dirbantis IT (informacinių technologijų) specialistu, nuo paauglystės turi hobį, kuriuo mėgaujasi iki šiol. Jis – Kėdainių fotografų draugijos narys, porą metų jai yra vadovavęs, praktiškai su fotoaparatu ilgesniam laikui neišsiskiriantis, nors, kaip vėliau pajuokaus, kad geriausi ,,kadrai“ pastebėti būna tuomet, kai fotoaparatas paliktas namuose.

,,Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, taip ir aš, realiai niekas negalvoja, kuo bus užaugęs. Kažkokios gairės ar planai yra, bet gyveni ir gyvenimas diktuoja savo sąlygas. Stengiesi paimti iš gyvenimo tai, ką jisai duoda, nepraleisti progos,“ – filosofiškai mąsto Arvydas, sutikęs papasakoti apie savo kaip fotografo patirtis ir visai ne pilką gyvenimo kasdienybę.

Fotografija – nuo paauglystės

,,Fotografija į mano gyvenimą atėjo nuo paauglystės. Mūsų šeimoje sesers vyras fotografuodavo juostiniu fotoaparatu. Teko būti šalia, kai jis ryškindavo nuotraukas, padėdavau ir aš. Tai ir buvo tokia pradžia, kuri ,,užkabino“.

Aišku, apie fotografiją tada buvo nulis žinių. Pasiimi juostinį fotoaparatą, bet žinai, kad kadrų kiekis ribotas. Vėliau įstojus į Kėdainių profesinio rengimo centrą, tuometinę profesinę technikos mokyklą, iš pirmos stipendijos nusipirkau savo juostinę ,,muilinę“. Tada prasidėjo mūsų kiemo metraštis, kuriame daugiausiai buvo užfiksuojami draugai.

Bėgant metams, atsirado kitas fotoaparatas. Dabar turiu pakankamai gerą, nors ir seną, bet kuris tenkina mano poreikius – galiu ,,įgyvendinti“ tai, ką matau ir ką noriu. Nors šis fotoaparatas skaitmeninis, bet dar turiu ir juostinį, ir fotojuostelių dar turiu.

Pats išsiryškinu fotojuosteles, tik nuotraukų nedarau, nes vis laiko trūksta. Kol išfotografuoju, nors juostelėje 36 kadrai, praeina beveik dveji metai. Fotografuodamas juostiniu fotoaparatu, daugiau galvoti, ar tas kadras vertas dėmesio,“ – savo fotografo karjeros pradžią atskleidė Arvydas.

Ir kas dažniausiai atsidurdavo jūsų fotoobjektyvo dėmesio centre?, – klausiu Arvydo.

Pradžioje, fotografuodavau kaip ir visi – gamta, gėlytės, drugeliai, rūkai. Sakiau sau – niekada nefotografuosiu žmonių. Bet gyvenimas iš manęs pasijuokė ir dabar tikriausiai vienas iš įdomesnių fotografijos žanrų – portretai. Prisipirkau ir studijinių blyksčių, objektyvų, ir to, ir ano. Didesnė dalis fiksuojama yra tai, ką aš pats noriu fotografuoti.

Labiausiai šiuo metu mane domina gatvės fotografija. Tai yra tai, kai pamatai kažką netikėtai, paslapčia, kai užfiksuoji įdomią istoriją tiesiog gatvėje.

Savo fotografijos meną esate ir viešai demonstravęs, kur ir kokias parodas esate surengęs?

Savo darbus eksponuoju rengiamose kasmetinėse Kėdainių fotografų draugijos ataskaitinėse parodose, bet pirmą asmeninę parodą parengiau anksčiau, o tik paskui į draugjją įstojau.

Pirmoji paroda buvo surengta šalia Arnetų namų vadinamame menininkų namuke. Įstojęs į draugiją, fotografijas eksponuodavau kartu su kitais draugijos nariais. Fotografo profesijos mokiausi Alytaus dailiųjų amatų mokykloje, ir ten teko savo personalinę parodą surengti.

Dar prieš pandemiją gal metus laiko kabojo mano darbai VšĮ Kėdainių PSPC Psichiatrijos dienos stacionare. Po to, ta pati paroda buvo demonstruojama Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre, kurioje ir pasiliko.

Vėliau, pradėjęs dirbti Kėdainių PRC, ten irgi surengiau savo personalinę parodą. Beveik dvejus metus per pandemiją Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje buvo eksponuojami mano peizažai. Dabar mintys sukasi padaryti kitokią parodą.

Jau dėlioju, bet viskam reikia laiko. Norisi, kad būtų vientisa paroda. Gamtą dabar atidedu į šalį, stengsiuosi, gal pavyktų gatvės fotografijos parodą padaryti. Gerų kadrų esu ,,pasigavęs“ kelionėse.

Papasakokite apie jas plačiau?

Kovo mėnesį su grupe Kėdainių PRC pagrindinio ugdymo pedagogų pagal „Erasmus +“ programą turėjome darbo stebėjimo vizitą Prancūzijoje. Viešint Paryžiuje mus vežiojo po mokyklas, supažindino, kaip ten vyksta profesijos bei pameistrystės mokymai.

Teko būti autoservise, kur remontuojami prabangūs automobiliai, tokie kaip ferrari, lamborghini. Ten profesijos besimokantys mokiniai atlieka praktiką pagal pameistrystės programą, aišku, jie paskui ten ir lieka dirbti.

Tuo metu Paryžiuje teko stebėti riaušes, matyti kaip deginamos šiukšlės, kai vienoje vietoje daug policijos. Kai per televiziją parodo, atrodo, vaje kas ten vyksta, o realiai – nieko ten labai ypatingo. Vieną vakarą metro uždarė, turėjome į vietą grįžti pėsčiomis.

Neseniai grįžote iš Maltos, ką ten veikėte?

Grįžęs iš Prancūzijos supratau, kad reikia dar pasimokyti anglų kalbos ir čia pasitaikė proga, kad būtent anglų kalbos galima mokytis ne bet kur, o Maltoje. Su Kėdainių PRC profesijos mokytojais birželio pabaigoje turėjau galimybę gilinti savo anglų kalbos žinias Maltalingua anglų kalbos mokykloje, dalyvaudamas projekto ,,Erasmus+“ programoje.

Maltoje yra ne viena anglų kalbos mokykla, į kurią suvažiuoja mokytis iš daugelio pasaulio šalių – buvo lenkų, atvykusių iš Kolumbijos, Meksikos, Ukrainos, Čekijos, Vengrijos, Sakartvelo. Viena anglų kalbos mokytoja buvo iš Naujosios Zelandijos, o kitos – iš Afrikos.

Tik savaitė mokslų, suprantama, mažokai laiko, bet suprasti jau galima, tik kalbėti, aišku, sunkiau.

Tikriausiai keistai nuskambės klausimas, nes žinau ir atsakymą, kad viešėdamas svečiose šalyse, žvalgydavotės fotografo akimis?

Be abejo. Nes jau dabar visur su savimi vežuosi fotoaparatą ir kelis fotoobjektyvus.

Kur teko ,,sugauti“ geriausius kadrus?

Pagal programą Maltoje mokėmės po 6 val. kasdien, o po to susigalvodavom ekskursijų, kur važiuosime po mokslų. Aišku, fiksavau gamtos vaizdus, peizažus, patį miestą, plaukimą jūra, maudynes Žydrojoje lagūnoje.

Kai žiūri nuotraukas internete, atrodo, kad vaizdai pagražinti. Bet kai pats pamatai savo akimis, žiūri ir netiki, matai, kad nė velnio. Iš tiesų, Žydrojoje lagūnoje vanduo mėlynas mėlynas.

O patys žmonės Maltoje ir mūsų krašte, kuo skiriasi?

Ten kurortas, ten šilta, žmonės atsipalaidavę, jie neskuba, atrodo gyvena be nervų ir rūpesčių. Aišku, rūpesčių kiekvienas turime, bet to išoriškai nesimato. Aš tą atsipalaidavimą pajaučiau dar pavasarį viešėdamas Paryžiuje. Kai pas mus šalta ir apniukę, tai matosi ir žmonių veiduose.

Maltoje, nors buvo virš 30 laipsnių karščio, mačiau daug jaunų, sportuojančių žmonių – jie bėgioja, mankštinasi.

Gal iš to gims ir nauja paroda?

Gerai būtų dar vieną šalį aplankyti ir tada iš to padaryti parodą.

Esu pasidaręs gal išrankesnis – aš nefotografuoju į kairę, į dešinę. Žiūriu, kad būtų įdomiau, stengiuosi į tą objektą kitaip pažiūrėti. Reikia, kad nuotrauka kalbėtų, kad ji pasakotų.

Fotografuoti taip kaip tu matai ir paskui jas rodyti – niekam neįdomu, nes tą pirminį vaizdą visi vienodai mato. Yra gudrybių padaryti taip, kad tas vaizdas būtų kitoks, nei kiekvienas jį mato. Truputį paeini į šoną, jei reikia atsitupi, kažkur pasilipi – ir jau tas vaizdas kitoks.

Ar dar kažkaip apdorojate užfiskuotus vaizdus?

Labai nedaug. Kad kardinaliai keisti ir kažkokias detales išiminėti – ne, bet lengvą retušavimą galima atlikti – kai ką pašviesini, kai ką paryškini. Tą patį darydavom ir seniau su fotojuostele. Tik ryškumą išgaudavom ne kompiuterio, bet rankų pagalba – sužaisdavom su šviesomis. Dabar tą patį pasidarai su kompiuteriu.

Ar specialiai išeinate į gatvę ir pasakote sau, kad dabar gaudote kadrus? Ar visada su savimi nešiojatės fotoaparatą?

Geriausi kadrai būna pastebėti tada, kai fotoaparatas paliktas namie. Kartais pasijaučiu kaip tas suvalkietis, kuris nufotografuoja akimis ir sako: ,,Atsiminsiu.“

Aišku, galima būtų visur nešiotis fotoaparatą, bet dažniausiai jo pastoviai nesinešioju. O būna, kad su fotoaparatu išeini ir nieko nenufotografuoji – norisi įdomesnio kadro, kažkokio veiksmo. Renginių metu gali pagaudyti ir įdomesnių portretų ir pačio veiksmo.

O žmonės ar lengvai leidžiasi fotografuojami?

Jei renginyje, tai galima. Kitas dalykas, fotografuoti tai leidžia, bet klausimas, ką tu darysi su tomis nuotraukomis. Dažniausiai žmonės atsiduria gatvės fotografijoje, tai stengiesi, kad žmogus būtų mažiau matomas ar taip ,,sužaisti“, kad žmogus būtų neatpažintas. Svarbiausia, kad tai nežemintų žmogaus.

Teko matyti tokių kadrų, kur matosi žmogaus orumo pažeminimas, nesvarbu, kokio jis socialinio sluoksnio. Bet žmogus yra žmogus ir reikia pagarbiai su juo elgtis ir nuotraukoje negali tu jo paniekinti.

Prancūzijoje bandžiau fotografuoti su didele įranga, tada į akis labiau krenta. Kai bandžiau fotografuoti žmones, tai sulaukiau šypsenų – niekas nesivijo ir nemušė. Maltoje įprasta, visi fotografuojasi, juk nekiši fotoobjektyvo į veidą, nelendi į to žmogaus erdvę.

Ką jums reiškia fotografiją?

Relaksacija… Psichologas… Kada tu gali išeiti, pasivaikščioti. Praktiškai vaikštai vienas, tada geriau gali pabendrauti su gamta ir ją pajausti.

O kokią fotografiją labiau mėgstate: spalvotą ar juodai baltą?

Pagal nuotaiką. Kai kuriose nuotraukose pažiūri – spalvos atrodo gražios, bet ji ,,šaukiasi“, kad turi būti juodai balta. Tada tokia nuotrauka būna daugiau pasakanti. Pavyzdžiui, net ir portretas man gražesnis juodai baltas.

O kas jus fotografuoja?

Jeigu kas iš šono nufotografuoja… Gražiausia man ta nuotrauka, kur mano veido nesimato (šypsosi).

Ar didelį archyvą turite? Ar ištrinate nepatinkančius kadrus?

Palieku. Kaip ir vynas, taip ir nuotraukos turi subręsti, kad būtų galima jas naudoti.

Ką patariate, kaip IT specialistas, kur geriausia saugoti nuotraukas?

Iš karčios patirties galiu papasakoti. Esu laikęs penkių metų fotoarchyvą išoriniame kietajame diske. Kažkada tas kietasis diskas nukrito ir faktiškai visos nuotraukos – viso gero.

Dabar vienas nuotraukas įrašau į kompaktinius diskus (CD) ir tas pačias turiu kietajame diske. Kai kompaktų dažnai nenaudoji, archyvinės nuotraukos ten puikiai ir ilgai išsilaiko. Svarbu, pačius CD tvarkingai padėti.

Geriausia nuotraukas saugoti keliose vietose, galima ir kompiuterio programoje ,,Debesyse“, bet ir ten garantijos nėra.

Vis tik iš pačių geriausių ir gražiausių kadrų patariu arba daryti fotoknygą arba juos spausdinti. Puikiai išsisaugo ir popierinės nuotraukos, jei neatsitinka kokia nelaimė – nesudega, bet tai nutinka labai retai.

Nereikia visų daryti, tarkim iš vienos kelionės išsirenki 5-10 kadrų ir pasidarai popierines nuotraukas. Ir jau prisiminimas.

Kartais vaikų albumus su žmona atsiverčiam, irgi įdomu būna pavartyti. Anksčiau daugiau darydavom popierinių nuotraukų, dabar jau apsileidom. Per kompiuterį žiūrėti nuotraukas, jau ne tas.

O savo dar vieną įgytą profesiją ar teko gyvenime panaudoti?

Baigęs mūrininko, tinkuotojo, dažytojo profesiją, pagal profesiją dirbau 3 mėnesius. Dabar meistrystės amato imuosi tik dėl savęs, kai reikia kažką patinkuoti, pastatyti, kažką nugriauti. Tai hobis.

Turite dar vieną hobį, atskleiskite…

Dar vienas mano hobis – vynuogių auginimas. Mano vynuogynui jau ketveri metai – derlių jau ragaujam. Juk iš vynuogių daugiau nieko nepadarysi – jas valgai šviežias arba darai vyną.

Su vyndaryste bandymai nekokie, dar reikia išdirbti technologiją – actas gaunasi. Nors iš tiesų nežinau, ar tas vynas vykęs ar ne. Gera proga buvo Prancūzijoje paragauti vietinių vynų, taip pat ir Maltoje. Bent jau žinoti pagal skonius ar einu ta linkme ar ne ta. Reikia dar išdirbti technologiją ir išmokti.

Turiu 11 rūšių vynuogių. Dabar svarbiausia – daugiau jų pasidauginti. Tas irgi pavyksta.

Visokių istorijų su vynuogėmis yra buvę. Vieną vynuogę pirkau iš prekybos centro, vienais metais gražiai augo, kitais metais žiūriu, kad nušalo, paskui ją į kitą vietą pasodinau, pamačiau, kad atsigavo, paskui vėl nuvyto, vėl persodinau į kitą vietą, taip ir žaidi. Turiu ir baltų, ir raudonų, besėklių, su sėklomis. Vienos gerai pasidaugina, su kitomis sunkiau.

Viršelio nuotr.: Arvydas Kantautas susidomėjo fotografija nuo paauglystės. (A. Kantauto asmeninio albumo nuotr.)