Česlovo Milošo festivalis: Pažintis su dvaro vaistinėle su muzikiniais atspindžiais iš XX amžiaus ir dabarties

Penktadienį, birželio 2-ąją Kėdainių Daugiakultūriame centre tęsėsi Česlovo Milošo festivalio 2023 renginiai.

Architektūros istorikas, architektas, lektorius, architektūros paveldo ekspertas Marius Daraškevičius kalbėjo itin įdomia tema – „Magiškiausias kambarys, arba dvaro vaistinėlė. Cz. Miloszo autobiografinio romano „Isos slėnis“ motyvais“! Supažindino festivalio dalyvius su magiškiausiu kambariu – dvaro vaistinėle, jos vieta dvare bei paskirtimi. O Roko Zubovo (fortepijonas) ir Gleb Pyšniak (violončelė) dueto koncertas ,,LDK muzikiniai atspindžiai XX amžiuje ir dabartyje“, visus nukėlė į kitą pažinimo erdvę.

Dvaro kultūros atspindys

Kaip teigė lektorius dr. Marius Daraškevičius, pats Milošas savo autobiografiniame romane „Isos slėnis“ yra išsamiai aprašęs savo senelių Kunatų dvaro Šeteniuose vaistinėlę. Jis rašęs, kad dvaro vaistinėlė pats įspūdingiausias kambarys, aišku kaip vaikui atsiminimuose įstrigo ir visą gyvenimą išliko ne tik kaip dvaro vaizdinys, bet būtent tame kambaryje – vaistinėlėje ir sutilpo visas dvaras. Ir svetingumas, ir sveikata ir mamos, močiutės rūpestis. Ir viskas, kas yra namai, turbūt tai ir slėpė. Nes turinys, kas ten buvo laikoma, iš tiesų labai plačiai atspindėjo dvaro kultūrą.  

Kas buvo laikoma dvaro vaistinėlėje?

Pasak dr. Mariaus Daraškevičiaus, svarbiausią dalį, jau pats pavadinimas sako, užėmė vaistai. Bet tuos vaistus reikia suprasti labai plačiai. Turbūt mėlynių uogienę valgote ir žinote, kad mėlynės gerai akims, o aviečių uogienės arbata padeda negaluojant. Būtent įvairios uogienės, anuomet vadintos konfitiūrais – vienas iš tokių vaistų ir buvo. Taip pat įvairios žolelės, iš kurių vėliau ruošiami kažkokie užpilai. Be šitų namuose ruoštų vaistų, kurie buvo pagrindinė vaistinėlės asortimento dalis buvo ir pirktiniai vaistai.

Kokie ten buvo vaistai, mums atskleidžia dvarų pirkimo dokumentai, kas įsigyta miesto vaistinėje. Ir jų galėjo būti labai įvairių ir net kalbant apie įvairius nuodus. Jei tarkim įkando gyvatė ar pasiutęs šuo ar dar koks gyvis, juk reikėjo išgydyti. Nes dvaras yra ne tiktai bajoro namai, kuriuose jis gyveno.

Dvaras yra platesnė sąvoka. Tai yra svarbus regiono centras, kuris vykdo ir bausmę, pavestą pagal statutą, taip pat ir gydo, suteikia pirmąją medicininę pagalbą, nes toli vaistinės, ligoninės. Ir kitas funkcijas vykdė dvaras, tokias kaip darbdavio ir pan. Taigi, vaistinėlė yra nedidelis atspindys tarsi gydymo įstaigos, mini ligoninės regione.

Be šios pirmosios funkcijos, kuri labai aiški – medicininė yra ir svetingumas, o tai irgi labai svarbu, nes vaistinėlėje, kaip iš uogienių supratome, laikomi brangūs įvairūs ingredientai.  Cukrus – uogienėms reikalingas, įvairūs egzotiški prieskoniai, kava ar kažkokie mieste pirkti ar užsakyti iš toli atvykę prieskoniai bei ingredientai buvo ten laikomi.

Vaistinėleje ne tik vaistai

Vaistinėlė tampa egzotiškų kepinių, brandinimo ar šokolado laikymo vieta. Ir tai be abejo buvo rakinama. Ir šis elementas, anot dr.Mariaus Daraškevičiaus, įsiminė vaikams labiausiai. Nes vaikams tai buvo pasakų namelis su meduolių sienomis, šokoladiniais langais ir cukruotais stogais. Būtent tas kambarys vaikams ir buvo vieta, kur jie gali gauti būtent skanėstų. Tai dar viena vaistinėlę apibūdinanti vieta, kaip delikatesų erdvė.

,,Jei dvaras mažesnis ir nebuvo atskirų erdvių, podelių dešroms, sūriams laikyti ar dar kažkam, vaistinėlėje kartais laikydavo ir šituos dalykus, dėl to atvėrus duris, buvo galima užuosti įvairius kvapus – ir saldų, ir sūrų, ir egzotišką prieskonių. Tai buvo tarsi įvairių kvapų šventovė.

Vasitinėlėje ir degtinė, ir dešros

Čia galima buvo laikyti degtines, bet degtines plačiąją prasme ir jas reikėtų suvokti kaip vaistus taipogi. Tik vyrai nelabai suprasdavo, kad tai yra vaistai. Jiems tai buvo svetingumo dalis, kurioje, būtent vaistinėlėje, prasidėdavo svečių priėmimas. Nes prieš sėdant prie stalo buvo įprotis užsukti į vaistinėlę, na ir svečius pavaišinti kažkokiomis trauktinėmis ir taip tarsi paruošti skrandį.

Pavyzdžiui, ajerinėmis, jos gi nebuvo stiprios, pilama būdavo po nedaug. Toks vaistinėlės vaidmuo buvo kaip svetingumo kultūros – prieš sėdant prie stalo, užsukti paragauti, skrandžiui paruošti,  sužadinti apetitą ir užkąsti, ką ten randame – dešrytės ar dar kažko. Tai ta vaistinėlė kaip matyti buvo labai įvairi“, – intriguojančiai pasakojo svečias.

Dr. M. Daraškevičiaus pasakojimu, kiekviena šeimininkė turėjo savo tvarką. Galima matyti, kad vaistinėlėje ji laiko ir siūlus, ir sėklų ir tą aną. Visko joje galėjo būti. Iš įvairių dokumentų, atsiminimų galima matyti, kad kiekviena šeimininkė savo tvarką turėjo ir kiekviena vedė ūkį skirtingai. Nupiešus bendrą vaistinėlės paveikslą – joje buvo laikomi vaistai, delikatesai, įvairios trauktinės – toks būtų pasakų namelis.

Į teiginį, kad šiuolaikiniam žmogui vaistinėlė įsivaizduojama kaip dėžutė, į kurią sudėti vaistai, žinovas atsako, kad jeigu mažesnis dvaras ir mažesni namai, vaistinėlės galėjo ir nebūti. Ji tiesiog galėjo būti valgomajame, bufetuke, kuriame dalis galėjo būti skirta vaistams.

Turbūt šis paveikslas gerai pažįstamas ne vienam, nes iš tiesų, gyvenantys mažesniuose namuose, turbūt taip ir laikome kažkokioje spintelėje savo vaistus. Bet šis dalykas yra gana vėlyvas, nes pradžioje tos vaistinėlės, turėjo dvejopą paskirtį. Podelio vaistinėlėje laikyti visi anksčiai išvardyti valgomi dalykai,  bet turėję medicininę paskirtį, o kita dalis – medicininė vaistinėlė.

Išleido knygą

,,Savo knygoje „Magiškiausias kambarys arba Dvaro vaistinėlė“ pavaizdavote ir Lančiūnavos dvarą, ar ten irgi buvo vaistinėlė?“ – teiraujuosi.

,,Iš kraštotyrininkų užfiksuotų atsiminimų kalbama apie vieną patalpą prie valgomojo ir ten jie įvardina nelabai aiškiai, aprašo, papasakoja, bet palieka tarsi pačiam nuspręsti. Bet mes iš inventoriaus, ką ten laiko, iš uogienių, ir kad pati grafienė ja rūpindavosi, galima suprasti, kad tai buvo kažkas panašaus į vaistinėlę. Kitur dvare neminima vaistinėlė. Tai vaistinėlės pobūdį turinti patalpa, kuri arti valgomojo ir kurioje laikomi visi vaistinėlei būdingi ingredientai. Panašu, kad tai galėjo būti vaistinėlė“, – teigė jis.

Paklaustas, apie ką bus sekanti jo knyga, Marius Daraškevičius plačiai nusišypso ir atsako: ,,Virtuvė be abejo, – ir toliau tęsia, – iš vaistinėlės einame į virtuvę. Kaip tik esu baigęs darbą bibliotekose, šiuo metu dirbu – esu įpusėjęs archyvuose.

Šią vasarą keliausiu po Lietuvos dvarus, fiksuosiu virtuvės pėdsakus. Iš mažos vaistinėlės patalpos dabar keliauju į didesnę patalpą – visą grupę ir tai yra labai įdomus tyrimas, nes kalbu ir apie tarnų gyvenimą. Pats tyrimas ne tik virtuvė, bet ir tarnų pasaulis. O dar įdomiau, pasidalinsiu keliomis įžvalgomis, pats buvau nustebęs, nes, atrodo tyrinėsiu pastatą, virtuvę, gal čia bus ne tiek įdomu. Bet kai pradėjau domėtis, kas apie virtuvę rašė, kaip ji vystėsi, apie jos progresą XIX a.

Pasirodo, visi tie rašytojai, tyrėjai buvo garsūs chemikai, fizikai, kurie darė didžiulius atradimus, išradėjai, jie rašė knygas pramonei, svarbiems kažkokiems inžineriniams objektams, bet taip pat ir virtuvei. Nes virtuvė yra mažoji didelio fabriko dalis namų kultūroje.

Mano nustebimas buvo, kad mažytė virtuvė yra labai gražus atspindys to viso modernaus pramonės pasaulio. Virtuvėje galime matyti gražius modernybių atspindžius. Man virtuvė atsiskleidžia kitomis spalvomis“, – apie būsimus planus kalbėjo dr. M. Daraškevičius žadėjęs  vasarą apsilankyti ir Kėdainiuose.

,,LDK muzikiniai atspindžiai XX amžiuje ir dabartyje“

Pianistas Rokas Zubovas ir violončelininkas Glebas Pyšniakas kėdainiškiams parengė programą, pavadinę ją ,,LDK muzikiniai atspindžiai XX amžiuje ir dabartyje“.

Prieš koncertą pakalbintas duetas pristatė kokia tai muzika.

,,Tai specialiai Česlovo Milošo festivaliui gimusi programa. Kuomet mes su gerbiamu Rimantu Žirguliu kalbėjomės ta tema, labai gerai žinome, kad Česlovas Milošas pats save laikė dviejų tautų Respublikos piliečiu. Jautė, kad jo prigimtis – ta senoji Lietuvos Lenkijos Didžioji mūsų visa istorinė valstybė.

Mes pagalvojome, kad čia labai gerai tiktų balsai, kurie sklistų iš dabartinės Lenkijos, balsai, kurie reprezentuoja tą senąją žydiškąją kultūrą, kuri ir Kėdainiuose tokia gyvastinga buvo. Ir aišku lietuvių autoriai, kurie vienaip arba kitaip savo kūryboje atsigręžė į tą senąją lietuvišką kultūrą. Reikia pasakyti, kad visi kūriniai, kuriuos mes grojam yra labai gražūs ir labai geri“, – nusišypso garsus pianistas R. Zubovas.

Tarp praeities ir šiandienos

Pristatant programą, atlikėjai atkreipė žiūrovų dėmesį į kiekvieno iš tų kūrinių ir kompozitorių tam tikrą santykį su praeitimi, su istorija.

,,Pavyzdžiui, mūsų labai mylimas kompozitorius Bronius Kutavičius būtent garsėja tuo, kad jis gebėdavo į savo kūrinius sujungti pačias seniausias, priešistorines, archaiškas muzikai būdingas savybes kartu su labai moderniomis tradicijomis.

Aišku Mikalojaus Konstantino Čiurlionis labai tinka tuo, kad jis išėjo iš šio pasaulio tais pačiais 1911 m. kaip Česlovas Milošas gimė, tarsi jam perduodamas estafetę. Todėl juos matyt greta, girdėti, klausyti visada yra labai teisinga“, – komentavo atlikėjas R. Zubovas.

Taip pat atlikėjai pateikė Lenkijoje gimusio žydų tautybės kompozitoriaus Mieczysław Weinberg kūrinį, kuris įdomiai interpretuoja senąją praeitį ir tam tikrą kančią.

Faisto Latėno kūrinys yra toks tarsi būtų seno žydiško štetlio gyvenimo muzikinė išraiška. ,,Mes randame ryšius su seniai nuaidėjusia kultūra, kurios mes galbūt beveik neprisimintume, jeigu ne tie muzikos kūriniai, kurie vienaip ar kitaip tai prikelia“ , – sakė R. Zubovas.

O pabaigai simboliška nuskambėjo kūrinys iš senosios Didžiosios kunigaikštystės ir šiandien aktualus. Tai šiuolaikinio ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrov kūrinys, kuriame vis tik būta daugiau šviesių spalvų ir atspalvių.

Duetas – geroji COVID’o pasekmė

Pasidomėjus, kaip seniai susikūrė šių atlikėjų duetas, Glebas Pyšniakas atsako:  

,,Nežinau ar seniai, bet mes jau spėjome nuveikti nemažai prasmingų darbų. Vienas iš jų yra mūsų 2021 metais įrašytas dvigubas albumas ,,Legendos“, kur įamžinti Lietuvos kompozitorių kūriniai violončelei ir fortepijonui. Šiandien skambės kūriniai ir iš to albumo. O šios dienos programa ne tik kad graži, bet ir labai prasminga. Mes parodome mūsų šalį, kaip kartu skirtingų tautų didžiulį indėlį, tai ir yra mūsų šalis. Skirtingų  tautų muzika yra neatskiriama Lietuvos kultūros dalis. Kiekviena kartą mes tai primename muzikine kalba. Tai tik praturtina mūsų žmones, jų suvokimą, kokį vis dėlto paveldą mes turime ir galbūt pasididžiavimas savo kultūra dar labiau auga.“

Pianistas Rokas Zubovas pastebėjo, kad jų ansamblis yra viena iš gerų kovido pasekmių. ,,Kadangi į festivalį turėjo atvykti violončelininkė iš Amerikos ir ji dėl pandemijos negalėjo atvykti, aš paskambinau Glebui, nes greitai reikėjo violončelininko Lietuvoje. Šiek tiek anksčiau buvome groję didesniuose ansambliuose, turėję vieną kitą projektą kartu, o šį kartą tiesiog taip susiklostė ir nuo to laiko mes kartu. Tai nėra mūsų vienkartinis projektas“, – kaip sėkmės įstoriją pateikė R. Zubovas. 

Paklausti, ar reikia prisitaikyti koncertuojant vis kitose salėse, R. Zubovas atsakė, kad prie kiekvienos salės reikia prisitaikyti, bet jie su Glebu tos pačios nuomonės, kad kiekviena nauja salė, kiekviena nauja muzika jiems tik pliusas, nes tai neleidžia nustoti būti kūrybingiems. Kitas instrumentas, kita akustika, ir žmonės kiti, o Daugiakultūrio centro erdvė labai išgražėjusi, joje jie grojo paskutiniame koncerte prieš uždarant remontui.

Visa „Czeslawo Miloszo festivalio 2023“ programa čia: